Gražutės mažasis dviračių trasos žiedas
Visai netikėtai vieną lietingą, bet šiltą savaitgalį praskaidrino į kaimynystėje (Zarasuose) esantį kempingą atvykę draugai. Na, o kaip gi be mūsų, a? Kur buvę kur nebuvę dar prieš pietus mes jau ten. Susimokame už kempingą (darbuotoja bando mus varyti miegoti namo, bet supranta, kad įkalbinėjimai nepadės, tad paima dvidešimt kelis litus su centais, įteikia kvitą ir mes jau visateisiai kempingo gyventojai, o kol tvarkėmės ir lietus liovėsi.
Šokame ant dviračių. Šiuo kartu į žygį išvykstame net šešiese. Pirminis planas - truputį pasivažinėti po Gražutės regioninį parką, nes net mažasis 37 kilometrų žiedas su vaikais atrodo ilgokas. Nors, prisipažinsiu, mintis, kad gali tekti įveikti ir visą šį atstumą, kažkur sukirba.
Taigi pirmieji kilometrai asfaltu (iš tikro gal reikėtų sakyti pirmieji šimtai metrų) ir staiga išvažiuojame į žvyrkelį. O, varge, tarka šį kelią vadinti būtų per švelnu, nes net pačiame pakraštyje neįmanoma rasti net siauriausio lygaus ruoželio - kratomės. Visi. Visa laimė, kad kelias suka į mišką.
Čia jau lengviau atsipučiame, o ir pirmasis objektas visai čia pat. Mosuodami į visas puses kuo greičiausiai traukiame fotoaparatus, Gulbinės liepos kadras ir vėl ant dviračio - tokios galybės uodų ir gylių niekam nelinkėčiau. Tiesa, "Gulbinės liepos – saugomas gamtos paminklas. Trikamienės liepos senovėje buvo garbinamos. Tikėta, kad jos turi antgamtinių, gydomųjų savybių. Manyta, kad liepų karnos ir lazdos apsaugo nuo piktų dvasių, į jas netrenkia perkūnas. Liepa buvo likimo deivės Laimos ir meilės deivės Mildos buveinė. Jau vėlesniais vėlių kulto laikais
tikėta, kad liepose gyvena mirusių moterų vėlės", - taip rašoma internete.
Vabzdžiai palydovai nuolat su mumis, tad toliau važiuojame tik dairydamiesi, bet netraukdami fotoaparatų. Pakeliui Bielkaučyznos piliakalnis. Dalis keliauninkų nueina jo apžiūrėti (sakė, kad nelabai prižiūrėtas), na, o kiti neatsispiriame pagundai organizmą papildyti vitaminais: žemuogės, mėlynės, avietės - viskas čia pat, net saldu burnoj. O koks kvapas aplinkui...
Pasistiprinę važiuojame toliau. Keista matyti lenteles apie privatumą ar draudimą statyti palapines. Deja, jau ir Lietuvos parkuose greitai būsime nepageidaujami...
Nors yra dar likusių ir valdiškų atokvėpio vietų prie Ilžikio, Šiurpelio, Gėlinio, Asavo, Luodžio ežerų...
Ypač gražūs maži ežeriukai skaidrūs ežeriukai, tik prie jų ilgai nestoviniuojame, miname toliau.
O dviračių takas kai kur atrodo štai taip...
Privažiuojame didžiąją kryžkelę. Tarp tokios ženklų gausos ir pasiklysti galima, bet mums jau aišku, kad tęsime kelionę mažuoju ratu.
Vėl geras gabalas miško keliuko, iš kurio išvažiuojame į žvyrkelį. Pakeliui didžiulė poilsiavietė - užsukame kiek atsikvėpti, nes važiavimas žvyrkeliu man pati neįdomiausia trasos dalis. Visa laimė, kad visur drėgna ir nėra dulkių, bet tas nuolatinis kratymas tikrai erzino.
Taigi po trumpo atokvėpio vėl į žvyrkelį. O priekyje grėsmingai kyla debesis. Visa laimė, kad vaikai nežino, jog iki namų (kempingo) dar liko daugiau nei 10 kilometrų, nors... o ką tai pakeistų. Taip ir važiuojame: didžiulis kalnas - smagi pakalnė, didžiulis kalnas... Taip vos nepralekiame posūkio į mišką.
Valio, vėl miško keliukas. Mūsų valio staiga atkartoja džiaugsmingas šilto, bet stipraus lietaus pliūpsnis. Kaip zuikiai slepiamės po skraiste ir jaunomis pušelėmis - kažkiek gelbsti.
Lietui šiek tiek aprimus sėdame ant šlapių džeržgiančių dviračių ir net neįtariame, kas mūsų laukia. Pati įdomiausia šio maršruto atkarpa, kurios įspūdį sustiprino nuvirtę medžiai ir lietus.
Paskubomis traukiu fotoaparatą, bandydama saugoti jį nuo lietaus, nes negaliu neįamžint tokio vaizdo, kaip siauru šlapiu mediniu tiltuku iriamės per meldus.
Dar šiek tiek ir grįžtame į jau matytas vietas. Dar saulei nenusileidus mes jau ir namuose. Iš trumpo lengvo pasivažinėjimo - 42 kilometrai kelio, maudynės lietuje, vėliau smėlyje ir... štai tokia kulminacija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą