2009 m. liepos 3 d., penktadienis

Keturios Balkanų šalys ir... Venecija bei Kutna Hora

2009 m. liepa

 Paskutinė darbo diena. Sunku susikaupti. Mintys ties lagaminais – kaip ir ką krausime. Be to, tarp visko dar turi tilpti šuo, jis irgi važiuos atostogauti, tik kiek arčiau – į kaimą. Paskutinė naktis prieš kelionę. Bandome užmigti – nesiseka, tad laikrodžiui išmušus dvyliktą kylame, išgeriame po gurkšnį kavos ir į kelią. Taip pasiilgome šito jausmo... Nesvarbu, kad kelionė šiandien be galo ilga: planuose apsiprekinimas Lenkijoje ir jau užsakyta nakvynė Slovakijoje, Myto pod Dumbierom.
 Lenkijos sieną kertame dar naktį ir toliau važiuojame jau matytais keliais gerdami Red bull ar grauždami obuolius. Šeštadienis, pakankamai ramu, eismas nedidelis, oras šiltas. Suplanuojame, kad parduotuvėje sustosime pakeliui, Krokuvoje. Iš tolo šviečia didžiulis užrašas MAKRO. Deja, nieks mums nieko čia neparduoda - matykite, parduotuvė vietiniams. Aišku, lietuviai juos turbūt „užkniso juodai“. Na, ir gerai, mes irgi išdidūs – paremsime savo kukliais pinigėliais Slovakijos ekonomiką.
 Dar pikčiau pasidaro, kai net neišvažiavus iš Krokuvos pasitinka didžiulis kamštis link sienos. Gal pusvalandžio prireikia, kol pasiekiame pirmą kalną. Nuo jo matome, kad toliau lygiai tas pats. Sukame atgal, tikėdamiesi rasti apvažiavimą, deja, tai pasirodo besąs vienintelis mums tinkamas kelias, tad vėl atgal į nežmonišką eilę alinančiame karštyje, kur nuo apkrovų (kalneliai tai nemaži, o stoti tenka pavažiavus vos kelis metrus) pamažu lydosi mašinos sankaba, o mus gelbsti tik kondicionierius. Taip remontuojami Lenkijos keliai...
 Lengviau atsipučiame pasiekę Slovakiją. Čia navigacijoje pasirenkame nemokamus kelius (kaip paskui paaiškėja, oficialiai tokių nėra, t. y. nevažiuodamas mokama magistrale ir neturėdamas vinjetės gali gauti nemažą baudą... nors nuomonių dėl to yra įvairių, tik logiškai mąstant, ką tu svečioje šalyje išsiaiškinsi...), užsukame į prekybos centrą, pakeliui stebime didžiulę folkloro šventę (gaila, esame pernelyg pavargę, kad joje pasiliktume), dar stabtelime nusipirkti „karabačkių“ ir mes jau savo miestuke. Pasukame į šoną per anksti, todėl tenka klausti vietinio žmogeliuko – senolis bėgte bėga šalia mašinos ir dar atveda prie pat durų, pasiteirauja, ar viskas gerai – koks nuoširdumas... Mūsų viešbutuke pasitinka paslaugios merginos, įsikuriame kambarėlyje ir leidžiamės į balkoniuką seniai išsvajoto „rezen bravčiovyj vypriažannyj“ bei česnakinės sriubos. Mmmm... kokia palaima po maždaug 1500 kilometrų. Štai čia atostogos.
 Rytinė kava ir arbata balkonėlyje su vaizdu į kalnus ir vėl į kelią. Šios dienos tikslas – Serbija, Novy sad. Vėl keliolika kilometrų šalia Slovakijos autostrados, prie sienos nusiperkame Vengrijos vinjetę, navigacija veda labai keistais keliais: iš autostrados į šonus ir vėl atgal į ją, na, bet mes laiko turime... O ir kelias Budapešto plaštakes pamatome, vis įdomiau. Tiesa, toliau nuo sostinės jos įsikūrusios kur kas geriau: įstiklintose būdelėse, stovi ar sėdi sau su auksiniais bikiniais ir moja rankutėmis. Netoli sienos dar užsukame į parduotuvę (baisiai skanus vengriškas batonas...) ir štai muitinė. Kadangi Vengrijoje daug važiavome magistralėmis, tai kažkokio skirtumo nebuvome pastebėję, o štai Serbija pasitinka kitaip. 
 Muitinėje ilgai neužtrunkame, mūsų netikrina, tik „suskaičiuoja“, pasikeičiame pinigėlių ir dardame betoniniu keliuku per visus kaimukus dairydamiesi į apgriuvusius pastatus, senokai uždarytus restoranus ir pan. Kelias, sakyčiau, tragiškas, kaip vėliau pasirodys, tai buvo antroji mūsų navigacijos „klaida”, nes nuo sienos ir toliau galėjome važiuoti magistrale... Bet pamatėme tikresnį vietinių gyvenimą.
 Taigi mes jau antrame pagal dydį Serbijos mieste – Novy sad. Ačiū mus priėmusiems Nijolei ir Goranui, pas juos mes apsistojame ir dar turime puikaus laiko pasivaikščioti po miestą. Su vietiniais gidais tai šimtą kartų įdomiau: pagrindinė aikštė,

 
 didžiulis parkas,
 upė, pilis... 

 romantika... 

 Kitos dienos tikslas – galbūt būsimas naujas pasaulio stebuklas – natūralios Djavolja varoš uolos. Didžioji dalis kelio – autostrada – taip bus greičiau, nes atstumas nemažas, o ir nakvoti norėtume ne prie Kosovo, o daug toliau, nacionaliniame parke. Taigi du puikios autostrados gabalai: Novy sad-Belgrad ir Belgrad-Niš. O štai toliau jau prasideda tikrasis serbų gyvenimas. 

 Važiuojame iki artimiausio didžiausio miestelio - Kuršumlija.


 Su informaciniais ženklais, žinoma, prastai. Tačiau mums gelbsti tai, kad objektas šiemet tikrai gausiai reklamuojamas internete, lankomas, tad vietiniai žino, ko mes norime ir parodo kryptį. 
 Stebuklas – atsiranda ir viena kita informacinė lentelė. Pakeliui užsukame į viešbutuką – maža ką, jei ilgai užtruksim, juk reikės kažkur nakvoti, o iki šiol pakeliui jokių nakvynės ženklų matyti neteko. Tai motelis „Rudare“, šalia kelio, toks senovinis kiek gražesnio nei bendrabutis tipo pastatas, viduje dvelkia senove ir tik dvi gyvos dvasios. Išsiaiškinę, kad nakvynė (pabrėžė, kad TIK nakvynė) mums kainuos 36 eurus, padėkojame ir važiuojame toliau.
 Dar didesnis stebuklas, kad kelias iki uolų nors ir itin siauras, bet sutvarkytas, o paskutiniai keli kilometrai matyti, kad dar visai neseniai asfaltuoti. 
 Tiesa, ir taip siauro kelio pakelės nuklotos pabirusiais nuo uolų akmenimis nelabai džiugina, todėl važiuojant pirmyn kažkaip net pamirštu juos nufotografuoti... Čia jau fotografuota grįžtant... 
 O štai ir uolos. Susimokame už įėjimą. Mus pasitinka piktoji varinė gyvatėlė. 
 Draugiškai su ja prasilenkiame ir kvėpuodami gamtos vėsa, upelio gaiva lipame link uolų. Kelias neilgas – apie pusvalandį, o gal ir mažiau, priklauso nuo to, kiek aplinkui žioplinėsi. 
 Uolos atrodo įspūdingai, kai pagalvoji, kad tos „kepurytės“ yra natūralios ir nieks jų neuždėjo, tačiau jei sąžiningai – tikėjausi kažko įspūdingiau. 
 Nors ne, tikėjausi daug daug uolų, bet prieinamos ir matomos jos vos kelios. 

 Grįždami užsukame į bažnytėlę. Į tuščią atvirą kartoninę dėžę įmetame simbolinę auką (aplinkui nė gyvos dvasios, dėžėje pinigų pakankamai, tikram statistiniam lietuviui tik imk ir neškis), užrišame nosinaitę (nežinau kam, bet taip visi daro...) ir grįžtame atgal. 
 Pakeliui stebime rūdos šaltinėlius. 
 Laiko dar turime, todėl apžiūrėtame motelyje nestojame. Siaurais, vingiuotais, bet asfaltuotais keliukais judame tolyn nuo sienos. Viskas gražu, viskas įdomu. Štai kokios kompozicijos.


  Gamta. 


 Sovietinė atributika... 
 O štai kad ir čia, kuo ne upė Kvai Tailande? 
 Vakarėja. Būtų laikas dairytis nakvynės, bet pakeliui nelabai ir matyti. Tik kai jau „įšokstame“ į pagrindinį kelią, vedantį į Juodkalnijos sostinę Podgoricą, prasideda ir restoranai bei vienas kitas nakvynės taškas. Mūsų akis patraukia atokiau nuo kelio stovintis namas – jame ir užsisakome nakvynę. Čia pat užsisakome vakarienę kiekvienas atskirai. Aš, aišku, pamirštu svarbų dalyką, kad porcijos čia didelės. Deja, taip visko ir nesuvalgome...
 Išeiname į mašiną atsinešti daiktų. Mašina pastatyta kalno papėdėje. Jau tamsu. Čia aš duodu valią savo fantazijai (turbūt galėčiau siaubo romanus rašyt): kažkas žybsi ir caksi. Aha, caksi. Garsas labai panašus kaip krintančių akmenų. Ko gero, taip ir yra. Bet kas žybsi? Gal akmenys atsitrenkdami į vienas kitą? O gal kokie elektros laidai kibirkščiuoja? Komanduoju vyrą traukti mašiną į šoną. Šis neskuba. Čia viso labo tik jonvabaliai.
 Išaušta gražus rytas. Kokie šios dienos planai? Pirmiausia lankysime nacionalinį kaimą-muziejų po atviru dangumi Sirogojnoje. Kelias neartimas, todėl ir čia yra kur pasižvalgyti:
gamyklos, 
 kaimeliai, 

 miesteliai... 
 Sirogojną randame lengvai. Iš tikro tai kažkas panašaus į mūsų Rumšiškes... 


 Kitas taškas, esantis pakeliui, Mokra Gora kaimelis, žymus savo Šarganska osminska traukinuku, vingiuojančiu per kalnus.


 Gal važiuosime juo ir mes? Pasiklausiame, artimiausias traukinukas po valandos. Apsidairome, pavaikštinėjame, aš nueinu pasiklausti nakvynės, maža ką. O ji čia pas močiutę kambary besanti visai nebrangi, nors visur rašo, kad nakvynė čia labai brangi... Na, nesvarbu, einame pirkti bilietų. Bet mums jų neparduoda. Pasirodo, mus ne taip informavo ir šiandien reiso nebebus. Laukti rytdienos? Visą pusdienį čia praleisti būtų nuobodoka. Važiuojame kur nors. Pavyzdžiui, pagal neaiškias nuorodas į šunkelius. Ir neapsirinkame. Vingis po vingio atsiduriame ten, kur pro mus praūksi traukinukas – Biala voda. 
 Vėl žemyn ir į kalną kitoje pusėje. Che che che, čia irgi traukinuko maršrutas. Vadinasi, nelabai ką ir praradome. 

 Ir lyg tarp kitko turiu paminėt, kad tvarka čia ideali. 
 Na, o kur toliau? Kažkur čia turėtų būti mano nužiūrėtas objektas Uvac upės kanjonas, o šalia buvau susiradusi kempingą: nacionaliniame parke, šalia ežero, Vilovi kaime. Navigacija kaimą žino, jį randame lengvai, tačiau kas iš to. Nė menkiausios nuorodos ar minties apie kempingą. Sutikti žmonės taip pat nieko nežino. Klampojame kažkokiais purvynais, pataikome į vietines laidotuves, et, gal tiek to... gal važiuojame link kanjono. Tiesa, internete tikslių koordinačių taip ir nepavyko rasti, tad bandysime ieškoti. 
 Gal navigacijai duoti užduotį Uvac? Na taip... Išvystame, ko dar nebuvome matę: tragiški keliai, laukai, kalnus keičia lygumos, tad apie jokį kanjoną negali būti nė kalbos, na, bet mes kantrūs... važiuojame... tik ta kantrybė baigiasi įvažiavus į Sjenica. Galbūt jau buvau pavargusi, bet tie žvilgsniai mane pradėjo trikdyti... Iki šiol nieks nekreipdavo dėmesio, nors važiavome ne per tokius kaimus, o čia esame stebimi pakankamai šaltų musulmonų (iki šiol mečečių nepastebėjome, o čia jau pamatėme) žvilgsnių. Nors pagal GPS iki Uvaco ne taip ir toli, bet šiose lygumose tikrai nebus jokio kanjono – grįžtame atgal, kol dar sveiki ir gyvi.
 Atgal tai atgal. Bet pakeliui nematėme nė vienos nakvynės vietos...
 Tik vėl išvažiavę į pagrindinį dvi šalis jungiantį kelią randame motelių. Ilgai nesirinkę viename iš jų ir apsistojame. Kas šaunu, kad galima atsiskaityti eurais. Vėl vakarienė (tik dabar jau vienas patiekalas dviems) su vaizdu į vandenį ir liūlia.
 Ryte, kol aš dar murkstausi lovoje, maniškis spėja ir mašinytę paremontuoti. Kadangi, kiek vakar klausinėjome ir žiūrėjome, apie elektroninį ratų balansavimą niekas nėra girdėjęs, tenka vyrukui pačiam savo rankomis balansuoti. Po lengvos profilaktikos dar kartą pabandome pasiekti nepasiektą (ir, pasirodo, nepasiekiamą) tikslą. Jau, regis, suvedame visas reikiamas nurodytas koordinates, ir kalnai yra, bet kelias tampa nebepravažiuojamas... bent jau mums su lengvąja... todėl tik nulydime akimis plasnojančius erelius, tyliai atsidūstame, garsiai save nuraminame, kad, Dievas mato, tikrai stengėmės, ir su šiokia tokia nuoskauda širdy bei viltimi sugrįžti važiuojame toliau. 
 Pakeliui vienas iš didesnių miestų – Uzice. Jame kabo nusileidęs debesėlis. 
 Tačiau mano kalboje šis pavadinimas kiek pakitęs, pakrikštijau jį Užace, nes tokio siaubingo eismo nebuvau regėjusi. Vyras važiuoja ir šypsosi, o man tik pyktis ima. Apie kažkokius pirmumo ženklus nėra nė kalbos, todėl absoliučiai neaišku, ką praleisti, o kur važiuoti pirmam, eismas be proto intensyvus, kelis kartus vos negauname per iškištą mašinos nosį, aikštelės sausakimšos, gatvelės mažos, siauros, jau nekalbu apie kiemus, į kuriuos mus įveda navigacija, rodydama, kad yra išvažiavimas, o jis, pasirodo užstatytas... Žodžiu, iš čia vėl fotografijų nebus. Tik vyras kategoriškai reikalauja parašyti, kad visa tai, ką čia surašiau apie šį „užasą“, tėra moteriškės mąstymas, nes jam ten visai patiko: normalus, gyvas, kompaktiškas miestukas... Prašymas įvykdytas.
 O mes judame toliau Juodkalnijos link. 
 Tuneliukais, 
 šalia kalnų.

 Taip ir paliekame Serbiją paslapčia nufotografavę paskutinį kadrą šioje šalyje – muitinę.
 Ir štai mes kitoje Balkanų šalyje – Juodkalnijoje. Pirmieji vaizdai. 
 Trumpas stabtelėjimas ir judame toliau. 
 Artėjame link kanjono. 
 Širdutė neramiai spurda. Antrasis pagal dydį kanjonas pasaulyje. Koks jis? Žinoma, nuotrauka įspūdžio neperteiksi... 

 Pasivaikštome, pasigrožime nepaprasto žydrumo vandeniu ir važiuojame į savo tikslą – Žabljak. Čia planuojame apsistoti.
 Miestelis pasirodo kiek apmiręs. Galbūt jis atgyja žiemą, nes čia daug slidinėjimo trasų. 
 Pirmiausia apsižvalgome, o toliau nakvynės paieškos. Užmatome nuorodą į autokempingą. Įsikūręs gražioje kalno papėdėje jis mus sutinka nelabai svetingai. Matome, kad dauguma namukų tušti, tačiau atėjęs vaikinukas pasako, kad namukų nėra. (Kaip vėliau vakare susitikę su kitais lietuviais sužinome, namukų yra, tačiau jie be patalynės, todėl niekas mums jų ir nepasiūlo...) Matome rodyklę sobe ir itin stačiu keliuku (aš pasiryžusi eiti pėsčia, nes bijau, kad mašina neužvažiuos į tokį vos ne 90 laipsnių kalną) kylame. Čia pasirodo šeimininkė. Pirmiausia pasiklausia, ar mes ne rumunai, pastarųjų, sako, nemėgstanti, ir aprodo apartamentus: dviejų aukštų namukas su dviem WC, dušu, miegamuoju ir didžiule svetaine-virtuve. Kaina 20 eurų nakčiai dviems ir dar po eurą už žmogų ekologijos ar kažkoks mokestis. Kaip už tokius karališkus apartamentus mums atrodo labai nedaug. Maža to, čia pat yra nuorodos link ežero ir kt. objektų. Taigi įsikuriame, užkandame už paskutinius serbiškus pinigus pirkto arbūzo, įšokstame į kalnų batus ir mes jau pakeliui link Juodojo ežero. Rašo, kad iki jo 20 minučių, tačiau mūsų žygis užtrunka ilgėliau. Pakeliui aptinkame dar vieną didžiulį kempingą. Keista, bet jis irgi tuščias... Įdomu, ar dėl to, kad skirtas tik žiemos nakvynėms, ar ir čia pasaulinės krizės padarinys?.. Einame toliau ir prieiname... gražų asfaltuotą keliuką. Esame šiek tiek pasimetę, bet iki šiol buvusios nors ir retos, bet vis tiek nuorodos ant akmenų baigiasi, tad nedrąsiai, bet einame kartu su visais civilizuotu ir visai ne tokiu, kokiu norėtume, keliuku. Paaiškėja, kad iki ežero galima atvažiuoti ir su mašina...
 Taigi, Juodasis ežeras. 
 Atkakome čia po pietų, todėl visos siūlomos trasos (pvz., iki aukščiausios viršūnės Bobotov kuk ir pan.) mums jau per ilgos. Grįžti namo nesinori, tad nusprendžiam apsukti ratuką aplink ežerą. Iš pradžių einame gražiai įrengtu takučiu. Bet ratukas nemažas, toliau darosi įdomiau. 
 Patenkinti savo žygiu grįžtame namo. Juk vienas iš tikslų buvo pavaikščioti po kalnus. Kad ir taip simboliškai... Na, bet rytoj žygiuosime kur nors toliau. Kur? Labai norisi į Bobotov kuk, bet kelio nuo Juodojo ežero 5.30 val. Aišku, dar tiek pat atgal. Realiai įvertiname savo galimybes – deja... Jau minėti sutikti lietuviai pasako apie netoliese esančius keltuvus, kuriais galima pakilti link Bobotovo. Gal juos pabandysime... 
 Vakare viską išsiaiškiname važiuodami su mašina, o ryte beveik tiesiu taikymu link keltuvų (prieš tai į informacinį centrą). Jie dar nedirba. Sutinkame pagyvenusių rumunų porelę, kurie taip pat lūkuriuoja keltuvo. Sužinome, kad kelia jis visai ne iki Bobotov kuk, o vos iki pirmos viršukalnės, kad kol kas neveikia, nes nėra daug žmonių, ir apskritai neaišku, ar šiandien veiks. Aha. Planai keičiasi. Įsikalbame su likimo draugais (tiksliau, aš su moteriške, nes ji moka angliškai, o paskui jau mes savo ruožtu verčiame savo vyrams). Paaiškėja, kad jų draugai jau yra čia buvę ir pasakojo apie gražius vaizdu nuo Čiurovac. Apie tai man sakė ir miestelio informaciniame centre. Tiesa, apie informacinį centrą. Vakar mes jį vos radome. Nors įsikūręs pačiame miestelio centre, bet pastebėti ne kiekvienam lemta. Vakare nedirba. Atvažiavus ryte pasitiko miela mergaičiukė. Iš karto puolė atsiprašinėti dėl savo anglų kalbos (ne pyragai ir su mano anglų žiniomis) ir dėl to, kad tik kelios dienos kaip čia dirba. Lankytinas vietas nupasakojo, bet žemėlapyje greičiau suradau aš nei ji. Be to iš nemokamos informacijos ar lankstinukų bei žemėlapių gavau tik dvipusę reklamą kaip čia gera ir gražu. Žemėlapių neturėjo...
 Bet grįžtame prie sutiktų rumunų. Jie turi pakankami smulkų žemėlapį, žino, kur maždaug visa tai turėtų būti, tad važiuojame jiems iš paskos. Vis dėlto gražus tas Durmitoro nacionalinis parkas, o dar nuostabesnis kalnų keliukas, kuris mus atveda prie kalnų restorano. Nuo kalno atsiveria to paties ežero panorama. 
  Maža to, pasirodo, kad mes su mašina užkilome ten, kur kitus kelia keltuvai. 
 Be to, mes važiuosime dar aukščiau. Vaizdai užima kvapą.


 Suprantame, kad nusukome ne ten, tačiau pasitarę vis tiek judame siauručiu keliuku 2000 km virš jūros lygio aukštyje kartkartėmis sustodami įsiamžinti ar tiesiog pasigrožėti. Štai kad ir ten, aukštumoje esantis objektas. 
 Būtų įdomu aplankyti. Deja, užrašas įspėja apie pavojingą zoną, kuria ne tik kad važiuoti, bet ir fotografuoti draudžiama...
 Keliui pradėjus leistis sukamės atgal. Pasitikslinę koordinates važiuojame kita kryptimi vis dar žvelgdami į snieguotas viršūnes. 

 Randame aikštelę, stojame, kiek paeiname ir štai...

 Bet tai dar nebuvo tas tikrasis vaizdas. Matome užrašą Čurovac. Šiuo kartu tikslą pasiekiame. Beveik bėgte per kalnus ir Taros upės kanjonas prieš mus atsiveria visu gražumu. 

 Vaizdas vertas milijono, jausmas nenupasakojamas. Jau esame šiek tiek matę pasaulio, bet ši vieta mus sugeba nustebinti. Kaip vėliau maniškis pasakė: „labai panašu į Norvegiją, tik visur galima užvažiuoti su mašina.“ Ech... pasiilgsiu aš tos gamtos... Taigi grįžtame. 
 Dar pakeliui užsukame į vietinį turgelį, pažioplinėjame po miestelį, paskutinė vakarienė Žabljake ir naktis prieš naują dieną, kurios kulminacija turėtų būti jūra. Bet apie ją vėliau. O šiandien vakarienė ir miegoti.
 Rytas netrunka ateiti. Jau vakar buvome apsisprendę, kad link jūros važiuosime gal ne tokiu įdomiu, bet greitesniu keliu. Penktadienis kaip ne kaip, gali būti problemų su nakvyne...
 Padėkojame šeimininkei, atsisveikiname, atsimojuojame ir išriedame.
 Gabalėlis jau pažįstamo serpantino. Žinoma, negalime dar kartą nesustot prie žymiojo tilto per rijeka Tara.. 

 Ir toliau, nors jau pasukame kita kryptimi nei atvažiavome, mūsų kelias driekiasi Taros upės kanjonu. 

 Stojame aikštelėse fotografijoms, įamžiname paminklus. 
 Nors, tiesą sakant, jų ten tiek daug, kad paskui tik nulydime juos akimis...
 Kartkartėmis sustojame ne tik gamta pasigrožėti, bet ir į žemdirbius, jų laukus paspoksoti. 
 Vėl kaip Norvegijoje cypaunu nuo įvairių tuneliukų, pvz., sudomina toks pusiau atviras. 
 Ir kalnai, kalnai, kalnai... 
 Fantastiški vaizdai, kokybiški keliai. 

 Gaila, kad granatų sezonas dar neprasidėjęs, eitume vogti. 
 Taigi važiuojame sau lėtai, neskubėdami, kartas nuo karto sustodami atidžiau pasižvalgyti. Sakysite, ko ten žvalgytis? O kad ir šito. 
 Iš pirmo žvilgsnio vaizdas niekuo neišsiskiriantis nuo kitų, o štai geriau įsižiūrėjusi suprantu, kad nukritęs uolos gabalas yra dar „šviežutėlis“. Visai įmanoma, kad prieš savaitę važiuodami būtume čia pamatę kitokį vaizdą. Štai tada supranti, kaip viskas trapu ir laikina... 
 Pakaks lyrikos.
 Pravažiuojame Skadaro ežerą, 
 pilies griuvėsius. 
 Užsukame pasižiūrėti, kas čia ir kaip. Iš karto prisistato vietinis su mašina, parodo, kur galime pasistatyti savo mašiną, pakviečia į kavinukę, atneša krūvą lapų su ekskursijų aprašymais. Deja, ežeras nebuvo įtrauktas į mūsų planus. Padėkojame ir einame link mašinos. Kitas vyriškis pamoja, kad palikau savo žolynėlius ant stalo (kaip sutikimo ženklą mums įteikė kadagio šakelę, gėlyčių). Aš moju ranka ir sakau, kad nieko tokio, bet jis staiga dingsta ir prieš mums išvažiuojant dar spėja man atnešti juos nuo stalo. Ech... nuoširdu...
 Dar keletas kilometrų ir mes jau Petrovac miestuke. Kodėl būtent čia? Net nežinau, tiesiog nenorėjome didelio miesto šurmulio. Ir neapsirikome! Tačiau pakaks džiaugtis – o kur nakvosime? Mašiną pasiliekame autobusų stotyje, o patys einame atlikti rinkos analizės.
 Penktadienio popietė. Aš užsimanau nakvynės prie jūros, t. y. pirmoje eilėje. Aišku nebrangios. Vyras į mano norus žiūri labai skeptiškai, nes jam atrodo, kad gyventi prie pat jūros ne mūsų kišenei. Taigi į paieškas.
 Šalia esančiame turizmo informacijos centre pasiimu žemėlapį ir gatvelė po gatvelės nuvingiuojame link jūros. Čia man pasidaro kiek liūdna – visa pakrantė – pėsčiųjų gatvė, vadinasi, jei ir bus nakvynė, tai nebus vietos mašinai, nusprendžiu. O ir užrašų, siūlančių nakvynę, nematyti... Bet yra viešbutis. Smalsumui patenkinti užsuku pasiklausti. Kambarių nėra. Galbūt vakare atsilaisvins... o gal ir ne... kaina, berods, 36 eurai žmogui. Oho. Gal tikrai einame į tą vadinamąją antrą eilę...
 Vienuose apartamentuose nerandame nė gyvos dvasios. Kituose parodo kambarį: labai jau kuklus, wc ir kitkas bendra, bet kaina priimtina – 20 eurų už kambarį. Mergina, pamačiusi mūsų dvejojančius žvilgsnius, nuveda į kitą kambarį – geresnį ir už tą pačią kainą. Bet kaip su rinkos analize? Einame „apsiuostyti“ toliau. Dar vieni apartamentai – 45 eurai, dar vieni – 55 eurai (artėjame link pirmos eilės...), kitur apartamentai yra, bet kai sužino, kad tik 4 nakvynėm, jų nebelieka ir t. t. Galiausiai prieiname galą. Ne liepto, o gatvės, kur antroji eilė susijungia su pirmąją. Užsukame pasiklausti į dar vieną namą. 30 eurų už kambarį. Jis, tiesa, labai jau kuklus, dvelkiantis senove, virtuvėlė bendra, bet wc ir dušas tik mūsų ir didžiulė didžiulė terasa su vaizdu į jūrą, o jei labai nori – keli žingsniai ir tu ne tik mintyse, bet ir iš tikro jūroje. Turbūt tai ir nulėmė mūsų apsisprendimą. O čia dar mano vyras atkuto ir sako, o gal 25 eurai?.. Taip ir suderame 4 nakvynes.
 Laiko dar turime į valias, tad pirmiausia nulekiame išsimaudyti, o paskui apžiūrime visą pakrantę. Pirmiausia nužingsniuojame pakrante tolyn. 
 Randame uždarą kavinę-barą, o už jos trykšta bangos į sluoksniuotas uolas. 
 Link savo terasos grįžtame miesteliu. Na, ir kaip neįamžinti tokio storio. Jų čia yra ne vienas... 
 Vakarienė, naktinis „špacyrius“ ir į sapnų karalystę. 
 Deja, naktį pažadina keistas lietaus barbenimas ir medžių šnarenimas. Tik nesakykite, kad tokios bus mūsų atostogos prie jūros. Šiaip ne taip užmiegu, tačiau rytas neišaušta toks, kokio norėtųsi – vėsoka, apsiniaukę. Bet mes turime planą! Taigi į batus ir į mašiną.
 Šiandien lankysime apylinkes. Pirmiausia užsukame į Sveti stefan. 

 Dar pakankamai ankstus rytas, vos keli tokie turistai kaip mes ir... spyna ant salos-viešbučio vartų. Liūdna, bet, kaip vėliau sužinome, iš tikrųjų sala uždaryta, rekonstruojama.
 Toliau judame į priekį, bet prieš Budvą pasukame į dešinę, į Cetinje. Užkylame ant kalno, pasigrožime jūra. 


 Ir tolstame nuo jos, bet privažiuojame Cetinje. Juodkalniečiams, o ir kitiems pietiečiams, dar anksti, o ir šeštadienis šiandien, todėl vėl beveik vieniši klaidžiojame gatvelėmis.



 Užsukame į kavinukę, nusiperkame šiltų bandelių ir... važiuojame toliau. Dabar į Lovčeną. Navigacija rodo posūkį į kairę, bet ten stovi būrys policininkų ir rodo, kad čia važiuoti negalima. Stojame šalia ir einame paklausti, kaip patekti į Lovčeną. Taip, sako, kelias šitas, bet važiuoti negalima. Aš klausiu, o jei pėsčiomis (na, tuo kartu nelabai įsivaizdavau atstumo). Taip, sako, pėsčiomis galite, apie 20 kilometrų. Pasijutau kiek kvailokai, bet nusišypsojau, padėkojau ir nuvažiavome tolyn. Nuo kalno dar kartą apžvelgėme Cetinję. 
 Ech, kaip vis dėlto gražu...
 Bet apie ką mes čia. Turime rasti Lovčeną, tiksliau – mauzoliejų, jis mūsų tikslas. Įvažiuojame į didžiulį debesį, nuorodų, žinoma, nėra, tenka klausti pardavėjų. Gerai, kad turiu mauzoliejaus nuotrauką, vis lengviau paaiškinti, ko noriu. O kalnas pasirodo esąs ne taip ir toli. 
 Tiksliau, ne kalnas, o nacionalinis parkas. Susimokame už įvažiavimą (keista, tiek važinėjome po Durmitoro nacionalinį parką, kalnus su mašina maišėme, bet niekas nepaprašė susimokėti, o čia... na, bet negi gaila, juk reikia kažkam ir kelius prižiūrėti, ir šiukšles surinkti...), pasitiksliname, ar tikrai mauzoliejus čia, ir kylame... debesimi į debesį... 
 Na, ką jau padarysi, jei atvažiavome, reikia užlipti tuo 461 (aš kažkodėl suskaičiavau 463) laiptelius. 
 Lauke drėgna, šalta, šiame „tunelyje“ ne ką šilčiau, o mes tai išvažiavome net nepagalvoję, kad reikia šilčiau apsirengti... Sportas šildo, bet vaizdas viršuje ne itin viliojantis – ir ką tu čia žmogus tokiame debesyje įžiūrėsi. 
 Toliau nebeeiname, nors sakė, kad tikrai verta, bet kam mesti pinigus į balą (toliau įėjimas – 3 eurai žmogui) – vis tiek nieko nepamatysime, o ir baisiai šalta. Bent jau man.
 Bėgte į apačią ir į kavinę karštos arbatos. O jau kiek daug medaus prie jos atnešė – super sušylame, o aš nebūčiau aš, jei neturėčiau kokios idėjos „fix“. Šiuo kartu ji – išlaukti debesį. Puse lūpų prasitariu vyrui. Jis į mano norus žiūri skeptiškai: debesis niekur nenuplauks, nes lauke nėra vėjo, o vėl lipti į tokį aukštį ir atgal jis neturįs noro. Bet juk mes, moterys, mokame pasiekti, ko norime, ar ne? Kavinukėje pardavinėjamas pršutas (vytinta mėsytė) – nuperku ir įsėdę į mašiną paragaujame. Skanumėlis. Negalime sustot, o debesėlis plaukia... plaukia... jau ir prošvaistės matyti. Ir vyras nebe toks pesimistas (o gal realistas), net išlipa pasižiūrėti ir konstatuoja, kad aš buvau teisi – debesėlis tuoj praplauks, nors ir be vėjo. O po tokios skanios mėsos ir vyras vėl kupinas jėgų, todėl dublis Nr. 2 – abu vėl šturmuojame Lovčeną. 
 Dabar jau susimokame ir už mauzoliejų. Auksas, marmuras...


 Bet mes čia ėjome štai dėl ko. 
 Sako, tai aukščiausias Juodkalnijos kalnas, nuo kurio matosi didžioji dalis šalies. 
 Tikiu, kad matosi. 
 Ir ne veltui laukėme. Juk „viskas laiku ateina tiems, kas moka laukti“. Taip išlaukę ir sulaukę judame toliau. 
 Paskutinis šios dienos kelionės tikslas – Kotoras. Štai gabaliukas tos į pasaulio gražiausiųjų dešimtuką įtrauktos įlankos. 

 Bandyti padaryti tuneliukai. 

 Ir ten, apačioje, mūsų laukiantis Kotoras. 

 Leidžiamės fantastišku senuoju Budvos keliu, kuriame visos kilpos sužymėtos, tik vat kiek jų ten tiksliai, 27 ar 28, kažkaip neįsidėmėjau... 

 Taigi Kotoras. Pasiliekame mašiną aikštelėje ir skubame link senamiesčio. 

  Man norisi kuo greičiau čia įžengti, nes jaučiu, kad jame tvyro senovės ir ramybės dvasia. Aš buvau teisi.




 Tik vėl esame neapsisprendę, ar lipsime į tvirtovę, nuo kurios, pasak pažįstamų, atsiveria nuostabus vaizdas. Ir kas jau ten stebuklingo gali atsiverti, kai mes buvome kur kas aukščiau ir žvelgėme kone iš paukščio skrydžio?.. Bet kojos pačios suka į tą pusę. 
 Vyras, kuris ir vėl buvo nusiteikęs čia tikrai nelipti, eina pats pirmas ir traukia pinigėlius sumokėti už bilietus. Aš, nors ir pakankamai prisivaikščiojusi, širdyje džiūgaunu iš laimės. Ir vaizdai, nors tie patys, bet visai kiti. 
 Ryškesni, mielesni, artimesni. 
 Į šitą aukštybę užlipti man nėra lengva. Pora vingių ir jau šnopuoju. 
 Stabtelime, pailsime ir lipame aukštyn. Tai visa laimė, kad vėjelis pučia, pavakarys, o kai pasakojo žmonės lipę pačiame vidurdienyje ir dar be vandens lašo – brrrrr. Nors, ko gero, būčiau ir aš lipusi. Juk gražu. 


 O kai užlipi, pasijunti kaip Kambodžoj, mini Ankorvate. 
 Ir džiugina viskas, net eismo žiedas atrodo toks linksmas. 
 Ir leistis žemyn visai nebesunku. Nusileidę dar pavaikštinėjame senamiesčiu, pasivaišiname picos gabalėliais (jau kaip man jie skanūs ten buvo...) ir kartu su lėktuvais leidžiamės namo. 

 Vakarėja. Diena buvo pilna įspūdžių. 


 Grįžę mąstome apie rytdieną. Vakarop oras pasitaisė, bet ką žinai, kas bus rytoj. Einame ir užsisakysime ekskursiją. 

 Kaip mes tarėme, taip padarėme, o kas mums iš to išėjo perskaitysite toliau. Tik prieš tai ilga įžanga į mūsų apsisprendimą rinktis autobusinę kelionę. Juk iki šiol maniškis nieku gyvu nebūtų sutikęs važiuoti autobusu, kai po ranka yra mašina. Bet sutiko. Visi aplinkui taip gąsdino, gąsdino, na... ir sudvejojome... Turbūt jau įtariate apie ką aš čia? Taip taip, apie Ostrogą. 

 Kol planuodama kelionę internete skaičiau jau buvusių gąsdinimus apie kelio baisumą, tai maniškis tik šypsojosi. Aha, sako, čia jiems ir Trolių kelias Norvegijoje baisus, žinau aš tokius gąsdintojus. Bet kai apie tragiškas vairavimo sąlygas gyvai papasakojo buvę ir Norvegijoje, ir Ostroge, dvejonės iškilo ir manajam. O galutinį tašką turbūt padėjo kelyje sutikti lietuviai, kurie sakė patys ką tik važiavę, bet daugiau nenorėtų, o jau su tokia plačia mašina kaip mūsų tai tikrai nevažiuotų, nes nenorėtų ten palikti veidrodžių ir apibrozdinti mašinos šonų (čia mažiausia kas blogo gali nutikti). Na, čia jau buvo lemiamas paaiškinimas (įsivaizduokite, vyrui įbrėžimas ant mašinos jau tragedija, o čia visas veidrodėlis), tad mano pasiūlymas važiuoti su agentūra buvo palankiai priimtas, iš vakaro susimokėjome ir ryte 8.20 jau stovėjome nurodytoje vietoje.

 Žmonių prisirinko daug. Pradėjo važiuoti dideli autobusai: vienas į ten, kitas į ten. Mes tikėjomės paprastų „mikriukų“. Tada tik mums nušvito protas: jei sugeba prasilenkti du dideli autobusai, tai kaip jau čia taip mes būtumėm nepravažiavę. Aišku, jau šaukštai po pietų, todėl kantriai laukiame savojo autobuso. Ir mums jis atvažiuoja didžiulis ir pilnutėlis, mat Petrovacas – paskutinis įlaipinimo taškas.

 Mums susėdus gidė pradeda savo darbą. Momentinis nusivylimas iš karto išgaruoja, kai suprantame, kad turime labai šaunią gidę, kuri pasakoja visos kelionės metu. Ir ne tik apie Ostrogą. Kad ir kiek knygų būtumei perskaitęs, interneto puslapių pervertęs, ten gyvenančio visada įdomu pasiklausyti ir visada sužinai kažką naujo, vadinasi, mūsų pasirinkimas buvo puikus. Taip liūliuojami autobuso ir pasakojimo judame link Ostrogo. 

 Vienas stabtelėjimas fotografijoms su Skadaro ežeru ir mes jau Ostrogo papėdėje, ten, kur prasideda tas baisusis 3 kilometrų ilgio kelias į kalną. Mašinų srautas nerealus. Tik tada prisimename, kad šiandien sekmadienis. Žinoma, to ir reikėjo tikėtis. Tolumoje matome daug autobusų, besileidžiančių nuo kalno, todėl stojame, kad leistume jiems pravažiuoti. Gal pusvalandžiui, gal valandai. Na ką, papietaukime. 

  Bevalgant paskutinį kąsnį gidė pakviečia į autobusą, tad sotūs ir laimingi važiuojame aukštyn.
 Štai tas kelias. 


 Savo akimis įsitikiname, kad nieko čia baisaus nėra, tiesiog reikia protingai vairuoti, siauresnėse vietose vieniems kitus praleisti ir viskas. 



 O jei kokie žiopliai turistai sudaro kamščius (buvome to liudininkai), tai susirenka visi, išsirėkauna, o vienas kuris protingesnis sukomanduoja kur, kam ir kaip važiuoti. Viskas. (Tiesa toje vietoje aš prisiminiau Turkiją ir pagalvojau, va dabar tai bus... Nebuvo.)

 Taigi kelias. Siauras jis, kraštas simboliškai pažymėtas akmenukais, bet tikrai ne toks tragiškas kaip mirga visi interneto puslapiai. 


 O ir gidė pasakojo, kad ši vieta šventa, čia nebūna avarijų. Tiesa, buvo vienas atvejis ne per seniausiai, kai nuo skardžio nuvažiavo mašina (ją mes ir matėme kažkur gilumoje), bet vairuotojas liko sveikut sveikutėlis. Stebuklas.
 Su tokiais pasakojimais ir pasiekiame vienuolyną. Čia persėdame į mikroautobusiukus ir mus užveža prie pat vienuolyno. Atrodo neblogai. 
 Ilga eilė iki įėjimo.

 O viduje fotografuoti, deja, negalima.
 Atliekame visus būtinus ritualus, dar kartą pasiklausome gidės, laisvu laiku pasivaikštome, nusiperkame žvakučių (gauname ir švęsto vandens bei aliejaus), kurias uždegame už gyvuosius ir mirusiuosius, priklausomai nuo pusės, kurioje pastatome žvakutę. Ir nusprendžiame savomis kojelėmis nusileisti iki autobuso. Čia turbūt ir buvo mano lemtinga klaida. Jau po vakarykščių žygių kojos buvo kaip ne savos, o šis ilgas nusileidimas mane pribaigė visiškai – grįžusi kelias dienas vaikščiojau kaip suparalyžuota. Bet apie kitas dienas vėliau, o šią dieną daugiau nieko ypatingo ir nebenuveikėme. Tiesiog grįžome namo tuo pačiu keliu.
 O kaip šios kelionės į Ostrogą reziumė galiu pasakyti, kad tikrai naudinga išvažiuoti į kelionę ir su vietiniais: ir vyras galėjo laisviau po visus šonus pasidairyti nei vairuodamas, ir informacijos pasisėmėme. 
 Vakare supratome, kad poilsiui prie jūros teturime vieną dieną. Mažoka... Užsisakėme dar 3. Ir dar nuderėjome truputį, po 20 eurų parai. Valio.
 Likusios dienos buvo leidžiamos be tikslo, nerūpestingai, bet reikia ir tokio poilsio. Tiesiog daug maudėmės, ilsėjomės, gėrėjomės jūra ir kalnais, valgėme vaisius, gėrėme vyną, susipažinom su kitais „nuomininkais“ ir vakarais stebindavome juos bei praeivius ant terasos atbrailos kepsninėje kepamais kepsniukais. Pasirodo, jie tokio dalyko kaip vienkartinė kepsninė nėra matę – smagu buvo įteikti kepsninę dovanų.
 Pasidarėme ir keletą pramogų. Buvome išplaukę pasiplaukioti su laiveliu. Sveti Stefan salą, Budvą, pliažus pamatėme iš jūros pusės. Buvome išsinuomavę katamaraną ir pora valandų pasiplaukiojome atviroje jūroje. Nuplaukėme į šalia mūsų esančias saleles, kurių vienoje gyvena kregždės, o kitoje kirai (o gal kormoranai?). 

 Pakrantėje paspoksojome į besideginančius nemažus krabus ir smagiai juokėmės, kaip greit jie bėga mūsų išsigandę.
 O štai koks tas mūsų miestukas iš jūros pusės. (Ten, viduryje, kur ryškiai violetine spalva žydi medis, - šalia mūsų namas.) 
 Vieną pavakarę nusprendėme pasivaikščioti senaisiais tuneliais. Irgi įdomi atrakcija. Pasirodo, juose normalus asfaltuotas kelias, kadaise net elektra buvusi, bet dabar užversta akmenimis, kad nieks nebevažinėtų ir netrukdytų rusams statytis savo viešbučių, nelįstų į jų teritoriją...
 Taip nepastebimai prabėgo laikas prie jūros. Oras buvo puikus, vanduo šiltas, bet teko atsisveikinti, nes mūsų laukė dar viena Balkanų šalis – Bosnija ir Hercegovina.
 Atsisveikinę su šeimininkais išsiruošėme į jau pažįstamą kelią. Ties Kotoru norėjome sukti į tunelį, tačiau navigacija kažkodėl mus įkyriai vedė į kitą pusę. Šiuo kartu esame be galo jai dėkingi. Laiko prasme sugaišome tikrai nemažai, kol apvažiavome visą įlanką, bet vaizdai kelyje buvo superiniai. Gaila tik, kad buvo karšta ir visame ore tvyrojo drėgmė, todėl nuotraukos tokios blankios ir neryškios.
 Kelias driekėsi šalia jūros, kur buvo paliktas tik mažas lopinėlis betono – pliažas. Tolumoje matėsi salelės ir neryškūs kalnai. 
 Galvojome, gal keltis keltu, bet neatsispyrėme pagundai apvažiuoti visa tai patys. 
 Gerumas, ar ne?.. 
 Dabar galutinai įsitikinome, kad ne veltui tai viena iš gražiausių pasaulio įlankų. Deja, mūsų kelias nuo jos tolsta... 
 Važiuojame nauju dar kvepiančiu asfaltu, kol... kelias baigiasi.  
 Tenka gerokai palaukti, kol darbininkai tikrąja to žodžio prasme nuspardo akmenis nuo kalnų ir mes galime važiuoti. Kažkaip neramu man... O jei ne viską nuspyrė? Bet mes ne pirmi, o ir pravažiuojame be incidentų. 
 Toliau vėl susipykstame su navigacija. Norime pasirodyti protingesni, todėl pasirenkame kelią, kuris mums atrodo tinkamesnis, ir vingiais bei tuneliais riedame kalnų keliuku. (Žiūriu dabar į nuotrauką ir galvoju - kaip mes pro čia pralindome...) 
   Ir čia ne itin jauku dėl krintančių nuo uolų akmenų, jų ant kelio daug, bet mes juk drąsūs. Net sustojame ir nuo kalno fotografuojame pasienio miestelį. 
 Bet kažkoks nerimas širdyje kirba. Ir ne veltui. Bet ne dėl krintančių akmenų. Tiesiog artėjame link sienos, bet mašinos nesutinkame nė vienos. Aišku, mums tai labai patogu, nes prasilenkti tokiame kelyje būtų sunkoka, bet juk siena... Kur visas eismas?.. Tada vyras ir įgarsina savo auksinę mintį, kad siena turbūt skirta tik vietiniams gyventojams. Tai žinoma. Iš savo būdelės išlenda pasienietis ir paaiškina (o, pasirodo, mes jau suprantame jų kalbą), kad mums reikia grįžti atgal. Be reikalo prasukome kokius 30-40 kilometrų ir ne bet kokių, o į kalną bei pakalnę siauru vingiuotu keliuku. Et, bet ar ne to mes čia važiavome. Tad visu įmanomu greičiu pirmyn (šiaip tai atgal). Mes jau drąsūs, jau visus posūkius žinome. 
 Iki sienos dar keliasdešimt kilometrų. Ir vairuotojai kažkokie nebe tokie draugiški, važiuoja sau visą kelią užsiėmę ir net nemano trauktis, o tu nors nuo skardžio važiuok ar į akmenis šone trenkis. 
 Ir ne vienas toks, o visi sutikti. Net užsirašau kaimo pavadinimą – Vilusi – ir įsidėmiu, kad čia nedraugiški vairuotojai. Gerai, kad įvažiuojame į platesnį kelią ir visi piktumai išgaruoja. Netrukus ir pasienis. Mes jau Bosnijoje. 
 Vaizdai lyg panašūs, bet lyg ir kiti. Kaimai atrodo skurdesni. 
 Kalnai lygesni.

 Ir mečetės, mečetės, mečetės... Didesniuose kaimuose net ne po vieną ar dvi... Įdomus pastebėjimas dėl mečečių: mane nustebino jų gausa, juk neturėtų jų tiek būti: "Religijos ir konfesijos: 40 % musulmonų, 31 % serbų stačiatikiai, 15 % katalikai, likusieji – judaistai, kitų religijų arba netikintys", man net Turkijoje mažiau atrodė, o čia atrodytų mažytis kaimukas, o jame 2-3 mečetės. Bet dabar kai pradedu mąstyti... juk jiems labai svarbu per gyvenimą pastatyti mečetę, gal todėl jos tokios matomos ir pastebimos, gal kone kiekviena šeima turi savo...
 O mes važiuojame į Medžiugoriją... Kažkaip maniau, kad bus katalikiška šalis...
 Bet palikime juos ramybėje su jų tikėjimu. Vėl ta navigacija. Šiuo kartu rodo, kad reikia sukti nuo pagrindinio kelio. Pasukame. Pavažiuojame kelis kilometrus ir... normalus kelias baigiasi. Lieka kažkoks siauras, akivaizdžiai mums nepravažiuojamas šunkelis į kalną. Na, žinote, ponia (o gal pone) GPS, jūs kaip sau norite, o mes bandysime normaliu keliu važiuoti, ačiū.
 Ir neapsirinkame. Privažiuojame Medžiugoriją. Tradiciškai pirmas apžvalgos ratas mašina, bet... kažkaip keistai pradeda kilti viena rodyklė... perkaito variklis... Tokioje šventoje vietoje... 
 Truputį pralekiame su vėjeliu, kol jį kiek ataušiname, ir sustojame ieškoti priežasties. Kaip moteriškei nelabai man ką sako tie terminai, bet suprantu, kad nebeveikia vienas ventiliatorius, aušinantis variklį, ir dar ten kažkokie laideliai išsilydė/prasitrynė. Žodžiu, mums reikia saugiklio (čia jis perdegė ir buvo kaltininkas to, kad nebeveikia ventiliatorius, šiaip, aišku, ačiū jam, nes kitu atveju... ai, tyliu) ir izoliacijos. Turime gražaus laiko, kol atvės pagrindinės mašinos detalės. Pirmiausia aplankome visas statybinių, elektros prekių ir panašias parduotuves. Randame tik izoliacijos. Tokio saugiklio, kokio mums reikia, nieks nei matė, nei apie jį ką girdėjo. Aš jau rezgu planą, kaip važiuosime namo naktį, kai vėsu, o dieną ilsėsimės, bet mintis nutraukia vyras: -„Žiūrėk, kiviai.“ 
 Tikrai, pirmą kartą matau augančius kivius. Tik nusiskinti kažkaip nedrįstu. Šventoje vietoje...
 Taigi, paieškų dalis baigta, nes ir parduotuvės jau uždaromos, einame link tikslo. 

 Bažnyčioje vyksta pamaldos, o lauke, kas mane labai nustebina, klausoma išpažinčių. 
 Iš arti fotografuoti pasikuklinome, bet šalia parašyta, kokia šalis ar kokia kalba. Lietuvos neradome.
 Taip bevaikštinėjant ir laikas prie mašinos atėjo. Laidelius vyras apvyniojo izoliacija, o saugiklį padarė pats. Aš jau buvau pripratusi prie jo tokių išradimų, bet vis tiek žiūrėjau kaip varlė akis išpūtusi. Viskas, sako, važiuojame... Ir išvažiavome. Į Mostarą. 
 Po truputį vakarėjo, tad kiek pasižvalgę pro mašinos langą ir konstatavę, kad šioje šalyje likę daugiausia karo žymių, nutarėme ieškoti nakvynės. Taip... Ir kokio velnio mes palikome Medžiugoriją, kur kone prie kas antro namo kabėjo užrašas „Sobe“. Čia nieko panašaus.
 Randame viešbutuką. Gražus toks, su baseinu... Viskas užimta. Klausiu, kur dar kažką galima rasti. Paaiškina. Važiuojame į kitą miesto pusę. Taip, randame hostelį nelabai aiškiame kvartale. Aš einu pasiklausti kainos ir vietų, labai jau įdėmūs ir ne itin malonūs žvilgsniai žvelgia į mane nuo staliuko. Vietų yra. Kainos jau nebepamenu, nes pasilikti ten nelabai norėjau. Pasirodo, vyras taip pat. Dabar mąstau, gal tiesiog mes jau pervargę buvome, gal... bet ta vieta ir ten buvę žmonės mums nepatiko. Na, ką padarysi. Sudie, Mostare, gal kada dar grįšime, kai tu svetingesnis būsi turistams ir kai mes ne tokie pavargę būsime, o dabar į Sarajevą.
 Temsta. Gražūs vaizdai už lango ima slėptis. Aš vis stebiu ženklus, juk kažkur čia turėtų būti kempingas – jokios informacijos. Ir apie kitas nakvynės vietas nieko, lyg čia būtų ne pagrindinis šalies kelias. Štai ir visiškai sutemsta. Pravažiuojame kažkokį ženklą su nuoroda į „sobę“, grįžtame, pasukame, pavažiuojame keliomis gatvelėmis – nieko. O ką daryti? Važiuojame toliau. Kažkoks didesnis miestelis. Jablanica. Štai ir nuoroda į viešbutį. Pagaliau.
 Hmmm... Fojė vaizdelis kaip sename tarybiniame viešbutyje. Iš kažkur išlenda viena moteriškė. Nesusišnekame. Išlenda kita, kažką pavertėjauta, suprantu, kad kambarių yra, visas viešbutis tuščias. Kainą pasako. Ji mus tenkina, bet neturime vietinių pinigėlių. Klausiu, kaip su eurais. Jau kai paskaičiuoja, vos ne dvigubu kursu. Na, nieko sau. Nuveda į kambarį. Ką ten kambarį, visi apartamentai, bet vieni tokiame viešbutyje... Apsimetusi kvailele perklausiu, kiek ten eurų. Moteriškė kažkur išlekia, kažkam skambina, grįžta, sako 30 eurų. Mes turime 100 arba 25. Grąžos neturi, mažiau neima, sako, palikite pasus. Na taip, ne kartą teko palikti pasus, bet čia. Nežinau, kodėl, bet mes iš čia išvažiuojame. Tikrai nesame išrankūs, bet tiesiog jautėme, kad ši vieta ne mums.
 Vėl į kelią. Kažkoks miestukas, o už jo net dvi nuorodos: kempingas ir apartamentai. Užsukame į pirmuosius. Skambiname. Ateina šeimininkė, nuveda mus į pirmą aukštą, kuris įrengtas svečiams: virtuvė, dušas ir keli kambariai, o koks kiemas... Mmm... Ir tik 15 eurų. Pasaka. Kaip paskui išsiaiškiname, miestelis vadinasi Ostrožac. Ir tokia kvaila minti šmėsteli galvoje, gal tikrai Ostrogo vienuolyno šventasis Vasilijus Ostrožka mums padeda... Taip ir nugrimztu į sapnų karalystę. 
 Ryte išvažiuojame. Aš dar nueinu padėkoti moteriškei, o ji, matyt, nepratusi prie padėkų, galvojo gal kas negerai. 
 O mes į sostinę, į Sarajevą. Pasiliekame mašiną aikštelėje ir pirmyn. 
 Štai čia susilieja kelios religijos. 

  O pats miestas sukelia nostalgiją tiems aniems geriems laikams. 
 Centrinė aikštė. 
 Senamiestis ir prekybininkai. 
 O kuo ne balandžiai iš Šv. Morkaus aikštės (ten dar važiuosime)? 
 Ir, žinoma, karo žymės. 

 Dar kartą apvažiuojame sostinę.
 Nauja pilis. 
 Graži gamta. 

 Ir didžiausias jų pasididžiavimas – olimpinis stadionas. 
Išvažiuojame.

 Tęsiame savo kelionę po Balkanus. Tolesnis šios dienos tikslas – nakvynė šalia Kroatijos sienos (nusprendžiame, kad čia nakvoti bus pigiau, o jei ką, mano informaciniuose lapuose yra du kempingai netoli sienos). 
 Aplankome prekybos centrus. Pakeliui miestelis juokingu pavadinimu – Jaja. Bet kokį krioklį jis turi – pretendentą į Unesco (čia jau ir informacinių ženklų yra). 
 Ir pilis šalia visai nebloga. 
 Važiuojame link Bihac. Čia planuojame nakvoti. Štai nuoroda į kempingą, kuris už 3 km, bet pravažiuojame ir visus 5 – nieko, bet atrandame kitą. Namukų neturi, tik viešbutis arba nakvynė palapinėje. Mums po tokios pigios nakvynės 36 jų pinigėliai atrodo brangu. Važiuojame į miestą. Su nakvyne čia irgi ne pyragai. Nors miestas nemažas. Privačių apartamentų ar kambarių taip ir nepastebėjome, o viešbutyje kainos apie 55 eurus. Gal ir suklydome, kad rinkomės nakvynę prie sienos. Kainos panašu kad kroatiškos. Grįžtame į kempingą. Be to, ten matėme degančią ugnelę, turėtų būti kepamas žvėriukas, galėsime palyginti su latviško giminaičio skoniu.
 Kempingas labai ramus, švarus, tvarkingas. Net popierius wc kvepiantis.
 Čia mes iš kempingo stebime saulėlydį... 
 Ir einame į restoranėlį vakarieniauti. 
 Aplinka labai smagi. 
 Bet mūsų žvėriuko jau nebėra. Na, vadinasi nelemta, tiks ir kepsniukas. Tai skanaus. 
 Ryte laukia atsisveikinimas su Bosnija ir Hercegovina. Netoli sienos nusprendžiame papusryčiauti. Serbijoje atsisakėme šių tradicinių pusryčių, bet juk paragauti reikia – nusiperkame po bureką. Tikrai skanu. Tokioje euforijoje ir kertame B&H ir Kroatijos sieną. Vaizdelis... Dvi muitinės būdelės. Abi pilnos uniformuotų pasieniečių, o vienoje tas uniformuotas dėdė geria alų. Įsivaizduoju, kad taip pas mus būtų... Parodome pasus, šlagbaumas tolėliau pakeltas, na, ir važiuojame. Tik netoli tenuvažiuojame. Mus pasiveja garsus švilpimas ir rėkimas. Mes per stabdžius, viskas nuo galinės sėdynės čiuožia, o pasieniečiai kad kvatoja. Sako, kur? Sakom, į Kroatiją. Tai, kad Kroatijos muitinė čia. Ot kokie, nei jokių skiriamųjų ženklų, nei nieko, šlagbaumas pakeltas, o abi būdos šalia viena kitos sustatytos. Juokiasi visi ir klausia, kur taip lekiame, vėl paprašo pasų. Garsiai perskaito pavardę, pasako, kad labai negerai čia mes padarėme, kad vat Marčiulionis tai pas mus geras. Taip, sakau, geras Marčiulionis, geras Sabonis ir mes geri. Juokiasi visi, palinki gero kelio ir riedame Kroatijos keliukais. Pasienyje vis dar nyku... 
 Mūsų tikslas – Pula. Akimis nulydime jau pažįstamus Rijekos vaizdus, tuneliukais, autostradas. 
 Ir pasiekiame nuostabiąją Istriją. Pirmiausia susirandame nakvynę kempinge, o jau tada visa mūsų diena skirta Pulai.
 Pirmasis ir svarbiausias tikslas – Pulos amfiteatras. Nedrįsčiau sutikti su teigiančiais, kad tai yra geriausiai išsilaikęs amfiteatras ir jei kas esate buvęs Tunise El Džemo amfiteatre vienareikšmiškai patariu – nevertas Pulos amfiteatras, kad už įėjimą dar mokėtumėte po bene 20 Lt. Jis neturi nė pusės viso to grožio ir dvasios, kaip El Džemo, be to, viską, išskyrus vieną rūsio salę, galite pamatyti eidami aplink jį. Taip, mieste jis atrodo įspūdingai, bet tik tiek.
 Na, vertinkite patys. Vaizdas iš miesto. 

 Tunelis į rūsį. 
 Rūsyje. 
 Sukomercintame ir sušiuolaikintame amfiteatro viduje. 
 Tarp sienų kaitinasi driežiukas. 
 Ir gąsdina riteris. 
 Toliau nusitveriu kelionių vadovą ir lankau visus nurodytus objektus. 



 Siauromis, smagiomis, tuščiomis senamiesčio gatvelėmis. 
 Per aikštes. 
 Pro vartus. 
 Štai kokia ta Pula. 
 Miestas, kaip ir visa Įstrija, vertas dėmesio. Bet štai krantas maudytis tai labai ne koks. Tenka šokti nuo molo į šiek tiek dumbliną jūrą, bet atsigaiviname ir ilgokai vakarojame savo kempinge. Čia dar ir pelėdžiukė atskrenda, tiesa, vargu ar ją pamatysite nuotraukoje, nors taip stengiausi... 
 Kroatijoje jau ne pirmą kartą, todėl čia ilgiau neužsibūname. Tiesiog važiuodami pakeliui negalėjome neaplankyti Pulos. O toliau judame į Italiją. 

 Žinoma, jūs visiškai teisūs, į Veneciją, kurią aš pavadinčiau atskira valstybe. 
 Kaip visada pirmiausia kempingo paieškos, o jau tada perkame bilietuką, pora stotelių autobusu ir mes jau išsvajotoje ir išlauktoje Venecijoje.
 Perkame 12 valandų bilietuką vandens transportui ir plaukiame susipažinti su šiuo miestu. 
 Vyras aikčioja nuo vaizdų. Aš kol kas santūri. 


 Pasirodo, ir laiveliai turi savo ženklus. 


 Ir kas sakė, kad šiame mieste nėra automobilių? Mano kelionių vadovas akivaizdžiai meluoja. 
 Išlipame garsiojoje Morkaus aikštėje. 

 Pakylame apžiūrėti miesto iš bokšto varpinės. 




 Gražu, bet aš pradedu įsitikinti, kad pernelyg didelis apsiskaitymas nieko gera neduoda... Šitame grožyje aš vis randu progą švelniai pabambėti. Dėl ko? Na, pavyzdžiui, dėl balandžių. Kur jau čia jų pilna Morkaus aikštė, nejau apie tai rašiusieji nematė daug balandžių?.. 
 Aišku, jų meilinimasis kiek sušvelnina mano niurzgulį. 
 Kas čia dar?.. A, gondolininkai. Per visą dieną nemačiau nė vieno, kuris plukdydamas dainuotų serenadas, o turėtų, nes aš taip skaičiau. 

 Ir dar vienas dalykas, kurio man trūko, tai skalbiniais apkarstyti balkonai. Jų irgi nebuvo... 

 Na, bet pakaks nepasitenkinimo. Viskas ten gerai ir gražu. Štai, kaip žmonės gyvena. 

 Nusprendžiame dar pasiplaukioti, aplinkines salas aplankyti.
 Kapinės, bažnyčios, degalinė...


 Faro švyturys. 
 Ir įdomu, kas vis dėlto čia keisto nutiko?.. Kaip paaiškėja vėliau - vyko šiuolaikinio meno festivalis.
 Taip beplaukiojant ir saulės laida ateina. 
 Dar kartą grįžtam į aikštę, laukiame potvynio, bet jo kaip nėra taip nėra. 
 Tokia romantika: vakaras, šviesos, sklindantys valso garsai... nesusilaikau kartą kitą neapsisukusi, nes kojos pačios neša... Dabar jau ir aš tvirtai jaučiu tą Venecijos dvasią.
 Vanduo upėje kyla, bet mums jau laikas į laivelį ir į autobusą. Lik sveika, Venecija, galbūt kada nors likimas mane čia sugrąžins... 

 Kitą rytą paliekame Veneciją. 

 Bet... kaip paliksime Italiją neparagavę itališkos picos. Sukame iš greitkelio 
 ir kalnų kaimuko restorane laukiame 12 valandos - tik nuo tada gausime savo picą ir... vyno.
 Skaniai papietavę ramiai traukiame Čekijos link. 
 Nepanorę mokėti už kelis Slovėnijos autostrados kilometrus aplenkiame ją smagiais kaimukų keliukais. Toliau gražus, bet nuobodus Austrijos greitkelis 
 ir jo kelio remontai, bei masiniai visų mašinų patikrinimai. 
 Artėja Čekijos siena. Čekijos pasienio miestelis labai smagus. Čia nusiperkame vinjetę, bet pigios nakvynės, kaip čia visi rašė, nei moteliuose, nei hosteliuose neradome. Teko ieškoti kempingo. Suradome jį gerokai toliau, kažkokioje jachtų prieplaukoje. Čekiškų pinigų neturime, kortelės nepriima, jau galvojome, kad teks vėl važiuoti ieškoti kito, bet sutiko paimti eurais. Kempingas jaukus, žmonių daug, bet nieks netriukšmauja. Pasistatome palapinę, palydime saulutę į šiltus patalus ir patys lendame miegoti. 
 Priešpaskutinės kelionės dienos tikslas – Kutna Hora. Nerealus miestelis, ne veltui jis įtrauktas į Unesco paveldo objektų sąrašą. 

 Kiekvieną objektą norisi įamžinti. 

 O jau katedros įmantrumas. 
 Gaila, kad ne visas grožis atsiskleidžia dėl remonto.
 Ilgai sukę ratus po centrą negalime neaplankyti sidabro kasyklų. Apsiginkluojame ir patraukiame miesto gatve į požemius. 
 Štai tokia ten flora. 

 Ir siauručiai praėjimai. Tikrai ne veltui stambūs žmonės ten neįleidžiami, nes ir man kartais tekdavo šonu lįsti... 
 Dar apžiūrime muziejų, kuriame visa sidabro gavybos istorija. 
 Ir važiuojame į pabaigai paliktą kaulų bažnyčią. Vaizdai kalba patys už save. 


 Kažkaip net nesinori čia jų daug dėti... 
 Tokia ta bažnyčia ir šalia jos kapinaitės... 
 O į šį miestuką suplaukia visokio plauko turistų. 
 Taigi tiek tų įdomybių. Dar kas įstrigo, tai tragiškas Čekijos betoninis greitkelis, o daugiau lyg ir nieko įdomaus. Šią dieną dar pasiekėme Lenkiją ir labai šauniai permiegojome pakelės užeigoje. Ryte atsikėlę pastebėjome, kad vakar palikome neužrakintą ir tik privertą mašinos bagažinę... bet visus daiktus radome savo vietose. Jau norėjome išvažiuoti grąžinę raktus, bet administratorė paklausė, ar valgysime pusryčius. Na, sakau, nežinau, šiaip gal ne. Valgykite, sako, jie į kainą įskaičiuoti. Likome maloniai nustebinti ir sočiai prisikirtę visą dieną paskyrėm „shoping‘ui“. Lenkijos kainomis palikom nusivylę, o namus pasiekėme tik kitos dienos ryte jau senokai išaušus ir kritome abu į lovą.
 Tokia tad smagi ir laiminga kelionė.