2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Keliautojų konkurso kulminacija Anykščių apylinkėse

 Rugsėjo 22-osios rytas išaušo vėsus, bet saulėtas. Su nekantrumu laukėme šios dienos, kada sutiksime jau pažįstamus ir naujus bendraminčius keliautojus baigiamojoje Kelionių konkurso Kviečia Lietuvos regioniniai parkai šventėje Anykščiuose.
 Į Anykščių regioninio parko direkciją atvykstame dar prieš 12 val. Ir jau glebėsčiuojamės ir šnekučiuojamės su jau ne pirmoje kelionių konkurso baigiamojoje šventėje sutinkamais užkietėjusiais keliautojais. Pokalbį pratęsiame ir su vienais iš konkurso organizatorių žurnalo Kelionės ir pramogos redaktore Onute Nosevičiene ir nepailstančiu keliautoju, žurnalo žurnalistu Vytautu Nosevičiumi.

Pamažu renkasi konkurso dalyviai, ant scenos rikiuojami prizai.
 Vietiniai muzikantai ragina visus burtis arčiau.
 Anykščių dainorėlės taip pat nekantrauja lipti į sceną.
 Štai ir visi suoliukai užsėsti.
 Konkurso kulminacijos oficialioji dalis prasideda... Anykščių šileliu.
 Rudeniški lapai ir lyg nulieti kvapnūs obuoliukai - puiki kompozicija ir neblogas užsiėmimas mažiesiems: išpilti-sukrauti, išpilti-sukrauti, išpilti...
 O štai ir dar vienos konkurso organizatorės ir vedėjos iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Tai nuolatinė konkurso įkvėpėja Tarnybos direktorė Rūta Baškytė ir visus Lietuvos kampelius puikiai pažįstanti mūsų siųstų nuotraukų tikrintoja Tarnybos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė.
 Skambios anykštėnių tribalsės, nuometo rišimas ir, aišku, prizai siurprizai.
 Kaip visada nepamirštami jauniausi, vyriausi konkurso dalyviai, dalyvavusieji dviračių žygyje Dviem ratais-gamtos takais, aplankę visus 50 konkurso objektų (gaila, kad tokių tebuvo tik dešimt...), na, ir, žinoma, diplomai įteikiami visiems, aplankiusiems bent 30 objektų. 
 Nepamirštami ir mūsų šios dienos linksmintojai.
 Oficialią dalį baigiame kartu su organizatorėmis traukdami linksmą dainą.
 Laiko turime, tad pajudame link Vorutos piliakalnio. Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka papasakoja piliakalnio istoriją ir ateities planus, o mes sportuojame aukštyn-žemyn, aukštyn... na ir didelis šis piliakalnis. 
 Grįžę dar turime įlipti į bokštelį, čia irgi mūsų laukia pasakojimas ir vaizdai iš aukšto.




 Ir šaulių netrunka prisirinkti, kad savo rankų miklumą ir akių taiklumą išbandytų.
  Na, o po kultūrinės programos reikėtų atgaivos ir skrandžiui. 
  Prie Rubikių ežero mūsų jau laukia padengtas stalas.
  Jau verda septynių žolių arbata.
 Bet matyti, kad tikri keliautojai susirinkę, kurie vien kelionėmis sotūs. Ne prie maisto visi, o ant pantoninio tilto pašokinėti, pakrante pavaikštinėti skuba.
 Štai, arbata jau pritraukė. Vaikučiai gauna skanios kvepiančios žolelių, o mes rengiamės ragauti Anykščių vyno skanumėlio iš direktoriaus rankų.
 Direktorė jau triūsia prie didžiulės keptuvės.
 Štai kokį grožį mums kepa.
 Skonis, žinoma, dieviškas. O dar iš tokių rankų... 
  Kad labai neaptingtume - pora žaidimų.

  Atsisveikinimo daina apie Rubikius.
 Ir dar kartą apžvelgiame svetingas apylinkes iš apžvalgos bokšto.

 Ačiū organizatoriams už nuoširdumą, už galimybę susitikti ir paskatą keliauti. 
 Pasidėjau jau ketvirtą iš Jūsų rankų gautą diplomą į kolekciją, vartau dovanų gautą knygą ir matau, kad dar tiek daug visko neaplankyta... Tad drąsiai tariu IKI SUSITIKIMO KITAMET.

 P. S. Plačiau apie konkursą rašoma čia.

2012 m. rugsėjo 17 d., pirmadienis

Trumpos kelionės po Lietuvą (3) - Asvejos, Kauno marių regioniniai parkai ir Trakų rajonas

 Na, štai, kelionių konkursas baigiasi, tad šį savaitgalį buvo mūsų paskutinis pasispardymas po Lietuvą - paskutiniai 7 likę objektai iš 50.
 Pirmiausia kelionė į Asvejos regioninį parką, į Dubingius. Jau treti metai žingsniuojame tuo pačiu mediniu tiltu per Asveją (Alką) nužvelgdami pustuščius žvejų kibirėlius. Na, ir tradiciškai lipame aukštyn. 
 2009 m. ant kalno buvo tiesiog piliavietė su šimtamečiais medžiais šalia pažintinio tako ir besigananti karvutė, o ir daug įspūdingiau atrodė vaizdas į ežerą. Juk tikrai gražus tas dar 1934 m. nutiestas 76,4 m ilgio ir 6 m pločio tiltas.
 2011 m. fotografavomės prie paminklinio akmens, o aplinkui vyko statybos. Nuotrauka prie Radvilų kriptos (antkapio). Jau  2009 m. Dubingių piliavietėje Radvilų giminės atstovų palaikai buvo iškilmingai perlaidoti. Evangelikų reformatų bažnyčios poapsidinės kriptos, kurios įrengimas priskiriamas Kristupo Radvilos laikotarpiui vietoje buvo įrengta nauja kripta. Virš kriptos įrengta antkapinė lenta, ant jos išgraviruotas epitafijos tekstas, sukurtas vadovaujantis XVI–XVII a. epitafijų tekstų stilistika.
 Na, o šiemet supratome, kas pernai buvo kruopščiai slepiama nuo mūsų už visai netoli kriptos sustatytų medžio drožlių plokščių, kurių šiemet jau nebeliko. 
 Gaila tik, kad neišsiaiškinome, kaip įmanoma apžiūrėti atkastus Radvilų rūmų griuvėsių fragmentus, nes jokios informacijos apie lankymą ar darbo valandas ant durų nebuvo... Teko pasitenkinti žvilgsniu pro tamsintą lango stiklą. O juk Dubingiai buvo viena iš Radvilų giminės rezidencijų, kur gimė ir po slaptų vedybų rūmuose kurį laiką gyveno Barbora Radvilaitė. 
 Taigi trečias kartas pamelavo, bet nė kiek nesigailiu, kad čia dar bus dėl ko atvyksta ir kitamet.
 Bet iš Regioninio parko dar neišvažiuojame. Vedini sentimentų pasiekiame Dubingių poilsiavietę, kur vyko 2009 m. keliautojų konkurso baigiamoji šventė. Smagi lapkričio diena buvo...

 Pasiliekame mašiną prie poilsiavietės ir klausydamiesi paukščių čiulbesio einame miško keliuku link Gurakalnės pelkės. Nuotaika puiki, o ją dar labiau pagyvina vaizdas prieš pelkę - kažkas visai neseniai čia vykdė apeigas.


  O čia jau natūraliai augančios miško gėrybės.

  Dabar jau galima ir taku per rudeninę pelkę. Nė vienos spanguolės nebelikę...
 Kur toliau? Į Kauno marių regioninį parką, kuriame liko nelankyta Lašinių konglomeratų atodanga. Kad prieiti bus sunku jau žinojau ir iš atsiliepimų, ir iš Regioninio parko atstovės - valstybinės reikšmės paminklai apsupti privačios žemės... 
 Vietovę randame nesunkiai. Nejauku ir nepatogu, bet žmonių pievoje pasiliekame mašiną ir brendame per aukštą šlapią žolę, o po kojomis plakasi ir šokinėja pora šunyčių - akimirksniu mus išmurzina.
 Pasukame į dešinę pusę - poilsiavietė ir piliakalnis. Grįžtame ir einame į kitą pusę. Kaip nusikaltėliai, per žmonių nušienautas sodybas, tylėdami, kad nieks neišgirstų, bet laukdami, kol kas nors pamatys ir pradės bartis. Po tokių žygių, net Lašinių akmuo ir konglomerato atodanga nebeatrodo viliojančiai. Niekaip nesuprantu, kaip valstybė gali taip neapdairiai ir neatsakingai elgtis...
 Taip pat paskubomis grįžome prie mašinos ir nusprendėme apžiūrėti Kruonio HA iš kitos pusės. Keliukas pakankamai ekstremalus, tik žvejai gal juo ir tevažiuoja, bet vaizdas neblogas nusileidus.
 Kur toliau? Į irgi jau lankytą vietą - Punią, esančią Nemuno kilpų regioniniame parke. Bažnyčioje - pamaldos, parke - pasiruošimas vestuvėms, o mes lipame ant piliakalnio. Štai koks gražus vaizdas į senolį Nemuną atsiveria.

 Mūsų kelionė jau įpusėjo, laikas pietauti. Pakeliui viliojantis užrašas - žuvis. Rūkytos žuvies - tik rinkis: šamai, eršketai, lydekos, lynai, karšiai, karpiai ir t. t. Nusiperkame pora, bet pietausime Aukštadvario regioniniame parke. Stojame poilsiavietėje prie Gedonių kalvos. Kelias į mūsų savitarnos restoraną.
 Ir čia pat objektas - apžvalgos vieta - bokštelis. Tiesą sakant, nieko nesimato, nes medžiai aukštesni nei bokštelis, bet aplinka prižiūrėta, sutvarkyta pasinaudojus ES parama.
 Dar reikėtų užsukti į Drabužininkų pilkapius, bet pirmiau užsukame į Drabužininkų kaimą - gražiame ir ramiame gamtos kampelyje įsikūrę žmonės. Grįžtame į kelią ir toliau mūsų laukia vieni, kiti pilkapiai, strėvos - tik stok ir vaikštinėk, jei yra laiko ir noro. Mes trumpai pasižvalgome ir į Trakus, į svečius. Trakams ir jų apylinkėms bus skirtas rytojus.

 Išaušta pats nuostabiausias 16-tos sekmadienis. Trakiškiai, kaip visada, turi sumąstę vienas už kitą įdomesnių objektų. 
 Pirmiausia važiuojame prie mums reikiamo, paskutinio neaplankyto šio konkurso objekto - Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčios. Bažnyčia garsi Trakų Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslu. 1718 m. rugsėjo 4 d. Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas auksinėmis iš Romos popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis. Po 1717 metų Čenstachovos Dievo Motinos paveikslo tai buvo pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, antroji šventojo paveikslo karūnacija Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. Manoma, kad jį Vytautui Krikšto proga dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. 
 Viduje nefotografuojame. Bet apžiūrime ir paliktas originalias freskas, ir fotografijų iš Angelų kalvos (joje buvome pernai, nuostabus ir originalus dalykas) parodą.
 Kitas objektas - Trakų istorijos muziejus. Čia, restauruotame Trakų dominikonų vienuolyne, atidaryta atnaujinta Sakralinio meno ekspozicija: įvairių epochų bažnytiniai indai, drabužiai, spaudai, monstrancijos, baldai ir kt.

 Po koplyčia atidarytas restauruotas rūsys, kur eksponuojami liturginiai reikmenys, votai, šventųjų skulptūros, atkurtas vienuolyno virtuvės fragmentas.
 Dar atrandame slaptus laiptukus, vedančius į bokštą, gaila, kad ant stogo užlipti negalima, dar nebaigta įrengti.
 Bet pro žaliuzes apžiūrime dalį teritorijos.
 Kadaise viskas atrodė taip.
 O dabar - šitaip.
 Pakrante einame iki pilies. Ar žinojote, kad čia yra ir beždžionių tiltas? Na, gerai, pantoninis tiltas, bet jausmas juo einant ne ką prastesnis.
   Tradicinis Trakų pilies atvirukas.
  Ir gėlėtas Galvės vanduo.
  Mūsų laukia dar viena atrakcija - edukacinė programa vytinėje. 
 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos buvusių žemių vidaus vandenų laivyba iki XIX a. vidurio krašto ekonomikoje buvo pakankamai išvystyta ir ypač didelį vaidmenį vaidino prekyboje. Pagal paskirtį dominavo savaeigiai, varomi burėmis ir irklais transportiniai (prekybiniai) laivai. Vienas didžiausių ir žinomiausių lietuviškų vidaus vandenų laivas buvo legendinis laivas „Vytinė“, o mes aplankysime autentišką jo kopiją.


 Senasis prekybos laivas atkurtas po kelerius metus trukusių istorijos tyrimų. Istorijos šaltiniai tvirtina, kad javus ir kitus krovinius Nemunu plukdžiusios vytinės vandenis raižė XV-XIX a. Yra žinoma, kad Trakų pilį ir miestą pastatęs Vytautas Didysis yra siuntęs šešias vytines į pagalbą apsiaustiems kariams prie Gardino. 
  Šio laivo statyba, kaip ir senais laikais, užtruko beveik metus. Dirbo meistrai iš pajūrio, kalviai bei kiti laivybos specialistai. Laivas atkurtas naudojant autentiškus statybos metodus bei medžiagas. Jo ilgis – 23, plotis – apie 6 metrai. Dabar laive įkurtas prekybos istorijos muziejus su to meto rūbais pasipuošusiais ir daug papasakoti galinčiais laivo darbuotojais, įrankiais, priemonėmis ir pan. 


 Pasižiūrime filmą, pasiklausome valtininko pasakojimų, įdomių istorijų ir faktų, pasimokome rišti mazgus - metas ir pietums.  O ypač kai jau į burną įdėjome po salyklo grūdą, o nosį kutena Džiugo kvapas.
 Važiuojame į Vievio pusę, į Žvejų namus. Bet čia niekas taip paprastai nemaitina - pietus teks patiems susižvejoti. Tiesa, maitina, bet kaip gi praleisi tokią atrakciją. Yra du tvenkinukai, gauni krepšelį, masalo, meškerę ir eini bandyti laimės.
 Žuvų ten knibždėte knibžda ir atrodo, kad neįmanoma nepagauti, bet liudininkai tvirtina, kad būna ir tokia gėda, kai žuvį tenka pirkti... Mūsų maitintojas mūsų nenuvilia. Tiesa, ne iš pirmo karto, nes žuvys sočios ir tingios, bet meškerykotis linksta.
 Žuvies kelionė į sausumą.
 Ir taip tris kartus. Laimikis labai neblogas.
 Kol mūsų upėtakius doroja ir gamina aš pasivaikštau po didžiulę teritoriją.

 Bandau pabudėti prie tvenkinių, kad į kadrą tilptų iš vandens iššokantis žuviukas - pavyksta. Tik nežinau, ar jūs tą slieką čia įžiūrėsite.
 O štai ir mūsų ilgai laukta tailandietiškai, škotiškai ir tradiciškai ruošta žuvis. Mmmm, pirštukus apsilaižyti galima. Tada net persivalgyti sugebėjom, o dabar noriu vėl.
 Sotūs ir laimingi grįžtame namo. 
 Ačiū Irenai ir Antanui už svetingą priėmimą ir šauniai praleistą savaitgalį. 
 Na, o kelionių konkursas juk kitamet tęsis ir mums jis jau bus jubiliejinis - penktasis.