Po poros mėnesių karantino ir gyvenimo ant sofos kone 30 km dviračiu ne pats protingiausias pasirinkimas ne tik raumenims, bet ir visam organizmui. Tačiau... mes jau Bražuolės stovyklavietėje ir žygį pradedame.
Kažkodėl pasukame ne pagrindiniu trasos keliu, o susiviliojame už stendo einančiu miško keleliu. Atvažiuojame į Alkijos pievą, kurioje galėjo būti deginami Kragžlių pilkapiuose palaidotų mirusiųjų kūnai.
Nepastebėję laidojimo žymių pasigrožime upeliu ir važiuojame į aukštą statų kalną. Pastebėję sodybą suabejojame, ar teisinga kryptimi judame. Tikrai ne. Tenka kirsti mišką, kad atsidurtume trasoje.
Pirmas nusukimas ir sustojimas - vos gyvas Pušyno šaltinis.
Link paminklo J. Kybartui nesukame, važiuojame į Panerių stovyklavietę. O štai ir pirmas pamatytas Neries vingis. Lėkdami nuo stataus kalno jį pralekiame, tad tenka šiek tiek grįžti.
Pasiekiame Panerių stovyklavietę, iš kurios mūsų laukia lengvas pasivažinėjimas asfaltu. Nusukus nuo pagrindinio 108 kelio sustojame prie Neries. Štai kada ją jau matome visu gražumu.
Ir net nepastebime, kaip pasiekiame Panerius. Panerių dvaras (likę fragmentai) ir apylinkės. Dvarą, spėjama, XVII a. įkūrė karališkojo dvaro tvarkytojas Simonas Liudvikas Gutakovskis. Na, o dabar jis kartu su parku labai laukia naujųjų savo tvarkytojų.
Miname toliau žiediniu maršrutu, vis nusukdami link lankytinų objektų.
Mūsų kelyje - užkeiktos vestuvės (veselios). Tai Verkšnionių užkeiktų vestuvių akmenys: 4 pabroliai ir 4 pamergės...
Šalia ir VI a. Padūkštų pilkapynas.
Dar viena stotelė mūsų kelyje - Purvės rėva. Tai seklus, akmeningas upės ruožas su greitesne srove. O akmeninga ne tik upė, kur šioje vietoje glūdi pasislėpęs didžiulis akmuo, smarkiai banguojantis vandenį, bet ir visas jos paupys. Net spėjome pagalvoti, kad galbūt kadaise čia būta kelio :)
Toliau kelelis nutolsta nuo upės ir kyla į kalną. Stabtelime ant Peklynės kalno ir sunkiai miname toliau. Pasiekiame seną autentišką Karageliškių kaimą, kuriame pagal rodykles pasukame į mišką ir pamatome užtvarą, apie kurį jau esame skaitę. O net ir nieko nežinantiems aiškios instrukcijos ant vartų - po savęs užverti.
Smagus pariedėjimas miško keliuku ir dar vienas sustojimas. Pasiliekame dviračius ir skaičiuojame laiptelius žemyn link upės.
Pirmiau pasukame į kairę. Karvutės akmuo - tai šios upės pieninga karvutė, gausiai apdovanojanti žvejus žuvimi.
Na, o dešinėje gamtos meno kūrinys - Ausiutiškių konglomeratas. Tai susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, rieduliai. Pasirodo, tai vienas iš 6 valstybės saugomų konglomeratų....
Toliau mūsų laukia kopimas laiptais į tą patį statų kalną. Sustojus poilsio minutėlei džiugina žiedai.
Dar keliolika metrų dviračiu ir štai visų išgirtoji naujai įrengta Ausiutiškių regykla. Žvilgt į kairę ir dešinę ir tolyn.
Bet negalime nesustoti prie Raganų rato. Mistiška vieta.
Baigdami maršrutą dar atsigeriame vandens iš šventu ir gydančiu laikomo Pinyklos mitologinio šaltinio, paskutiniai šimtai metrų ir baigiame visą ratą.
