2010 m. birželio 5 d., šeštadienis

Šveicarija ir Žydroji pakrantė

  Laukėme laukėme ir sulaukėme. Tradiciškai po paskutinės darbo dienos penktadienį susikrauname lagaminus, įspraudžiame tarp jų šunį ir riedame į kaimą. Ten daiktų perkrovimas, vakarienė, miegas ir šeštadienio, birželio 5 d., rytą mes jau kelyje.
  Už Ukmergės sustojus pamiklinti kojų mus pasitinka mažytis šunelis, bet einant artyn bėga į krūmus. Maistas iš mūsų indelio atsiduria ant bordiūro, bet mažylis jį godžiai ėda tik mums pavažiavus toliau. Dar ilgai kalbame apie tai, kokie vis dėlto būna žiaurūs žmonės... Taip su vienu kitu stabtelėjimu pavalgyti pasiekiame užsakytą nakvynės vietą – viešbutį Poznanėje. Trys žvaigždutės, bet vaizdas ne itin koks, tiksliau, viskas būtų puiku, jei nebūtų murzina ir dulkina. Vos prisėdus ant lovos į orą pakyla didžiulis dulkių debesis... Na, bet ištversime. Laiko dar turime daug, tad važiuojame pasipildyti maisto atsargų. Planuose buvo ir miesto aplankymas, bet bevažiuojant noras dingsta. Tad apsiprekinę grįžtame atgal į viešbutį, pavakarieniaujame ir miegoti. Po pusryčių vėl į kelią. Šiandien turime pasiekti Šveicariją. Lenkijoje susimokame už kelius, Vokietijoje praskriejame magistrale, kurioje neribojamas greitis, ir mes jau prie Šveicarijos muitinės. Visos mašinos važiuoja nestodamos, mums padaroma išimtis. Prisistatęs ginkluotas pareigūnas paima dokumentus ir išeina.
  Grįžęs paklausia, ar turime ką deklaruoti, kur važiuojame, ir paprašo atidaryti bagažinę. Prasideda ilgas ir nuobodus tikrinimas. Iš pradžių viskas įdomu: pripučiami čiužiniai, palapinė, konservai, bet salone esančių lagaminų nebepurto, patiki mano žodžiu, kad ten tik rūbai ir batai. Visi iškratyti pasiekiame nakvynės vieta Stein am Rhein. Tai jaunimo nakvynės namai, kuriuos taip pat užsisakėme iš Lietuvos. Malonus personalas, jaukus dvivietis kambarys.
  Įsikuriame ir patraukiame į miestą. Viskas švaru, gražu, tvarkinga ir spalvinga.

  O kokios sienų dekoracijos. Kažkas čia tikrai pasidarbavo.

  Taip ir einame užvertę galvas, kol bežioplinėjančius užklumpa lietus. Negelbsti ir skėtis. Stabtelime po stogu, o liūčiai nurimus kaip gandrai brendame per balas į savo viešbutėlį šalia Reino.
  Kol pareiname ir lietus baigiasi. Yra minčių grįžti atgal, bet jau temsta, tad nebegrįžtame. Pavakarieniaujame savo kukliame, bet mielame kambarėlyje ir miegoti. Aš į pirmą lovos aukštą, vyras į antrą. Minkšta...
  Ryte einame pusryčiauti. Šveicariški pusryčiai gausūs ir labai skanūs: kelių rūšių mėsa, dešra, dribsniai, uogienė, natūralios sultys...
  Dabar prasidės tikroji kelionė po Šveicariją. Pirmas sustojimas Schaffhausene. Einame prie Reino krioklių. Jau iš toli girdėti garsus šniokštimas, nes tai vandeningiausias krioklys Europoje, susiformavęs maždaug prieš 17 000 metų: 150 m pločio, 23 aukščio, vidutinė tėkmė – 700 kub. m vandens per sekundę.

  Perkame bilietėlį, sėdame į laivelį ir vandens purslų taikomi plaukiame į krioklio viduryje esančią salelę. Prieš tai praleidome visą grupę Azijos piliečių, todėl dabar plaukiame ramiai pustušte valtele. Ir salelė beveik tuščia, todėl nesistumdydami ir niekam netrukdydami lipame aukštyn vis stodami pafotografuoti.



  Aukštyn prieš srovę plaukiančios neršti lašišos, griausmingas krioklio šniokštimas ir gaivi ryto vėsa – jaučiame tikras atostogas. Įsėdame į mūsų paimti atplaukusį laivelį ir neskubėdami grįžtame į krantą. Akimis nulydime danguje pirmą kartą pamatytą „cepeliną“ ir niekur neskubėdami dar pavaikštinėjame po miestelį.

  Esame daugiau pramoninėje/gyvenamoje pusėje, todėl nieko verto fotoaparato kadro neradę pasukame link upės ir paupiu ramiai grįžtame atgal. Važiuojame link Ciuricho (Zurich).
  Nespėję išvažiuoti iš miestelio patenkame į autostradą, o vinjetės dar neturime. Sukame į pirmą šalikelę ir naudodamiesi GPS važiuojame iš vienos degalinės į kitą – visos automatinės, tad vinjetės nieks neparduoda. Po ilgų kančių laukų ir kiemų keliukais grįžtame į Šafhauseną, nusiperkame vinjetę ir dabar jau ramūs važiuojame į Ciurichą. 
  Mieste nestojame, bet pasidairyti turime galimybę, nes kelias veda pačiu Ciuricho centru. Kur važiuojame? Ieškoti kempingo. Nei navigacija, nei turimos brošiūros nieko arti nerodo, bet juk prie ežero turi būti kempingų... pasirenkame tikslu Thalwilio miestuką. Deja, nei įvažiuojant į jį, nei pačiame miestelyje jokios nuorodos į kempingą. Pasistatome mašiną ir einame pasivaikščioti. Gražu, bet sutikti praeiviai irgi nieko nėra girdėję apie kempingą. Na, jiems ir nereikia... Mums pasiūlo pasiteirauti geležinkelio stotyje. Malonus vaikinukas internete suranda kempingo adresą – važiuojame. Palapinių ir kemperių miestelis įsikūręs šalia Ciuricho ežero, tiesa, už vietą prie ežero reikėtų mokėti papildomai. Tad mes pasirenkame šią vietą ir apsistojame tolėliau. Pasistatome palapinę ir važiuojame apžiūrėti apylinkių. Vienas kelias eina aukščiau – autostrada, mes pasirenkame paežerės gatvę-kelią ir grožėdamiesi vaizdais važiuojame į Rapperswilį. Norėdami jį pasiekti, turime pervažiuoti ežere supiltu pylimu, kone kaip Estijos salose. Mašiną paliekame požeminėje stovėjimo aikštelėje, išsiaiškiname, kad galėsime atsiskaityti eurais, ir einame pasižiūrėti.
  Pirmiausia į akis krinta nežinomų medžių alėja.
  Kaip vis dėlto gražu prie vandens... Kažkur tolumoje į ežerą einą ilgas pėsčiųjų tiltas. Matėme pravažiuodami. O kaip čia tylu ir ramu, nors žmonių tikrai nemažai... Toliau žygiuojame jaukiomis gatvelėmis.

  Stabteliu pasimatuoti bato – per didelis, tad palieku ir stačiais laiptukais kopiame į Rapersvilio pilį.
  Nedidelė bet jauki teritorija. Čia yra ir pilis, ir bažnyčia, ir lenkų muziejus, ir parkelyje besiganą karališkieji elniukai. Įdomu, ar elniai čia gyveno ir anksčiau?


  O nuo kalno atsiveria vaizdas į vynuogynus, ežerą ir kalnus.
  Pasivaikštinėjame, apsižiūrinėjame ir grįžtame atgal į savo kempingą. Žinoma, pakeliui dar užsukame į parduotuvę. Kainos, tiesą sakant, nelabai ir išgąsdina, gal dėl to, kad kažko panašaus tikėjomės. Kepta mėsytė ir šveicariškas alus vakarienei...
  Pasisėdėjimas prie naktinio ežero nesėkmingai bandant nufotografuoti šikšnosparnius ir žvelgiant į mirgančius miestelių bei Ciuricho žiburius.
  Kitą rytą vėl į kelią. Pirmoji stotelė – Badenas, į kurį atvažiuojame ryte. Pirmiausia pasilikę mašiną prie kazino bandome surasti senuosius gydomuosius šaltinius. Tad jau kitu keliu judame link senamiesčio.


  Senamiestyje pataikome į turgelį. Viskas čia kvepia sūriais, dešromis, gėlėmis... Kiek pavaikščioję aplinkui ir nieko itin įspūdingo neradę grįžtame prie mašinos. Už stovėjimą vėl mokame eurais, o grąžą gauname Šveicarijos frankais. Patogu. O ir keletas smulkių vietinių pinigų kišenėje tikrai nepamaišys. Klaidžiame garaže susirandame mašiną ir pirmyn.

  Šiandien miestų diena. Bazelis (Basel). Vėl įkurdiname mašiną požeminiame garaže netoli centro, o patys žemėlapį į rankas ir pirmyn. Pro gražius ir didingus pastatus skubame link tilto. Čia mus užklumpa lietus. Greitai užklumpa, greitai ir praeina. Apžiūrime tiltą, rotušę, rekonstruojamą katedrą.





  Taip ir prabėga kelios valandos. Laikas nakvynės paieškoms. Mintį apie kempingą paliekame. Šiandien vėl pasirenkame patogiausioje vietoje esantį hostelį Solothurne. Jis pačiame mažo ir mielo miestelio centre.

  Mašiną tenka palikti gerokai toliau aikštelėje, patys atsinešame daiktus ir einame pasivaikščioti po senamiestį. Štai ir „Storoji Margarita“ iš Talino, ir įspūdingas bokšto laikrodis, ir fontanas-žiedas...





  Kaip gerai, kad čia pasilikome. Grįžę pavakarieniaujame, pabendraujame su kambarioku vokiečiu.

  Naktį ateina dar vienas kambariokas, bet miegoti nieks netrukdo. Ryte vėl gausūs pusryčiai su šilta ką tik iš kepyklėlės duona. Pavalgome, atsisveikiname ir išvažiuojame į šalies sostinę – Berną.


  Štai kokia ta sostinė – 4 pagal dydį miestas, įsikūręs ant Arės upės krantų.
  Visur apvaikštom, stebim grojantį laikrodį, einame į banką išsikeisti pinigų, kaip gi nepabuvosi Šveicarijos banke. Įspūdinga bankų sistema, bet trumpai čia nepapasakosi...

  Na, o koks gi Bernas be savo simbolio meškos. Iš pirmo karto jų pamatyti nepavyko, bet antras kartas nemelavo. Štai ji, viena iš daugelio čia gyvenančių gražuolių.

  Dar apžiūrime skulptūrą „Vaikų rijikas“, paskutinį kartą žvilgsniu nulydime miestą ir į kelią.


  Šiandien turime pasiekti Grinelwaldą, kur mūsų laukia jau dviem nakvynėms užsakytas kambarys ir bilietai į vieną iš aukščiausių Europos viršukalnių Jungfraujoch. Tai turėtų būti įspūdingiausias kelionės momentas. Įsiregistruoti galėsime tik po pietų, tad neskubėdami važiuojame iki šiol vis nesuprasdami, tai kur gi tie garsieji Šveicarijos kalnai?.. O štai ir jie.
  Mūsų džiaugsmui pamačius snieguotas viršukalnes nėra ribų. Žinoma, kaip gi be nuotraukų. Ir sukame iš autostrados į šoną. Skanūs priešpiečiai kalnų fone, kurie atrodo lyg koks fototapetas.
  Prieš akis sniegas, žali laukai, simpatingi kaimukai, idiliška tvarka ir visiška ramybė. Kažkuo primena Austriją. Kylame į vieną kalną, leidžiamės, vėl kylame. Taip bevingiuojant prieš akis atsiveria ežerų žydrynė. Stojame vienai kitai nuotraukai ir neskubėdami traukiame Interleikeno link. Vis dar gražūs vaizdai nuo kalno. Interleikene pirmiausiai apžvalga pro mašinos langą, paskui jau ir pėsčiomis. Laikas čia, atrodo, sustojo.


  Neskubėdami viską apžiūrime ir nusprendžiame pakilti apsidairyti į kitą kalnų kaimuką – Lauterbrunneną. Laiko yra, oras fantastiškas, puikiai tinkantis kelionėms.

  Įvažiavę net aiktelime – čia pat, atrodo, už vien kito namo, krenta didžiulis krioklys. 
  Susimokame už stovėjimą ir žingsniuojame link jo. Skaičiau, kad galima po šiuo kriokliu palįsti. Tik jis nėra jau taip arti, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Dar tenka nemažai pažingsniuoti ir miesteliu.


   Viskas čia gražu, o ir tikslas pamažu artėja. Kaip paaiškėja vėliau, iki jo dar ohoho kiek reikia lipti, na, bet jei jau atėjome tiek, tau ne kliūtis ir tas kopimas į kalną. Lenkdami kitus turistus, dar kupini jėgų užsilipame ir mes. Tiesa, tikėto efekto nėra, į krioklį galima tik pažvelgti iš šono ar pasidžiaugti jo purslais.


  Tačiau nuo kalno atsiveria Alpių lankų, kalnų vaizdas. Kažkur tolumoje matyti (tik matyti, bet negirdėti) besirangantis traukinukas, besiganančios karvės... 


  


  Nepastebime, kaip grįžtame atgal į mašiną. Nusprendžiame dar surasti šalia esantį Mureno miestelį, tačiau mašina mus atveda kitur.


  Kartu su visais kitais turistais funikulieriumi pasikeliame iki Trumelbachfalle viduriuko, o nuo ten jau laiptukais aukštyn ir gilyn. Į čia tekantį upeliuką vanduo subėga net iš trijų viršukalnių: Eiger, Monch ir Jungfrau. Tai didžiausias Europoje požeminis krioklys.






  Štai koks grožis susidaro tirpstant ledynams. Visus plyšius išlandžioję dabar jau tikrai galime važiuoti į Grindelwaldą.
  Nedidukas miestelis dviejų didžiulių kalnų papėdėje mus pasitinka su Lietuvos vėliava, tiesa, atvirkščiai pakabinta...
  Visur gražu, tvarkinga, hostelis didelis, personalas draugiškas. Išeiname pasivaikščioti, susipažinti, vakarienei maisto nusipirkti. Aišku, tradiciškai - kepsniukų. Tik oras nelabai džiugina.
  Vėjas labai stiprus, sako, kad rytoj gali nevežti traukiniai, neveikti funikulieriai... Kol kas ramus poilsis vakare, pusryčiai ryte, susikrauname kuprinę ir keliaujame į traukinių stotį. Šios dienos planuose kelionė į Jungfrau. Deja, sužinoma, kad naktį buvo labai stiprus vėjas ir šiandien tikrai į viršukalnę nieks nekels.
  Mažumėlę liūdna, bet aplink dar yra ką apžiūrėti. Grįžtame, persirengiame ir važiuojame link ledyno. Štai jo liežuvis, kurį tikimės pasiekti. 
  Deja, kaip vėliau paaiškėja iš čia jis ir matėsi geriausiai. Kelias ilgas ir laiptuotas, už kopimą dar ir susimokėti reikia.

  Bet tiltas užkilus atperka viską – tokiu tiltu aš ir svajojau praeiti.
  O ar įsivaizduojate tą jausmą, kai lipant dar girdi tolumoje skambantį dūdų koncertą? Nepakartojama... 

 Šis žygis mums labai patiko. Toliau trauksim aplankyti tarpeklio.
  Tik išlipusius iš mašinos pasitinka baisulingas vėjas. Tenka važiuoti atgal šiltesnių rūbų, na, o grįžus pirmoji nuotrauka su karve, o tada jau žengiame į tarpeklio karalystę.
  Vėjas, šalta, bet didinga. Ir galingas galingas vandens šniokštimas. Vyras vaikšto euforijoje. Tenka pripažinti, kad čia tikrai įspūdinga ir puikiai pritaikyta turistams.






  Pasivaikščioję čia dar nukeliausime ir į Land art festival, kur sutiksime vienintelius per visą kelionę lietuvius, pasigrožėsime savos ir kitų šalių menininkų išradingumu.






  Po visko dar liks laiko ir į miestelio baseiną nueiti, linksmaisiais kalneliais nusileisti... Čia tai tikros atostogos, nesvarbu, kad ne pagal planą. Kaip sakoma, prieš gamtą nepasišakosi.

  Vakare tradicinė karališka vakarienė ne mažiau karališkuose krėsluose su viltimi, kad rytoj jau galėsime kilti, nors orų prognozės ir nieko gera nežada.


  Valio! Ryte pajudame. Pirmiau vienu traukinuku, paskui Kleine Scheidegg stotelėje (2061 m aukštyje) persėdame į kitą. Šiek tiek debesuota, bet didingas viršukalnes galime puikiai matyti.








  Kylant aukščiau traukinukas įvažiuoja į tunelį, bet poroje properšų stabteli kelioms minutėms pasifotografuoti pro langus.




 Taip pamažu ir užkylame į Jungfraujoch, kur įrengtos aukščiausios Europoje traukinių ir pašto stotys. Užkilę ir išėję į lauką atsiduriame debesyje.


  Aplink ledas, stiprus vėjas, akinamai baltas sniegas (vyrui tenka nusipirkti akinius). Iš vienos apžvalgos aikštelės einame į kitą, naiviai tikėdamiesi, kad debesys išsisklaidys. Kol kas įdomu ir tai, na, o vaizdai kalba patys už save.



  Kartais užplaukia tokie debesys, kad absoliučiai nieko nematyti. Štai kodėl tiesioginė transliacija internete nieko nerodydavo. O kartais debesys nuplaukia ir kalnai atsiveria visu grožiu. Tokiame debesies rūke lengva paklysti. Bet oras nešaltas, sniegas minkštas, atodrėkis.
  Oras dar labai priklauso nuo to, kurioje pusėje yra atvira apžvalgos aikštelė. Vėjuotoje pusėje atsiranda drąsuolių sveikuolių, išsirengusių ir nubėgusių pasifotografuoti. Mes taip neišdrįstume, nors žiūrėti į juos ar nufotografuoti tuos entuziastus smagu.
  Geriau įsiamžiname viduje.

  Dar pavaikštome aplink stotį ir eisime į ledo urvą. Ten yra įspūdingų ledo skulptūrų, bet dar įspūdingesnis pats urvas, kuri viskas: lubos, sienos ir net grindys yra iš ledo.






  Smagu ne tik vaikščioti, bet ir čiužinėti. Iš ten pėstute žingsniuosime ilgu sniego taku iki ten, kur plevėsuoja šalies vėliava.





  Pilni įspūdžių iš aukštų snieguotų kalnų leisimės žemyn. Nežinau, ar šis malonumas vertas tokių pinigų, bet kol kas mes dėl nieko nesigailime. O ir vaizdai net grįžtant fantastiniai.










  Ši kelionė truko visą dieną, kažkur važiuoti nebėra prasmės, oras geras, tad iš hostelio aikštelės pasiimsime mašiną ir važiuosime į netoliese esantį kempingą, šią naktį praleisime čia. Tik ne viskas taip paprasta. Mašina neužsiveda, pasirodo, buvo likęs įjungtas šaldytuvas. Nežinau kokias būdais, bet sugebame dviese ją mažumėlę stumtelti į kalniuką, o menkos pakalnės pakanka, kad ji užsivestų. Nereikia ir pagalbos kviesti. Laimingai pasiekiame kempingą ir įsikuriame su vaizdu į ledyno liežuvį.

  Ramus vakaras, kepamos mėsos kvapas, upės šniokštimas, paukščių čiulbesys ir didingi kalnai. Taip medituodami pamažu imame jausti degančius veidus – net debesyje sugebėjome nudegti. Panašu, kad jokie kremai nebegelbės...
  Ryte nubundu baisulingai ištinusi ir raudona, taip kad žvelgdami į kelių kitų dienų nuotraukas, būkite atlaidūs – tinimas ir raudonis praėjo gal tik po savaitės...

  Taigi rytas. Jis mums anaiptol ne draugiškas. Debesys plaukia žeme, oras drėgnas, pamažu įsilyja. Kaip vis dėlto gerai, kad į Jungfrau važiavome vakar. Susikrauname daiktus, apšluostome šlapią palapinę (kol šluostome vieną pusę, kita spėja sušlapti iš naujo) ir išskubame toliau. Šiuo kartu įvedę galutinį tikslą aklai pasikliauname navigacija, tik aš dar žvilgteriu, ką būtų galima aplankyti pakeliui. O pakeliui mums Fribourgas.
  Statome mašiną aikštelėje pačiame centre, prie katedros ir einame susimokėti už stovėjimą. Stovėti leidžiama ilgiausiai valandą, bet aparatas nenori priimti pinigų, prašo kažką įvesti. A, turbūt kaip ir anksčiau, jam reikia žinoti vietos, kurioje stovi mašina, numerį. Tik kaip jį sužinoti, kai nė viena nesunumeruota? Tenka klausti praeivių. Atsakymas gerokai nustebina – reikia įvesti savo mašinos numerį... Na, svarbu, kad išsiaiškinome ir galime ramiai eiti pasižvalgyti.

  Seni mediniai tiltai – Šveicarijos vizitinė kortelė, kelionėje matysime dar ne vieną tokį.
  Ir panorama, atsiverti nuo tilto ne mažiau įstabi. Čia gražu.





  Bet reikia važiuoti toliau.Šone palikdami Gruyeres pilį (čia užsuksime vėliau) važiuojame į Broc, į Nestle šokolado fabriką. Teko skaityti ne viename aprašyme, kad čia vyksta nemokamos ekskursijos su degustacija, tad kaip nepabandyti. Tik išlipusius iš mašinos mus pasitinka kerintis šokolado kvapas, viduje – parduotuvė ir daugybė šokolado, tik įėjimas jau mokamas... Nusivylimas. Dar kartą giliai įkvepiu šokoladinio oro ir ryžtingai suku mašinos link, jei jau taip... pabūsiu išdidi (tik ar kam nuo to geriau, jei dar ir dabar su skauduliu prisimenu tą fabriką?). Dabar jau važiuojame į sūrininkų miestelį Gruyeres, į pilį, kurią matėme iš toli.
  Didžiulė aikštelė miestelio papėdėje ir nemokama. Čia tai stebuklas šioje šalyje. Žengte marš į miestelį.


  Simpatiškas nedidukas miestukas su savo pilimi, bažnyčia, kapinėmis... Intriguojantys muziejai, siauros gatvelės ir daug daug žmonių.
  Visada gražu žvelgti nuo aukšto kalno į tolį. Gal net labiau gražu dairytis aplinkui vaikštant šiame pasakiškame miestelyje, nes čia stebina viskas.





  Šiandien šeštadienis, todėl miestelis klega, vyksta mugė, fotografuojasi vestuvininkai, prekiauja amatininkai, kavinukėse linksmai šnekučiuojasi žmonės. Toks jausmas, lyg tikrai kokie viduramžiai, na, ar bent jau praeitas amžius tai tikrai, jei jaunieji tokiomis mašinomis važinėja.

  Iš čia važiuojame į Vevey miestuką, ten beieškodami jaunimo nakvynės namų pajuntame ir bendravimo sunkumų: jei vokiškoje Šveicarijos dalyje visi kalbėjo ir vokiškai, ir angliškai, tai čia, prancūziškoje, nemokant prancūzų kalbos sunkoka. Na, bet susirandame, užsisakome ir važiuojame į Chillono pilį. Įspūdinga pilis pusiau vandenyje.


  Didingos menės, daugybė patalpų, kiemų ir viskas lankoma, vos spėjame per iki uždarymo likusias dvi valandas apžiūrėti, gerai, kad labai nesusivėlinome.





  Iš ten į kalnų papėdėje šalia ežero įsikūrusį Montreux. Kaip neaplankysi Fredžio Merkurio. Ką padarysi, kad gyvo neteko susitikti... Tenka pripažinti, kad visa pakrantė nepakartojama.




  Grįžtame į Vevey. Reikia apsižiūrėti ir čia. Visa pakrantė vien skulptūros ir meno kūriniai. Ne veltui šios vietovės vadinamos antrąja Žydrąja pakrante. Puikiausia vieta poilsiui.



  Būtent čia pirmą kartą pamatau tikras karuseles iš pasakų. Net nemaniau, kad jos tokios didelės, o kokios milžiniškos jos atrodytų vaikui.
  Kas dar krinta į akis, daržovės šaligatvių gėlynuose.Ten, kur turėtų būti gėlės yra pasodintos daržovės, o šalia įsmeigta lentelė su pavadinimu. Labai pedagogiška. 
  Dar užsukame į aikštę, kur dideliame ekrane visi stebi futbolo varžybas ir miegot. Naktis kai kam bemiegė, nes po futbolo varžybų visi skuba į naktinį barą, kuris įsikūręs šalia hostelio, tai ką čia bepamiegosi, nors man tai netrukdė. Na, o ryte pusryčiai ir vėl į kelią.
  Antras pagal dydį miestas - Ženeva (Geneve) ir jos fontanas, bet už pasivaikščiojimą tiltu, kur įrengtos ir maudymosi vietos, reikia susimokėti. Smulkmena, bet ne itin malonu.




  O kokia gi Ženeva be savo didingųjų pastatų ir įstaigų, be Jungtinių Tautų ir šiek tiek papuvusios politikos (kėdės)?


  Apsilankome ir čia, kaip ne kaip specialiai važiavome, nes iš čia vėl atgal autostrada ir smagiai vingiuotu keliuku per vynuogynų laukus į Vevey - kilsime funikulieriumi.

  Per šardoni vynuogynų laukus kylame į Mont Pelerini (807 m) 4 m/s greičiu. Artėjant link viršaus kilimo kampas net 54 %. Viršuje dar galima eiti į apžvalgos stotį, bet kiek paėjėję suprantame, kad ji per toli ir debesėlis artėja.


  Planuose nakvynė kažkur link Zermato. Dėl stipraus vėjo kempingas atkrinta, pakelės moteliai užimti, hytės arba užimtos arba labai brangios, arti hostelių nėra... Ką daryti? Tiesiog pasirenkam kryptį iki artimiausio hostelio ir važiuojame.



  Vaizdai labai gražūs: seni tiltai, tarpekliai, uolos, bet dairytis nėra kada, pradeda lyti, temsta. Pakeliui pastebiu užrašą – zimmer. Nulekiu pasiklausti. Vietų yra, kaina juokingai maža. Apsistojame. Vyras, pasirodo, mažumėlę peršalęs, todėl karšta vakarienė nepamaišo. Dar puodelis Thera Flu ir miegoti. Rytoj važiuosime į Zermatą, miestą be automobilių. Na, mašinų ten yra, bet jos visos elektrinės, o patekti ten galima tik traukiniu arba pėsčiomis iš artimiausio miestelio Tasch. Jame mes pasiliekame mašiną, perkame traukinio bilietus ir važiuojame. Čia mus pasitinka dūdos ir daugybė kalnų maršrutų. 




  Pasirenkame tą, kuriuo einant turėtume matyti Materhorną, 4477 m aukščio Alpių viršukalnę Italijos pasienyje. Pusę kelio nusprendžiame eiti pėstute, o toliau keltis keltuvu. Einame pro upę, kalnus, kaimukus, pasiekiame keltuvą, kuris... neveikia arba kelia tik iš apačios. Keturios akys klausiamu žvilgsniu pasižiūri vienos į kitas... kylame pėstute. Kaip pamatysime, maža nepasirodė, bet už tai kokių vaizdų pamatėme! Į kokį aukštį patys įkopėme! Juk net antrą keltuvą pasiekėm. Na ir kas, kad ten pradėjo lyti lietus ir leidžiantis žemyn visas kojas kiaurai permerkė. Bet už tai kokių gyvūnėlių pamatėm. Nors ką aš čia. Visų įspūdžių net ir labai norėdamas neaprašysi, o ir nuotraukos vis to neperteikia, bet pažiūrėkim. Tik užbėgdama už akių pasakysiu, kad mūsų mašina aikštelėje ramiausiai praleido visą dieną... neužrakinta. Tiesiog taip įsijautėme, kad viskas čia saugu. Taigi įstabusis Zermatas.













  Visiems nebuvusiems linkiu apsilankyti, o pati noriu grįžti čia ir ilgesniam laikui, juk tiek trasų dar laukia mūsų žingsnių, tiek vaizdų - mūsų žvilgsnių.
  Šiandien mes dar turime užsisakę nakvynę pas tuos pačius senukus, o rytoj jau važiuosime tolyn. Vakare vėl nepavyksta nieko gražaus įamžinti pakeliui, nes vėl pradeda lyti lietus, na, bet pakanka įspūdžių iš Zermato. Ryte susipakuojame, atsisveikiname ir į kelią. Šiandien paliekame Šveicariją. Paskutinis žvilgsnis į jos laukus, pilis...


  Štai mes ir Prancūzijoje. Sieną pravažiavome nesustabdyti, artėjame link Šamoni miestelio, kur stūkso Monblanas – aukščiausias Vakarų Europos kalnas (4808,45 m). Pakilimą į jį paliekame kitam kartui, šioje kelionėje pakanka Šveicarijos kalnų. Ir kaip mes išsižiojame pamatę ledo liežuvį taip arti. Ir mokėti už vaizdą nereikia. Čia mes dar grįšime.




  O kol kas tik nuotrauka įspūdingame ledyno liežuvio fone ir siauru vingiuotu keliuku rangomės į kalną. Ne kokie Prancūzijos keliai, bet yra kaip yra, be to, pamatysime ne tik didmiesčius. Dar ir kelias remontuojamas, tenka apvažiuoti per dar glūdesnius kaimus. Visai įdomu. Štai kokie tiltai. 


  Labai daug jų matėme Šveicarijoje specialiai pastatytų apžvalginiams traukiniams važiuoti, yra ir čia. Na, Prancūzijoje taip pat išvystytas traukinių eismas. Šiandien buvo minčių nakvoti kažkur šalia Verdono tarpeklio, deja deja... Kuo toliau, tuo labiau pradeda lyti lietus. Jei kartkartėmis ir prašviesėja, viską aplinkui dengia debesys. Vėliau taip įsilyja, kad absoliučiai nieko nesimato ne tik į šonus, bet ir į priekį. Liūtis. Kaip vėliau sužinome, būtent šiandien šiose apylinkėse buvo didžiulis potvynis. Su aukomis. Mums pasisekė, tad sukame į artimiausią Etapą. Ne pirmame, bet kambarį gauname.

  Nakvojome šalia Aix-en-Provence, todėl ryte užsukame į miestelį, sako, jis labai senas. Bet fotoaparato taip ir neišsitraukiu, nes gatvių siaurumas neišpasakytas, eismas siaubingas, net kyla minčių, kad kuriame nors posūkyje mūsų mašinėlė įstrigs, nes jai bus per siaura, o eismas tai vienpusis ir kamščiai... Na, bet mes jau Marselyje.

  Per šį miesto centrą taip pat pravažiuojame tranzitu, bet spėjame nemažai pamatyti, nes čia kamščiai dar didesni ir mašinos vos vos juda. 






  Na, bet kiek čia nardančių motociklininkų ir mopedininkų. Ir mašinos ne ką geriau važiuoja, jei tik yra galimybė. Visiška priešingybė eismui Šveicarijoje ir ko gero net tragiškiau nei Afrikoje.

  Praeina daugiau nei valanda, kol pervažiuojame šį miestą, juk Marselis vienas didžiausių Prancūzijos miestų, Provanso-Alpių-Žydrosios pakrantės, kur mes ir važiuojame, regiono sostinė. Tai didžiausias Prancūzijos uostas bei didžiausias uostas prie Viduržemio jūros. Tad, kaip supratote, mes jau pasiekėme tikslą - Žydrąją pakrantę.

  Renkamės nemokamą kelią per kaimelius ir miestelius. Vaizdai įspūdingi, o vanduo aplinkui neleidžia pamiršti apie vakarykštę liūtį. Plaukia viskas, tik ant kelio vandens nebėra. 


  Oras šyla, saulė šviečia, nuotaika puiki. Šiai nakčiai turime rezervavę viešbutį Mentone, todėl niekur neskubame. Kaimukas po kaimuko, kur ne kur pasirodanti jūra, taip nepastebimai priartėjame prie Kanų, kur kasmet vyksta Kanų kino festivalis. Tikimės kažko įspūdingo. Pasiliekame mašiną požeminėje aikštelėje po teatro pastatu ir išėję atsiduriame tiesiai prie jūros ir traukinuko, kuris siūlo apžvalginį turą. Sėdame ir važiuojame.











  Nežinau kodėl, bet įspūdžio šis miestas nepalieka. Ir kodėl visi žmonės čia taip veržiasi atvažiuoti? Na, gražu gražu, bet ir viskas. Ir įžymybių rankų atspaudų tikėjausi įspūdingesniu. Todėl tik apsukame ratus traukinuku po istorinius ir kultūrinius Kanus, sėdame į mašiną ir važiuojame toliau.
  Mūsų kelias eina pačiu pajūriu - Žydrąja pakrante. Labai smagu važiuoti, o dar smagiau tai, kad gali kur tik panorėjęs stoti ir fotografuotis ar maudytis. Kadangi važiuojame vakarop, dauguma jau grįžta nuo jūros, o ir oras nėra labai karštas, tad mes šiandien maudyti nepasiryžtame.

  Atrodo, likęs atstumas vos keliasdešimt kilometrų, tačiau visa pakrante judame vėžlio žingsniu. Šiaip ne taip pravažiuojame Nicą, užkylame ant aukšto kalno ir stabtelime pažvelgti į Monaką ir kitus Žydrosios pakrantės miestus. Į Monaką važiuosime rytoj. Monakas, tai kunigaikštystė – valstybė. Tai viena mažiausių valstybių pasaulyje, bet tuo pačiu – tankiausiai apgyvendinta. Skirtumas tarp Monako miesto ir Monako valstybės tėra teorinis, nes valstybė faktiškai susideda iš miesto, kurį sudaro Monakas, Monte Karlas, La Kondaminas ir naujas pramoninis rajonas – Fonvilis.

  Tačiau kad ir kokie gražūs vaizdai čia bebūtų, tas be proto lėtas važiavimas mus išsekina ir daugiau taip važiuoti nebeturime nei kantrybės, nei laiko, tad pasukame į mokamą magistralę, juk ir viešbučio administracija nedirba visą naktį, nesvarbu, kad minėjau, jog atvažiuosime vėlai.
  Štai ir mūsų miestas. Susirandame savo viešbutėlį, bet kas gi čia? Kur vieta automobiliui, apie kurią rašė internete? Paliekame mašiną netoliese mokamoje aikštelėje ir einame išsiaiškinti. Susikalbėti sunkiai, bet pavyksta. Pasirodo, jie neturi aikštelės, tiesiog šalia yra kelios nemokamos vietos, kurios šiuo metu užimtos. Pažada, kad po pusvalandžio viena iš jų atsilaisvins. Taip ir nutinka, deja, mūsų mašinai reikėtų, kad išvažiuotų dvi prancūziškos... Taip šiek tiek suirzę ir gerokai pavargę pasiliekame mašiną gerokai toliau ir grįžtame į viešbutį. Dar prieš miegą naktinė fotografija ir labos. Ryt iš paties ryto skubėsim į Monaką.
  Monakas - nuostabi valstybė, kurią galima pereiti pėstute. Mes pėsčiomis aplankome tik dalį jos, o visą ją apvažiuojame apžvalginiu traukinuku - labai patogus būdas turistams.




  Pasivėžinę einame pasivaikščioti, parke suvalgome po didžiulį monakietišką sumuštinį, sulaukiame sargybos pasikeitimo... ramybė...





  Tai šalis, kurioje taip pat galėčiau likti ilgam ir į kurią dar norėčiau grįžti. Galbūt kada nors nusišypsos ta laimė, bet diena į pabaigą reikia važiuoti ieškoti nakvynės.
  Randame šaunų kempingą Villeneuve-Loubet miestuke. Šaunus todėl, kad visos vietos jame atskirtos nuo kaimyninių aukšta šalių medžių tvora – ir vieša ir privatu. Tik sakė, kad negalima jokios kepsninės, net vienkartinės, bet kaimynai kepa... Išsitraukiame ir mes, koks gi vakaras kempinge be keptos mėsytės. Šiuo kartu – dešrelių...
  Kitą rytą nužingsniuojame į traukinių stotį ir važiuojame į Nicą, vieną didžiausių Žydrosios pakrantės kurortinių centrų.
  Pačiame jos centre taip pat važinėja traukiniai.
  Gražus miestas, bet ypatingai nesužavi, nors aplankome ir centrą, ir senamiestį, ir turgų, ir net į knygų mugę užsukame. Jei jau atvažiavome, reikia viską aplankyti.




  Patys vertinkite kaip čia gražu, o mes atgal, pasimaudysime jūroje ir praleisime kempinge dar vieną naktį.
  Rytą išsiruošiame į kelionę, nes orų prognozės liūdnokos. Ilgoka kelionė per Prancūziją, Italiją, štai ir Šveicarijos siena. Mūsų nebestebina, kad visi pravažiuoja, o mes ir vėl sustabdomi, tikrinami, tik liūdna dėl tokios šalies reputacijos... Vakarėja, Luganos hosteliai pilni, nakvynę randame viešbutėlyje ir dar esame pavaišinami gėrimu.
  Rytas pasitinka dar labiau apsiniaukęs. Važiuojame apžiūrėti miesto, dar vadinamo Šveicarijos Monte Karlu. Ramu, vos vienas kitas žmogus – ankstyvas sekmadienio rytas. Būtų gražu šiltą ir saulėtą dieną, dabar tikrai nepajaučiame viso to grožio. Apskritai, visą šią pusę dar būtų neblogai aplankyti kitą kartą, tik kaip susitarti su oru?..


  Lietus liaujasi, bet saulės nematyti. Sėdame į mašiną ir važiuojame aukštyn. Skaičiau, kad galima pakilti į kalną funikulieriumi ir atsiveria viso ežero vaizdas, bet viršuje gyvena žmonės, o mes su mašina, tad funikulierius nereikalingas. Vienas vingis keičia kitą – mes jau viršuje.


  Kaip dažniausiai būna, patys gražiausi vaizdai yra pakeliui, ten, kur negalima stoti, tad pasivaikštome po miestelį ir leidžiamės žemyn. Radę vietelę sustojame ir einame gaudyti vaizdų. Vis dar liūdna dėl oro, kuris pradeda niaukstytis. Į kalną kyla tuščias funikulierius, mes leidžiamės žemyn.
  Labai vaizdingu maršrutu važiuojame link Lokarno ežero, tik lietus įsismarkauja, tad nėra prasmės stoti. Lokarno apžiūrime pro mašinos langą ir į Belinzoną, kur mūsų turėtų laukti trys įstabios pilys. Taip, jos ten yra, bet čia taip pat ir lietus, ir stiprus vėjas. Kiek palaukiame, kol lietus aprims, greitu žingsniu apžiūrime vieną iš jų.




 Gražiai atrodytų saulėtą dieną šios trys sesės. Ir miestelyje yra į ką pasidairyti, bet palikime viską geresniems laikams ir važiuokime į dar vieną nykštukę valstybę - Lichtenšteino kunigaikštystę. Pakeliui snieguotoji Šveicarija.

  O štai ir Lichtenšteinas. Apsistojame hostelyje, o kitą rytą aplankome šalies sostinę ir kunigaikščio rezidenciją Vaducą.




 Lietingu oru nėra ką daugiau daryti, tad saulę bandysime rasti Šveicarijoje, Liucernoje. Pakeliui užsukame į Švyzą (Shwyz), į Victorinox peilių fabriką, tiksliau, parduotuvėlę, kur trejų metų nerūkymo proga vyras gauna gražų kelioninį peiliuką. Tada jau į Liucerną. Apsigyvename Etape ir einame į miestą, garsų savo Keturių kantonų ežeru ir mediniu Koplyčios tiltu, pastatytu XV amžiuje.


Miestas mums labai patinka, kad būtų dėl ko grįžti, plaukimą ežeru ir laiptuotąjį traukinį į Pilatusą pasiliekame kitai kelionei į Šveicariją. O šiandien tiesiog vaikštome po linksmai nusiteikusį ir futbolo rungtynes stebintį miestą. Visose kavinėse, parduotuvėse televizoriai ir minios žmonių.
  Turbūt futbolas čia antra religija. Na, o mes einame iš vienos gatvelės į kitą vos spėdami sukioti galvas. Tiesa, kokia gi Šveicarija be laikrodžių. Tik į parduotuvę užsukti neišdrįstame, kaip ne kaip ne muziejus, o pirkti tikrai nieko nesiruošiame. Temstant sugrįžtame į viešbutį.







  Ryte paliekame Liucerną. Paskutinis lankomas objektas Šveicarijoje - Technorama Winterthur mieste. Čia praleidžiame gerą pusdienį, kol viską apžiūrime, visur sudalyvaujame.
  Trijuose didžiulio pastato aukštuose yra daugybė technikos stebuklų. Vyksta įvairios paskaitos, bandymai, daug ką galima išbandyti pačiam, paliesti, įsitikinti fizikos dėsnių galia.
  Kaip gražiai atrodo įsielektrinę berniukų plaukai, aš turbūt dar gražiau atrodyčiau. Koks šaltas ir galingas uraganas, smagu šalia jo stovėti. O štai kaip trankosi žaibas...
  Magnetizmas, elektra, šviesa, vanduo ir kiti stebuklai bei žaidimai... Jei dar viskas būtų ne vokiečių kalba, nors daug kas ir taip aišku, nes, pasak vyro, pusė tų stebuklų, tik mažesnių, buvo fizikos kabinete.



  Paskutinė nakvynė Šveicarijoje. Važiuojame į ten, kur nakvojome pirmą naktį. Deja, vietų nėra, bet administratorė paskambina į hostelį Shafhausene ir rezervuoja mums beveik paskutines vietas aštuonviečiame kambaryje. Oi sunki naktelė buvo, nes vienas kambariokas toks knarklys pasirodė, kad visas kambarys nemiegojo, tik jiedu su žmona knarkė parpė. 
  Ryte papusryčiaujame ir paliekame Šveicariją, šalį, neprivertusią išsižioti dėl jos grožio, bet privertusią nustebti dėl žmonių supratingumo, sąžiningumo, atidumo, dėl šalies saugumo, tvarkingumo ir… brangumo, šalį, kurioje dirbti ir gyventi būtų vienas malonumas.
  Čia mūsų kelionė dar nesibaigia. Vėl pervažiavę per Vokietiją dar pora naktų praleidžiame Lenkijoje. Aplankome Gdanską, Gdynią, Sopotą, nuvažiuojame į Vilko bunkerius, bet apie šią kelionės atkarpą - atskirai. O po trijų savaičių klajonių, nuvažiavę apie 7000 km, grįžtame namo.