2011-07-03 išvažiuojame į kelionę. Labai skubame, tad pirmoji nakvynė Etape Vokietijoje. Iš čia per Olandiją ir Belgiją įvažiuojame į Prancūziją. Lauke +24, 17:55. Privažiuojame garsųjį 1995 m. pastatytą rekordinį Pont de Normandie per Senos upę. Tada tai buvo vantinis didžiausias tarpatraminis tiltas pasaulyje.
Pagrindinis tilto tarpatramis siekia 856 metrus, bendras ilgis – 2143,21 metro, plotis – 23,6 metro, standumo siją laiko 184 vantai, kurių ilgis kinta nuo 95 iki 460 metrų. Apverstos Y formos gelžbetonio pilono aukštis – 215 metrų, jis sveria daugiau kaip 20 tūkst. tonų. Tiltas iškyla 52 metrus virš aukščiausio vandens lygio, kad nebūtų trikdoma laivyba upe.
Susimokame už važiavimą juo ir su vėjeliu lekiame į rezervuotą nakvynės vietą - Hotel Crocus Caen Memorial. Nakvynės vieta kiek toliau nuo centro. Viešbutis labai kuklus, bet kadangi sumokėjome tik pusę jo kainos (specialus pasiūlymas), skųstis neturime kuo. Be to, yra internetas, o ir mes pavargę po kelionės.
Vyras iš karto griebiasi alaus, o aš dar planavau į miestą... Tenka eiti pėstute. Vakaras gražus. Visai šalia dar randame sodą - The British memorial garden. Jis skirtas 1944 metų įvykiams. Sutvarkytas, prižiūrėtas, bet vaikščioti po jį nėra jauku. Gal dėl to, kad visur paminklėliai ir užrašai, primenantys ne itin senus įvykius.
Visai čia pat didžiulė lankoma teritorija - Memorial de Caen. Tai memorialas, skirtas II pasauliniam karui ir Normandijos operacijai. Į vidų jau nebepatenkame, bet paslampinėjame aplinkui, pasifotografuojame. Į miestą, kuris žemai apačioje, nusprendžiame neiti ir sukame atgal.
Pereiname, susipažįstame su apylinkėmis ir atgal į viešbutį. Šiokia tokia vakarienė ir net nepajuntame, kaip užmiegame. Vis dėlto buvome nuvargę. Netrukdo net apačioje restorane besilinksminantys žmonės. Mes ilsimės ir kaupiame jėgas rytojaus įspūdžiams.
Rytas išaušta saulėtas ir gražus. Paliekame viešbutį ir važiuojame nors trumpam į Caeną. Per II pasaulinį karą buvo sugriauti trys ketvirtadaliai miesto, bet didžiuma senosios architektūros išliko. Abbaye-aux-Dames, tai Matildos įsteigtas moterų vienuolynas ir jo bažnyčia La Trinite, kurią supa XVIII a. pastatai.
Šiame mieste yra ir dar vienas vienuolynas, bet pro jį praeisime vėliau. Daug laiko neturime, todėl niekur ilgam neužsukame, be to, turime tikslą - pravažiuodami matėme įspūdingas pilies sienas, norime iki jų nueiti vingiuotomis Caeno gatvelėmis. Na, bet vis tiek įamžiname tai, ką pamatome pakeliui.
Praeiname ir Abbaye-aux-Hommes. Šio vyrų vienuolyno bažnyčia Eglise St-Etienne yra normandiškojo romaninio stiliaus šedevras su paprastu, neišdailintu vakariniu fasadu, kurį vainikuoja XIII a. bokštų smailės. Tikrai labai gražus pastatas, o pačiame centre plevėsuoja trispalvė.
Dar vienas už objektyvo užkliuvęs pastatas - Teisingumo rūmai - vos tilpo į kadrą. Bet mes nesustojame, einame toliau. Jau visai netoli turėtų būti ir pilis, nors gatvelės pakankamai klaidžios, o ženklai nėra labai informatyvūs.
Prieiname Caeno gyventojų labiausiai mėgstamą Eglise St-Pierre bažnyčią, XIII-XIV a. pastatytą pietinėje pilies pusėje. Įspūdingai išpuoštas rytinis renesanso stiliaus fasadas buvo sukurtas XVI a. pradžioje. XIV a. varpinė buvo sugriauta 1944 m., bet vėliau atstatyta.
Einame arčiau bažnyčios ir, aišku, pilies. Pagrindinė gatvė, atstumai nemaži, laikas bėga labai greitai, o už mašinos stovėjimą sumokėjome neilgam, tad tiesiu taikymu į pilį.
Lipame ant pilies sienos. Nuo čia dar geriau matosi visas miesto gatvių labirintas, senų ir naujų pastatų kontrastas. Taigi mes jau Chateu ducal. Tai, ką matėme pro mašinos langą, įspūdinga tik iš išorės. Iš tikro tai Caeno pilies griuvėsiai, kuriuos juosia vienas didžiausių Europoje įtvirtinimų žiedas.
Čia galima pailsėti ant vejos, apžiūrėti muziejus ir pasižvalgyti nuo pylimo. Dar galima apžiūrėti šiuolaikinio meno skulptūras ir senuosius šios pilies griuvėsius. Viskam reikia skirti šiek tiek laiko, na, bet mes jo dar turime.
Apžiūrėję pilį grįžtame į mašiną, pakeliui grožėdamiesi senamiesčio architektūra.
Važiuojame toliau, į pagrindinį kelionės tikslą. Jau iš toli pamatome šiltame rūke skendintį jūros apsuptą aukštai į dangų besistiebiantį Mont-St-Michelį. Po kiekvieno kilometro vaizdas vis ryškėja, didėja, koks vis dėlto gražus tas tikras ne atvirukinis vaizdas.
Nakvynės vietos dar neturime, bet vienbalsiai nusprendžiame, kad ji palauks. Abu nekantraujame kuo greičiau iš arti pažvelgti į šią kerinčią įžymybę. Strateginėje vietoje, Normandijos ir Bretanės pasienyje, esantis benediktinų vienuolynas išaugo iš kuklios VIII a. koplytėlės.
Dideli potvyniai Baie du Mont-St-Michel užutėkyje buvo gynybos priemonė. Mėnulio sukeliami potvyniai ir atoslūgiai pavasarį gali siekti 10 km per h greitį. Koks jis dabar nežinome, bet kada didžiausi potvyniai yra parašyta mašinų aikštelės informacinėse lentose. Šiandien tai bus 20.30 val.
Na, o dabar jau galima užsiimti ir nakvynės paieškomis. Grįžtame į vos už poros kilometrų esantį miestuką. Labai toli ieškoti nakvynės nesinorėtų, nes vakare planuojame pėstute eiti iki vienuolyno. Užsukame į kempingą, jame matome namelius. Mums pasiseka - yra vietų kempingo nameliuose, o ir kaina visai neišgąsdina. Įsikuriame visai netoli sidro gamyklėlės.
Pasidedame daiktus ir susiruošiame dar šviesiai apžiūrėti vandenyną, kai vanduo nepakilęs, kad galėtume palyginti ir suprasti, kas tai yra potvynis. Deja, oras subjursta, pradeda krapnoti, na, bet mes juk to ir tikėjomės atvažiavę į šį pakankamai atšiaurų, vėjuotą ir lietingą Europos pakraštį. Rengiamės tinkamus drabužius ir žingsniuojame link vienuolyno.
San Mišelio vienuolynas įsikūręs ant kalno – mažos, apvalios formos, uolėtos salos, įsitaisiusios Mont-Saint-Michel įlankoje. Kalnas, nutolęs apie 1 kilometrą nuo Prancūzijos krantų. Potvynio metu jį iš visų pusių apipina vandenynas, o iš vandens išnirusi viršūnė tampa izoliuota sala, apsupta viduramžių pilies sienų ir bokštų. Už jų slepiasi nedidelis, bet be galo jaukus kaimelis, su jam būdinga XV amžiaus architektūra. Aukščiausiame taške matosi didelis, žymus ir didingas Benediktų vienuolynas.
Visai neseniai San Mišelio salą galima buvo pasiekti tik vandenyno atoslūgių metu. Šiuolaikinė plėtra ir vietovės modernizacija suardė gamtos ritmą bei sudarė sąlygas, leidžiančias salą pasiekti automobiliu. Bet mes ją pasiekėme pėsčiomis ir dabar vaikštinėjame čia. Kadangi potvynis dar bus negreit, aikštelė pilna mašinų, bet vakare jų čia neturėtų likti, na, nebent jos nori būti apsemtos, tačiau geriau nerizikuoti.
Laiko turime ne tiek ir daug, nes dar norime spėti pareiti namo, pavalgyti, o didysis potvynis čia bus 21:10 val., vadinasi, reikia ateiti gerokai anksčiau, jei norime pamatyti, koks gi tai reiškinys ir kaip jau taip greitai tas vanduo eina. Kol kas nelabai suprantame, kiek tam reikia skirti laiko.
Apeiname viską, apžiūrime, ką galėsime aplankyti rytoj, ką vakare. Yra naktinė ekskursija į vienuolyną, bet turbūt jos nepasirinksime, nes stebėsime potvynį. Na, o kol kas vis dar žvalgomės iš kalno aukštybių.
Grįždami atgal sustojame prie užtvankos. Čia buvo pateiktas detalus aprašymas, kaip tas vanduo kur patenka, kur susilaiko, bet... viskas šioje šalyje yra jų kalba, o prancūzų kalbos mes nesuprantame, tad tenka tik pasigrožėti ir bandyti padaryti savo išvadas.
Matome, kaip vanduo sulaikomas, kaip gali būti išleidžiamas, turbūt sudarant dirbtinius potvynius. Na, tiesą pasakius, nelabai yra į ką žiūrėti ir nėra reikalo čia ilgai užtrukti - laikas pietauti. Nebent dar kartą jau iš toli nužvelgti gražuolį Mont-Saint-Michelį. Net lietus, dulksna ar rūkas negali sugadinti šio įstabaus vaizdo, viskas tik dar labiau sustiprina pojūčius.
Na, bet grįžtame namo į kempingą. Norime užsukti į sidro gamyklėlę arba padegustuoti kalvadoso, bet... pasikukliname, degustacijos nemokamos, tai lyg ir reikėtų pirkti produkciją... Ech, geriau į kempingą. O pro šalį potvynio žiūrėti jau švilpia pats įmantriausias transportas.
Aš pirmiausia griebiu du didžiulius morengus. Lietuvoje tokių neteko matyti. O vyras, kaip visada, ima kepsninę - tradicinė vakarienė su mėsos kepsniukais, prancūzišku sidru... ech...
Štai kaip atrodo vieta, kur praleisime šią naktį - ir ko ne karališki apartamentai. Svarbiausia, kad viskas pasiekiama pėsčiomis.
Taigi stiprinamės, ginkluojamės fotografavimo ir vaizdo filmavimo technika ir ruošiamės dar kartą į tą patį kelią.
Vakarėja. Kalnas mus pasitinka atsigavęs po lietaus, gaiviai kvepiantis ir aiškiai matomas. Dar vienas kadras raustančio dangaus fone tikrai nepamaišys.
Lipame aukštyn ir bandome surasti vietą, iš kurios geriausiai matytume potvynį. Pasirinkti padeda vienoje pusėje besibūriuojantys žmonės, vadinasi, geriausias vaizdas yra iš ten. Keli kadrai aplinkui ir renkamės orientyrą, pagal kurį spręsime, ar tikrai čia bus tas potvynis. Orientyras bus akmuo.
Taip, vanduo pamažu kyla, bet staiga viskas suūžia, suvirpa ir tikrąja to žodžio prasme atsirita vandens banga. Ne veltui visur yra įspėjimai, kad vieniems negalima vaikščioti pakrante. Vanduo pradeda kilti akyse, o kai vaizdas susipina su garsu, tada tikrai supranti, ką reiškia "ateina vanduo". Gaila, nuotraukos to neperteikia.
Staiga sutemsta. Per garsiakalbius pasigirsta pranešimas mašinos vairuotojui. Skelbiama, kad reikia pasiimti automobilį. Pasirodo, visi išvažiavo, o vienas liko...
Štai kaip vanduo užliejo žemutinę aikštelę. Dabar suprantu, kad visi įspėjimai yra ne iš piršto laužti. Stebime situaciją, kaip vienišos mašinos vairuotojas lekia link savo automobilio, sėda ir dar spėją išvažiuoti iš jau bebaigiamos apsemti aikštelės.
Kol mes dar pavaikštinėjame šen bei ten, praeina dar kažkiek laiko, tad kai susiruošiame išeiti būname maloniai nustebinti vandens kiekio. Net suabejojame, ar neteks autis batų ir bristi. Na, bet dar nereikėjo.
Eidami namo vis atsisukame atgal. Negalime nesustoti nufotografuoti. Vaizdas tikrai vertas fotoobjektyvo. O šiaip norėtųsi eiti atbulomis ir nuolat matyti tokį vaizdą prieš akis. Taip kurį laiką ir einame...
Dar vienas kadras ir dabar jau tikrai namo. Dar po taurę vyno ir su akyse neblėstančiu nepakartojamu vaizdu į sapnų karalystę. Kitą rytą vėl eisime ten. Tiesa, dabar jau eisime į vienuolyną, bet nebesistengsime pataikyti potvynio laiku - jau puikiai suvokiame, kas tai yra.
Rytas išaušta saulėtas ir šiltas. Nuotaika pakili. O koks vaizdas artėjant lik kalno...
Na, bet mes į eilutę, perkame bilietus ir į vienuolyno ansamblį, į ekskursiją.
San Mišelio vienuolyno ansamblį sudaro pagrindinis kompleksas - La Marveille (liet. k. „Stebuklas“), pastatytas XIII a. tiksliai pagal Jeruzalės Šventojo kapo schemą; vienuolyno bažnyčia; tvirtovė ir kalėjimas. Vienuolynas nuo seno yra svarbus tikinčiųjų centras ir iki šiol laikomas Vakarų pasaulio architektūros stebuklu bei gotikinės architektūros šedevru. Vaikštome čia kartu su gide, klausome jos pasakojimo. Iš vienos salės į kitą, iš viršaus į apačią - labirintai tarp šaltų akmeninių sienų...
Jei planuosite aplankyti vienuolyną, kad jį pasiektumėte, teks įveikti nelengvą kelią, kurį lydi daugybė laiptų. Maldininkų kelias – Grande Rue – veda tiesiai link vienuolyno. Šiandien jo pašonėje įsikūrusios suvenyrų parduotuvėlės, o pusiaukelėje yra viduramžiais pastatyta Šv. Petro bažnyčia. Jos viduje pamatysite kruopščiai išraižytą koplyčią ir dramatišką statulą, vaizduojančią legendinę Šv. Mykolo kovą su drakonu. Toliau laiptai kyla iki vienuolyno, o dar aukščiau ir iki „Saut Gautier terasos“, iš kurios atsiveria puikus vaizdas. Pasiekę vienuolyno bažnyčią galėsite pasigirti įveikę net 900 laiptų.
San Mišelio Benediktų vienuolynas stebina savo dydžiu. Jo kambarių labirintuose, kuriuos sudaro skliautinės salės ir dar daugiau laiptų, visai nesudėtinga pasiklysti, tad turėkite su savimi planą, na, arba eikite su gidu.
Mūsų ekskursija netrunka prabėgti, aišku, nieks nedraudžia likti ir dar pasivaikščioti, bet mums jau pakaks. Lauke oras puikus, dar norėtųsi ir po visą salą pašmirinėti.
Išlendame nepažįstamoje vietoje kažkur aukštai. Apačioje vaizdas, kaip atrodo dieną užlieta automobilių aikštelė. Ir nesuprasi, kur čia vandenynas, o kur užtvenkta upė. Na, bet potvynis jau pamažu slūgtsa.
Vėl klaidžiojame siauromis akmeninėmis gatvelėmis. Kartais užklystame į tuščias ramias vietas, o kartais tenka irtis tarp turistų. Galima užsukti ir į kavinukę, ir į suvenyrų krautuvėlę ar muziejų, bet mes tik atsargiai žvilgterime pro praviras duris.
Beeidami randame ir bažnytėlę už vienuolyno sienų. Tai salos gyventojų bažnyčia - nedidukė, žinoma, akmeninė, bet labai jauki. Užeiname į vidų.
Leidžiamės dar kiek žemiau ir vis tiek sugebame rasti kažką, ko nepastebėjome vakar. Žinoma, kaip gi be kapinaičių... Vieni paminklai seni, kiti matyti, kad naujesni, bet gal tiesiog atstatyti... Kažkaip tuo metu nepagalvojome pasižiūrėti į datas įrašuose...
Palypėję kiek žemiau užverčiame galvas ir žvelgiame į didingą vienuolyno ansamblį ir į aukštyn į dangų besistiebiančius bokštus. Koks vis dėlto didelis jis yra iš tikrųjų.
Leidžiamės dar žemiau. Žvelgiant į apačią tik stogai ir vanduo.
Dabar jau tikrai viską apžiūrėjome. Aišku, niekada nebūna taip, kad viską, bet tiesiog jau ramia sąžine galime važiuoti toliau. Grįžtame atgal, sėdame į mašiną ir išvažiuojame.
Net toldami nuo vienuolyno Atlanto pakrante vis stodavome pažvelgti atgal, kaip į šiltą rūką nyra mūsų gražuolis kalnas. Mūsų kelias tai priartėdavo, tai nutoldavo nuo vandenyno. Kartais bandydavome įsukti į kokį ūkininkų keliuką, bet po kelių šimtų metrų jis baigdavosi.
Tačiau netrukus visos kliūtys privažiuoti prie vandenyno baigėsi. Kelias pradėjo vingiuoti visai šalia jo.
Paliekame mašiną ir einame ieškoti vandens. Aplink nė gyvos dvasios, pilna pakrantė kriauklių. Jų tiek daug, kad net nejauku vaikščioti basomis, o ir baisoka, nes galima labai lengvai įsipjauti.
Už pasivaikščiojimus su gidu prie San Mišelio reikia mokėti, o čia galima eiti kur nori, ir kiek nori - visas Atlanto vandenyno pakrantė yra tavo. Vanduo dabar yra pabėgęs ir atvėręs visas savo gelmių (na, šiaip tai pakrantės) grožybes. O ir tolumoje vis dar mūsų gražuolis...
Taip bevaikštinėdami pastebime, kad tolumoje, šalia mūsų mašinos, sustoja mašina, labai panaši į policijos mašiną. Sunerimstame, ar nepadarėme ko nors neleistino. Paimame fotoaparatą ir prisitraukę kiek įmanoma arčiau vaizdą bandome įžiūrėti užrašą - tai tik apsauga. Kol ateiname iki mašinos, jie nuvažiuoja. Mes irgi važiuojame toliau. Grožimės laivais su ratais. Įdomus kūrinys. Labai patogu tokiose nuolatinių potvynių ir atostlūgių vietovėse pasiekti austrių ar midijų fermas, o ir turistams yra į ką pavėpsoti.
Visa ilga graži smėlėta pakrantė ir nuolat šalia jos bėgantis kelias. Net nesinori niekur važiuoti. Tuščia pakrantė ir vieniši suoliukai. Prisėdę ant jų tiesiog ilsimės, nors nespėjome pavargti, ir grožimės.
Ir iš tikro, kai nusuki galvą nuo vandenyno, gamta atrodo labai panaši į lietuvišką. Gal kiek blankesnė žaluma, bet aguonų laukai tikrai ir namuose ne kartą matyti... Gal kiek kuklesni, žemesni, labiau nugairinti vėjo javai, bet kuo puikiausiai jie auga ir bręsta čia pat vandenyno pakrantėje...
Tik žiūrėti tai labiau norisi į tolį ir į mėlį. O tolumoje esančių juoduliukų pas mus jau tikrai nepamatysi - tai midijų fermos ir jų pas mus nėra.
Midijos auginamos negiliuose vandenynų pakrančių vandenyse, kur jos auga, prisitvirtinusios prie uolų, kur yra joms būtinas švarus ir neužsistovintis vanduo. Čia, šiose fermose, uolas atstoja iš vandens kyšantys pagaliukai, vanduo neužsistovi dėl potvynių ir atoslūgių.
Pakrantė vėjuota, smėliukas glotnus ir minkštas, todėl puikiai tinka ir vėjaračių sportui. Norėtųsi ir mums pasivažinėti, nes, kaip suprantu, šios transporto priemonės yra nuomojamos.
Deja, toks sportas irgi ne visada sėkmingas. Ir nors minkštai, bet vis tiek griūti nesinori, tad tiesiog kurį laiką stebime šiuos sporto aistruolius vis įamžindami vieną kitą įdomesnį kadrą. Bet kiek gi čia stoviniuosi.
Baigiame ilsėtis, einame į pakelės kaimuke paliktą mašiną ir riedame toliau. Nors dar anksti, bet jau ir apie nakvynę reikėtų galvoti - kol kas neturime nieko numatę, bet labai tikimės įsikurti kempinge, nes oras mums tai leidžia.
Pakeliui dar vienas didžiulis pramoninis laivas, o šalia jo mažytis informacijos centras ir muziejus. Aplankome. Norėtume ir į ekskursiją prie fermų, deja, jau per vėlu, o ir mūsų dviejų nieks turbūt nevežtų...
Toliau mūsų kelias vingiuoja kokybišku asfaltu vėl visai šalia vandenyno. Jau pažįstami vėjaratininkai, prie kurių nebestojame, pakelės užeigos, kviečiančios paskanauti šviežių austrių ar midijų, o gal ir kitokių jūros gėrybių, o kempingų ir nematyti...
Link įlankos jau ir vanduo darosi drumstas, ir kažkokių keistų tinklų jame pilna. Na, o tolumoje matyti nemažas miestukas, išsidėstęs ant kalvos laiptukais.
Pirmieji ant šono parvirtę laivai atrodo įspūdingai. Visai šalia ir miestelis bei nuorodos į kempingą. Tikimės rasti nakvynę šiame iškyšulyje. Statūs kalniukai ir didžiulės pakalnės mus vėl atvdeda prie vandenyno. Klausome navigacijos, žiūrime į ženklus ir bandome surasti kempingą.
Apžiūrėti miestuko nestojame - jei įsikursime čia, viskas bus čia pat. Deja deja, laisvi kempingo nameliai vienai nakčiai nenuomojami, o ir kainos čia ypač didelės. Apsisukame ir važiuojame toliau - tokiame pasaulio pakraštyje turi būti ne vienas kempingas.
Labai tikimės, kad čia jau ir bus mūsų nakvynės vieta. Gražūs maži miestukai, o gal kaimukai iš akmens, tačiau kempingų nesimato... Sukame iš vienos siauros gatvelės į kitą vis jausdami gaivią vandenyno vėsą. Bandome ieškoti nakvynės Cancale, mieste, žymiame savo austrių auginimo fermomis. Esame nemaloniai nustebinti čia esančių kempingų kainomis, tad važiuojame ieškoti nakvynės dar toliau. Pamatome nuorodas į Ponte du Grouin. Privalu užsukti prie šio uolėto piršto ir jo švyturio, sako, kad giedrą dieną nuo čia net San Mišelį galima pamatyti... Lipame iš mašinos ir straksime per uolas apsižvalgyti. Ir iš tikro, viskas kuo puikiausiai matyti.
Štai kokie krapai čia auga, net negalėjau patikėti, kad tai tikrai jie. Net paragauju - taip, tai krapai. Aišku, prisiskiname, bus kaip tik su midijomis vakarienei. Tik kokia vakarienė, kai vis dar neradome, kur nakvoti.
Nakvynės paieškas tęsiame po kaimelius ir miestelius ieškodami kempingo. Vaizdai gražūs, bet nakvynės kainos dar gražesnės arba viskas užimta. Keista, nes turistų tikrai nematyti, o nakvoti nėra kur. Jau ir nebelinksma darosi, ruošiamės mokėti bet kiek, na, bet gal dar pora vingių pravažiuosime.
Vingis po vingio, o štai ir camping Des Chevrets. Face a la Mer. Vietų yra, mes gautume ne namelį, o kemperį, kaina priimtina, na, tik vienas niuansas - užstatas 500 eurų, kurį turime sumokėti iš karto, bet pinigus tik rezervuos, jei visą kemperį paliksime tvarkingą ir su visais daiktais, užstatas bus grąžintas.
Įsikuriame šiame mistiniame gamtos kampelyje. Gaila, kad mūsų namelis ne ten aukštai medžiuose. Nors, gal kaip tik gerai, nes vėjas tikrai didžiulis, dėl tos priežasties mes ir nenorėjome įsikurti palapinėje. Taigi kraustomės iš vienos mašinos į kitą.
Tik įsikūrę jungiame viryklę, verčiame į puodą midijas ir gurkšnodami bei kramsnodami šį bei tą laukiame skanios vakarienės. Pirmą kartą verdame šias jūros gėrybes, bet viskas pavyksta puikiai, o visko net nesugebame suvalgyti. Kyla vėjas, vakarėja.
Jei jau esame prie vandens, reikia nueiti nors kojas į jį įmerkti. Imame kuprinę, dedame į ją stiklines, butelaitį bretaniško sidro ir leidžiamės prie vandenyno vandens. Vakaras be galo vėsus, šaltas ir vėjuotas, aš tikrai nelipsiu. Man pakaks išgerti sidro saulėlydžio fone. Bet atsiranda drąsuolių, kurie nepabijo sušlapti kojų lediniame vandenyje. Kapanojamės į kopas, randame šiokią tokią užuovėją ir prisėdame. Žinojau, bet netikėjau, kad čia gali būti taip šalta. Bet reikia džiaugtis, kad šiandien nelyja ir galime palydėti saulę ne pro kemperio langą. Na, o po tokių palydų bei ilgų šios dienos nakvynės paieškų laikas ir mums miegoti.
Ryte esame sutarę, kad išvažiuojame apie 9 val., deja, niekas pas mus neateina. Nueinu pasiklausti į registratūrą. Patikina, kad tuoj ateis priimti kemperio. Gal dar po kokio pusvalandžio ateina mergina, kuri itin preciziškai suskaičiuoja visas lėkštes, šakutes ir visą kemperio inventorių pagal sąrašą. Dabar jau mes laisvi. Gaunu patvirtinimą, kad viskas gerai, čekį, kad rezervuoti pinigai vėl grąžinti į kortelę (iš tikro kortelėje jie atsirado tik po poros mėnesių, bet čia jau bankų problemos...), užsirašome kitos internetu rezervuotos nakvynės koordinates ir išvažiuojame.
Važiuojame labai gražia pakrante, todėl sukame į aikštelę ir žvelgiame į savo kempingą iš kitos vandenyno pusės. Atrodo, vakar ir nematėme tiek laivelių, ir vanduo nebuvo toks žydras, kaip šiandien...
Atvažiuojame į Saint Malo. Tai miestas Lamanšo sąsiaurio pakrantėje, šalia Ranso upės žiočių. Svarbus jūrų uostas. Mieste išlikę daug architektūros paminklų: viduramžių miesto siena, Sen Malo pilis (dabar muziejus), XIV a. Solidoro bokštas, įtvirtinta Peti Bė salelė, XII a. gotikinė Šv. Vincento katedra, XVII a. fortas ir kt.
Mašinų labai daug. Randame vieną vietelę mokamoje aikštelėje netoli įėjimo į senamiestį, pasiliekame mašiną ir žengiame pro miesto vartus.
Norime užeiti į muziejų, deja, atvykome prieš pat pietų pertrauką, tad pakilti į bokštą ir pažvelgti į miestą iš jo varpinės nepavyks.
Kariamės ant miesto sienos ir ratu žingsniuojame aplinkui. labai norėtųsi nueiti į salelę, kuri būna atvira turistams atoslūgiu metu. Deja deja, dabar iki jos nepateksi nesušlapęs kojų. Ir vėl mums nepasisekė. O gal ir pasisekė, nes lauke nors ir nelyja, bet pučia baisulingas vėjas.
1944 metais Saint Malo buvo smarkiai subombarduotas, bet vėliau kruopščiai atstatytas ir šiandien yra svarbus uostas, keltų terminalas ir kurortas. Dairomės nuo senamiestį juosiančios gynybinės sienos. Saint Malo pilis pastatyta XIV-XV amžiuje, o senamiesčio raizgytos gatvelės veda šalia aukštų XVIII amžiaus pastatų, kur dabar įsikūrusios parduotuvės, žuvies restoranai ir blyninės. Ech, kokie skanūs prancūziški blynai crepes... Taigi, pasidairykime kartu į vaizdus aplinkui. Randame čia ir patrankų, ir gynybinių bokštelių, ir paukščių, ir matome netoliese esančias saleles ar tolumoje pasislėpusius miestus bei gynybinius įtvirtinimus.
Nusileidę miestą ir pasivaikščioję vėl kylame ant sienos ir tęsiame kelionę ratu. Jau buvome sustoję kavinukėje, nusipirkome užkąsti, tad kelionę tęsiame su naujomis jėgomis.
Suprantu, kad čia tik dalis Saint Malo, o dar daug lankytinų objektų yra kitoje miesto pusėje. Sėdame į mašiną, jungiame navigaciją ir važiuojame žiūrėti karo įtvirtinimų į fortą.
Vėl pasiliekame mašiną aikštelėje ir pagal ženklus einame link forto. Visai netoli jo įsikūręs kempingas. Įėjimas į fortą nemokamas, reikia mokėti tik už ekskursiją viduje, bet aš neturiu jokio noro ten eiti.Visi bunkeriai, gynybiniai įtvirtinimai ir net dalis amunicijos likę nuo Antrojo pasaulinio karo ir mena Saint Malo išlaisvinimą 1944 metų rugpjūčio 16 d. ir puikiai matomi iš išorės. Kaip vėliau pamatysime, tokių statinių šiame krašte ne vienas ir ne du, bet kol kas viskas įdomu, todėl vaikštome ir nagrinėjame tai, kas dar liko nesubombarduota.
Čia jau kur kas įdomiau vyrui. Jis visur landžioja, viską nagrinėja, o man tiesiog gera ištiesti pavargusią nugarą ant žolės ir pasideginti saulutėje. Arba stebėti, kokia graži Saint Malo senamiesčio ir sienų panorama atsiveria iš šio kranto.
Na, bet kiek gi galima čia būti. Leidžiamės nuo kalno žemyn į miestuką, kur palikome savo automobilį.
Sėdame į mašiną ir išriedame iš šio miesto-tvirtovės. Esame rezervavę nakvynę viešbutėlyje Saint Malo apylinkėse, tad į navigaciją vedame koordinates ir žiūrime, ką gražaus dar galime pamatyti pakeliui.
Dar vienas miestelis, kelias kuriame veda tiesiai į vandenį. Saint Suliac. Tai paprastas žvejų miestelis, tačiau tituluojamas vienu gražiausių Prancūzijoje. Oras gražus, laiko turime, vėl paliekame mašiną apačioje, o patys einame pakrante.
Įdomu ta, kad šis vanduo ne upė ir ne vandenynas, tai... Rančos jūra. Pirmą kartą girdžiu apie tokią. Na, bet visa ilga krantine eiti nėra tikslo, bet pravažiuodama mačiau labai įdomius tinklus, piešinius ant namų, tad kylame aukštyn į kalną siauromis mielomis gatvelėmis.
Dauguma namų čia yra XIV-XV amžiaus, granito fasadais ir spalvotais akmenimis. Žmonės išradingai papuošę ne tik namų sienas, bet ir kiemelius. Lendame iš vienos gatvelės į kitą.
Taip netikėtai prieiname bažnyčią. Šis XIII amžiaus statinys yra vienas iš seniausių Bretanėje, tai istorijos paminklas.
Bažnyčia neužrakinta, tad galime apsidairyti ir viduje.
Bet vis tiek pačios įspūdingiausios ir mistiškiausios čia senos senos kapinaitės. Nors visame miestelyje visiška tyla ir ramybė, beveik nė gyvos dvasios, o tai irgi savotiškai nuteikia.
Na, bet mes čia neplanuojame apsistoti. O gaila... Būtų visai gražus vakaras... Tad grįžtame atgal į mašiną, dar kartą atsisveikiname su miestuku ir važiuojame toliau.
Mūsų kelyje vienas miestelis keičia kitą, tačiau pro mašinos langą nepastebime nieko, kas užkabintų akį ir priverstų sustoti, tad pamažu riedame toliau.
Mūsų kelyje tiltas. Jų Prancūzijoje tikrai nemažai, vien ko vertas mūsų matytas pats pirmasis Normandijos, bet šis, nors ir kuklus, savotiškai mielas ir gražus, tad stojame jį nufotografuoti ir truputį pramankštinti kojas.
Dar viena tilto nuotrauka kitu rakursu ir važiuojame per jį ir per Rančą dar toliau, kol akis užkliūna už informacinio ženklo. Reikia pasukti.
Kol kas nieko įdomaus. Tiesiog upė ir daugybė laivelių joje. Aišku, reikia pripažinti, kad vaizdas gražus, bet mums įdomesnis atoslūgio šiame vandens telkinyje peizažas.
Įdomiai atrodo atslūgusio vandens vietoje likusi žolė. Vaizdas lyg tai būtų kokia pelkė, tik kad tai ne ji išduoda vieniši laiveliai ir gerokai toliau esantis vanduo. Na, bet kur gi mūsų lankytinas objektas.
Štai ir ji, La Chapelle de la Souhaitier. Tiksliau čia nuotraukoje jau ne koplytėlė, o šalia jos esantis altorėlis. Kažkiek daugiau informacijos apie šį objektą radome, bet... viskas prancūzų kalba, galima tik suprasti, kad statinys XVII amžiaus.
Dar keliolika kilometrų ir mes jau nakvynės vietoje - Premiere Classe viešbutėlyje nelabai toli Saint Malo. Trumpas pasivaikščiojimas po miestuką ir miegoti.
Kitas rytas išaušta saulėtas ir gražus. Šiandien lankysime prabangų kurortą, kuriame nakvynė kainuoja labai brangiai ir stovi paminklas Alfredui Hičkokui.
Taip, tai Dinardas. Tai vieta, kurioje driekiasi smėlėti paplūdimiai, uolėti kyšuliai ir, aišku, pajūrio kurortai. Ši vieta neretai pavadinama Smaragdo pakrante, o Dinardo kurortas buvo atrastas visai neseniai, XIX amžiaus viduryje. Iki šiol čia važiuoja viso pasaulio turtuoliai. Na, mes ne tokie, bet ankstų rytą tikrai galime čia sustoti ir pasivaikščioti, pažiūrėti, kuo jau čia viskas taip ypatinga, kurią tokią padarė atvykstantys anglų turtuoliai. Taip, negaliu nepripažinti, kad čia gražu, tačiau ar iš tikro nakvynė čia verta tų pinigų... negaliu sakyti, nes mes čia nenakvojome, o iš ryto, kol dar kurortas tik bunda iš miego, sunku kažką ir spręsti apie jo populiarumą.
Mūsų kelias toliau driekiasi vandenyno pakrante. Kartais važiuojame nestodami, kartais sustojame pasigrožėti ar papietauti.
Šiuo kartu naudą derinsime su malonumu, t. y. ir apžiūrėsime griuvėsius, ir papietausime. Kad vanduo čia sūrus, o bangos dažnai pakyla itin aukštai galima spėti iš surūdijusių grotų, bet man kur kas įdomiau ten toliau esantis "langas", link kurio aš ir nulekiu bėgte.
Vyras nė nespėja apsidairyti, kaip aš jau moju jam pro mažą langelį. Tačiau vietoj džiaugsmo girdžiu griežtą raginimą kuo greičiau ir kuo atsargiau grįžti atgal... bet juk čia visai nebaisu ir nieko pavojinga...
Na, gerai, grįžtu. Sušveičiame dėžutę šprotų, daugiau valgyti kažkodėl nesinori, ir toliau važiuojame pakrante. Vaizdai vis kiti, bet ir panašūs. Visur daugybė baltų lyg gulbės jachtų. Tos, kurios toliau, ramiai sau plūduriuoja, o arčiau kranto esančios miega parvirtusios ant šonų. Vanduo smaragdinis žydras ir žalias, kurį dar labiau paryškina šviečianti saulė.
Akmeninės bažnyčios taip pat nebestebina, pamažu įprantame prie vaizdų ir viskas atrodo savaime suprantama ir lyg taip ir turėtų būti.
Pabėgęs vanduo nebestebina akių, o juntamas dumblių kvapas nebeerzina nosies.
Stojame vis rečiau, nors kiekvienas vaizdas, kad ir koks panašus būtų, yra savitas ir nepakartojamas.
Švyturys stovi greta smarkiai į vandenyną išsikišusios uolos, kuri visa vėjo ir vandens yra nugludinta taip, kad atrodo, jog jinai yra sudėta iš savotiškų “plytų”, beveik kaip “Lego” konstruktorium, o aplink pilna žydinčių gėlių ir žalumos. Didinga...
Cap Frehel švyturys. Aplinkui nė vieno miesto ar miestelio, tačiau švyturiai čia net du. Vienas datuojamas XVII amžiumi, o kitas visai šviežutėlis - 1950 m. Lipame į vieną iš jų pasižvalgyti.
Lipti neaukštai, švyturys žemutis, bet visai įdomu. Na, o iš čia žinoma, kad prie vandenyno ir visa raudonų akmenų pakrante kvėpdami gaivų žydinčių gėlų kvapą, klausydami krykštaujančių paukščių ramiai pasivaikštome.
Na, šiandien tikrai nemažai įspūdžių, jau laikas ir nakvynei. Vakar iš viešbučio internetu rezervavome nakvynę Plaubazlanece, susivedame koordinates į navigaciją ir bandome ten patekti.
Konkretaus adreso navigacijoje nėra, tad įvedu artimą pagal skaičių namą. Kaip rašė internete, iki vandenyno apie 500 metrų, jis matosi pro langus, tai kažkur panašiai netoli vandens ir ieškosime. Artėjant link tikslo oras subjursta, pradeda lyti.
Navigacija mus atveda į patį uostą, bet nei reikiamos gatvės, nei, juo labiau, namo numerio nematyti. Ir tik dabar suprantu, kad adresą užsirašiau, bet viešbutėlio pavadinimo - ne. Na, ką daryti? Bandau laimę eidama į pirmą pasitaikiusį viešbutį ir klausiu. Tokios gatvės niekas nėra girdėjęs. Gal mano prancūzų kalba ne kokia, traukiu savo užrašus ir rodau - ne ne, nėra čia tokios gatvės šiame miestelyje. Bandome ieškoti savarankiškai. Lietus įsistiprėja, gatvelės siaurutėlaitės, eismas vienpusis, išmaišome visą šlaitą, bet taip nieko ir nerandame. Einu į kažkokio menininko dirbtuves. Vyrukas labai norėtų padėti, bet vėl ta prancūzų kalba... Angliškai čia nieks nekalba... Traukia jis žemėlapį, bando vardinti viešbučių pavadinimus - viskas veltui. Sakyčiau, kad nebejuokinga... Nežinau kodėl, bet mintis įsijungti internetą neateina. Trečią kartą bandau laimę.
Duris atidaro pagyvenusi prancūzė. Išklauso, paima mano lapelį ir liepia laukti, kaip suprantu, eina kažkam paskambinti. Staiga iš kambario pasigirsta žodžiai '***ene'? Taip taip, tai aš. Valio, pagaliau ji surado, kur šioje gyvenvietėje aš rezervavausi nakvynę. Gaila, kad neturiu nieko lietuviško, kuo galėčiau atsidėkoti, tad tik tariu nuoširdų "Merci" ir jau važiuojame į savo viešbutuką, kuris, pasirodo, visai net ne miestelyje. Na, bet svarbu, kad mūsų jau laukia, rodos, ir dangus išsigiedrija. Taigi, nėra to blogo...
Tęsinys antroje dalyje.
Miestukas jaukus, nedidukas.
Praleidžiame vietinį ūkininką ir mes jau kitoje saloje. 
Nors atstumas nedidelis, tačiau laiko praėjo nemažai, metas priešpiečiams. Kaip tik ant gražios kalvelės randame ir stalą su suolais, o maisto esame įsidėję į kuprinę – užkandžiaujame. Prie mūsų prisigretina drąsus, bet labai išrankus vietinis gyventojas: nei duonos trupiniai, nei obuolio gabalėlis jo nesuvilioja, tačiau prancūziškas „giminaitis“ mielai papozuoja prieš fotoaparatą.
Paimpolyje iš tolo sklinda muzika, pasirodo, ir čia vyksta kantri šventės.
