O Sicilija, o Sicilija... (I dalis, šiaurinė Sicilija, Eolų salos)

  Kol dar neišblėso įspūdžiai, prisiminkime kelionę į pavasarinę Siciliją. 

  Sekmadieninis skrydis su Ryanair iš Kauno tikrai patogus, nes dar prieš pietus nusileidome Trapanio oro uoste, iš kur dviem savaitėms nersime į šios salos gyvenimą. Kadangi keliaujame ne savo mašina, viską suplanuoti teko iš anksto.

  Taigi oro uoste mūsų jau laukia vyrukas, laikydamas lapą, kuriame didžiulėmis raidėmis puikuojasi mano pavardė - gausime mašiną. Ne vieną forumą teko perskaityti, kol išsirinkau automobilio nuomos kompaniją. Kodėl taip ilgai? Kiek teko skaityti, dauguma nuomos kampanijų prašo palikti didžiulius užstatus kreditinėse kortelėse, o variantas įšaldyti pinigus manęs tikrai nesužavėjo, todėl teko nemažai paplušėti, kol radau nuomos firmą, kurioje galima atsiskaityti grynaisiais. Tai Autovesco. Nemažai susirašinėjome elektroniniu paštu, išsirinkome Citroen C3, jokio užstato nereikėjo, atrodytų, viskas gerai. Oro uoste mūsų taip pat laukia, na, angliškai, ko ir reikėjo tikėtis, nekalba, bet gal kaip nors. Na, ir štai mes prie mašinos... Na, taip, turbūt to ir reikėjo tikėtis - mašiniukas visai ne C3, aišku, nenaujas, be kai kurių detalių, pavyzdžiui, pačios aktualiausios, bagažinės uždangos. Pasikeisti į kitą galimybės nėra, teišgirstame "in Italy it's OK", tiek angliškai moka pasakyti. O aš žinau, kad tai anaiptol ne OK, tačiau ką galiu rinktis? Supildome dokumentus, gauname raktelius, sėdame į savo baltąją gulbę Fiat Idea ir... kelionė prasideda.

  Autostrada riedame link Palermo. Patarimas tiems, kas mašiną gausite tuščiu baku - šioje autostrados atkarpoje degalinių nėra. Bent jau mes nematėme, tad teko sukti į kaimą ir pradėti pažintį su Sicilija. Šiukšlių kalnai absoliučiai visur šokiravo, net nekilo ranka traukti fotoaparatą. Užsipilame degalų, nusiperkame maisto ir į magistralę nebegrįžtame - toliau vingiuojame kalnų keliukais.

  Pirmas rimtesnis sustojimas Capo Zafferano. Rodyklė yra, tačiau stovi ženklas, kad mašinoms važiuoti draudžiama. Pasiliekame ją šalikelėje ir žingsniuojame.

  Pasidžiaugę saulėtu oru ir vaizdais grįžtame atgal į mašiną. Nuo čia jau netoli ir nakvynės vieta - kempingas Camping Sanfilippo. Neblogas, ar ne? 

  Įsikuriame. Laiko turime, todėl grįžtame truputį atgal aplankyti Caccamo pilies, įsikūrusios jaukiame miestelyje ant aukšto kalno. Kažkaip nepamąstėme, kad aukštai bus vėsoka, nes užslinko debesis, visus drabužius palikome kempinge, tai truputį drebėdami kopiame į pilį.

  Dar pasivaikštome po miestuką.

  Iš čia į Čefalu, bet pakeliui dar į kempingą šiltesnių drabužių. Vakarėja...

  Čefalu norėčiau užlipti į La Rocca, bet kiek skaičiau, kad vakare įleidžia tik iki 16 val. Nesinori tikėti, juk tai - vieša vieta, kalnas, nuo kurio, kaip rašo kelionių vadovai, atsiveria įstabus saulėlydis. Tai kaip jį pasiekti vakare? Gal vis dėlto klysta forumai... Lipame. Informacinė būdelė, kurioje reikėtų r susimokėti už lankymą, užrakinta, jokios informacijos apie lankymo valandas, o keliukas driekiasi aukštyn. Einame. Keli posūkiai ir... atsiremiame į užrakintus geležinius vartus. Keistas požiūris į turizmą... Na, bet neblogi vaidai ir iš čia. 

 Lipame žemyn ir einame pasivaikščioti po jaukų, gyvą ir judrų senamiestį.

 Taip ir sutemsta...

  Grįžtame į kempingą, kur mūsų laukia pasimarinavusi mėsytė ir kepsninė. Tokia jauki pirmos dienos pabaiga.
  Pirmi itališki pusryčiai - kruasanai ir kapučino... mmm... dabar jau galima važiuoti tolyn, į kitą nakvynės vietą - Red hotel Sant'Elia. 
  Įsikūręs ant aukšto kalno, su puikiu vaizdu į jūrą, ekologiniu apelsinų ir citrinų sodu ir itin svetingais šeimininkais. Įsikuriame, rezervuojame vakarienei staliuką ir išlekiame į kalnus, miesteliuose lenkdami įvairias transporto priemones.

  Pirmas sustojimas šiandien Castelbuono - Madonių kalnų sostinėje. O gal ir mafijos...

   Jauki centrinė aikštė ir kompaktiškos kaimyninės gatvelės su garažais balkonuose.

   Visai netoliese ir įdomios formos XIV amžiaus Gero oro pilis (Castello del Buon Aere). Bet šiandien pirmadienis, ir ji nedirba. Telieka apeiti ją ratuku.

  Dar paklaidžiojame siauromis ir platesnėmis gatvelėmis ir vėl važiuojame grožėdamiesi nuostabiais kalnais ir peizažais ar kartas nuo karto stabtelėdami pakvėpuoti tyru kalnų oru.

 

  Turime numatę tikslą, bet pakeliui akis užkliūna už kaip jau įprasta Sicilijai ant kalno įsikūrusio įdomaus miestuko, tad nutariame jį apžiūrėti. Kaip vėliau išsiaiškiname, tai Geraci Siculo. Miestelyje nė gyvos dvasios. Na, gal reikėtų patikslinti, nė gyvos dvikojės...

  O miestelis pasirodo esąs kur kas didesnis, nei atrodė važiuojant pro šalį. Ilgai mes po jį klaidžiojame siaurutėmis grįstomis gatvelėmis vis kažką atrasdami...

  Akis patraukia tolumoje aplankyti kviečiantis bokštas. Na, ką gi, reikia sukti ir į kitą miestelio pusę, kur randame ir Ventimiglia pilies liekanas.

 Dabar jau iš paties viršaus leidžiamės siauromis stačiomis gatvelėmis žemyn. Ir tie skalbiniai... tas stiprus jų kvapas... Šiame miestelyje jis buvo itin juntamas ir nusprendžiau, kad, ko gero, Sicilijoje gaminamas tik vieno kvapo skalbinių minkštiklis :)

 Toks jaukus ir mielas, kvapnus ir lyg išmiręs, praeitį ir dabartį jungiantis derinys.

 

  Pravažiavome ir Lietuvos spaudoje jau išgarsintą Gangį. Ech, jei būtume žinoję, tikrai būtume užsukę pasidairyti ir galbūt būtume įsigiję tą savivaldybės siūlomą būstą už 1 eurą. O gal net ir visus du būstus...

  Bet šiuo kartu mūsų tikslas buvo kitas. Be galo norėjau į Sperlingą, įsikūrusią Nebrodžio ir Madonių kalnuose. Tai namų ir tunelių uolose miestas. Ne tik miestas, dar ir pilis. Atvykstame. 

  Ir čia mus pasitinka ištuštėjęs miestukas. Ištuštėjęs, nes daugybė negyvenamų butų, ištuštėjęs, nes beveik nėra žmonių. Mums bevaikštant išlindo viena senutė ir įnirtingai pradėjo moti ranka. Nuėjome. Atidarė savo rūsio duris, kuriame audimo staklės (bet juk ten taip tamsu...), ir ištraukė įvairių dydžių austus kilimėlius. Deja, buvome ne tie turistai, kurie juos pirktų...

  Taigi, keistoji Sperlinga. Visai ne tai, ko tikėjausi.

  Į pilį įėjimo taip ir neradome, bet radome grotą. Aišku, neveikiančią, tačiau su telefono numeriu. Pirmas bandymas susikalbėti su pagyvenusia moteriške buvo nesėkmingas. Bet buvo ir antras telefono numeris. Kiek jaunesnis balsas, laužyta anglų kalba, bet sutariame, kad penktą valandą mus įleis.

   Dar turime laiko pasivaikščioti po miestelį ir pasigrožėti iš aukštai jo apylinkėmis.

  Moteriškė pasirodo laiku. Įeiname į grotą, kuri, pasirodo, pati paprasčiausia ola, kurioje sugrūsti padargai, šventi paveikslai, nuotraukos ir aukų dėžutė. Sužinome, kad dalis pilies yra privati ir turistai neįleidžiami. Kita pilies dalis taip pat uždaryta turistams ir neaišku, kada vėl bus galima čia lankytis. Na, ką gi...

  Laikas grįžti namo jau Nebrodžio kalnais. Aplinkui galybė būstų įvairių formų uolose.

 Mūsų kelias vingiuoja ir pro Nikosiją, ir pro kitus gražius miestukus, bet jau vakarėja, tad nebestojame.

  Saulėlydį pasitinkame Nebrodžio kalnuose. Planuota kelionė pailgėjo daugiau nei valanda, nes kelio danga itin deformuota. Kažin, gal įtakos tam turėjo ir paskutinis vos prieš savaitę vykęs Etnos išsiveržimas?.. Juk ji visai čia pat, tik pasislėpusi. Taip bemąstydami sutemus pasiekiame ir jūros pakrantę.

  Gėrėdamiesi milijonais žiburių nusileidžiame nuo kalno, vėl į jį užvinguriuojame ir jaukiai įsitaisę prie mūsų kantrai tebelaukiančio staliuko dar ilgai dalinamės šios dienos įspūdžiais.

 Ryte skaniai papusryčiavę, lauktuvėms prisiskynę apelsinų leidžiamės prie jūros ir pakrante važiuojame tolyn. Nakvosime B&B Via Nazzionale, įsikūrusiame labai patogioje vietoje pravažiuojantiems - šalia magistralės, bet kol kas čia tik pasiliekame daiktus, o patys važiuojame iki salos galo.

  Torre del Faro, štai toks švyturys, žvelgiantis į žemyninę Italiją.

  Ji visai čia pat, ranka pasiekiama, bet aplink vėl nė gyvos dvasios. Tuščias ir kiek nykokas paplūdimys. Gegužės pabaiga dar ne sezonas.

 Tačiau yra ir pliusų, vieta fotosesijai - laisva.

 Ilgai neužsibūname ir pakrante jau keliaujame į Mesiną, kartkartėmis stabtelėdami pasigrožėti.

   Mesinoje mus pasitinka gigantiškas kruizinis laivas...

  ...ir aplink šmirinėjantys tipeliai, apie kuriuos rašo visuose forumuose. Iš tiesų, iki šiol jų ir nesutikome, o pirmoji pažintis buvo šiandien, magistralėje, kai prie bilietų automato stovinti moteriškė ištarė "monetina". Mesinoje jie į langus beldžiasi kone kiekvienoje sankryžoje prie raudono šviesoforo... Būtent dėl tokių veikėjų labai nenorėjau čia ilgam sustoti, bet pro mašinos langą matyti gigantiški pastatai labai masino, taigi šiaip ne taip randame vietą aikštelėje, pasiliekame mašiną ir išeiname. Pakeliui gauname "sightseeing tour" žemėlapį, tad jau žinome, ką norime pamatyti.

   Pirmiausia tiesiu taikymu į statų kalną link apžvalgos aikštelės. Kelias veda pro Falconieri fontaną. 

  Dar kelios stačios gatvelės ir atsiduriame prie Tempio Sactario di Cristo Re. Nuo čia atsiveria didingi vaizdai.

 Nuo vienos bažnyčios prie kitos, nuo vieno objekto prie kito, taip ir žygiuojame.

 Akys užkliūna už nuostabių skulptūrų bokšte. Leidžiamės link jo. Vajė, kiek ten visokio gėrio...

   Na, dar vienas kitas fontanas, pvz., La Zuattro.

  Ir dabar jau tikrai nusipelnėme tradicinio sicilietiško deserto.

  Grįžtame atgal į Milazzo. Vakarėja, bet dar taip nesinori namo, o ir į Milazzo buvome užsukę tik kelto bilietų rytdienai nusipirkti. Reikia pasivaikščioti po jį, o gal dar ir į pilį spėsime.
  Valio, atrakinta. 

  Perkame bilietus ir mes jau viduje. Didžiulė teritorija, daug statinių, ekspozicijų.

 

  Temsta, o taip norisi dar visur suspėti.

 

  Taip, dėl šių vaizdų verta buvo čia lipti.

   O ir mes ne vieni čia, pasirodo.

  Viską spėjome, apžiūrėjome, belieka tik vakarienė ir miegoti. Rytoj laukia nauja įspūdžių kupina diena.

  Ankstyvi pusryčiai, mašiną pasiliekame pas šeimininkus, nes Milazzo centre nėra nemokamų aikštelių, o mokamos kainuoja apie 15 eurų para. Kai rinkausi nakvynę, vienas iš reikalavimų buvo vieta mašinai ir nuvežimas į uostą. Taigi čia galime pasilikti mašiną kieme už 6 eurus parai ir šeimininkas mus nemokamai nuveš į uostą ir iš jo pasiims... rytoj vakare. Puikus aptarnavimas.

  Pasišnekučiuojant netrunka prabėgti tos 5 ar 10 minučių kelio ir štai mes jau lipame į greitaeigį katerį, plukdysiantį mus į Eolų salyną. Mojame ranka Milazzo.

  O nepraėjus ir valandėlei smalsiai akimis tyrinėjame Vulkano - arčiausiai nuo žemyno esančią Eolų salyno salą. 

  Kol kas tik akimis, nes mes plaukiame į kiek tolėliau (5 minutės kelio) esančią Lipario salą. Pačią didžiausią salyno salą, į kurią galima atsiplukdyti ir automobilį.

 Pirmiausia įsikurdiname B&B Ventura pačioje Lipario širdyje. Žinoma, pirmieji kadrai pro kambario langą.

  Mūsų agentūra, kurioje iš anksto užsakėme kelionę į Strombolį, dar nedirba, tad galime pasivaikščioti jaukiomis miestuko gatvelėmis.

 O dabar jau galima ir į agentūrą. Deja, viskas galima suplanuoti, tik ne orą. Agentūros darbuotojai nėra tikri, kad šiandien bus galima kopti į Strombolį, todėl paprašo mus valandėlę pasivaikščioti. Na, taip, plaukiantys debesėliai neatrodo labai draugiški, bet mes nusprendžiame išnaudoti kiekvieną laisvą akimirką ir žygiuojame į vieną iš aukščiausių salos vietų, iš kur atsiveria jau pažįstamas vaizdas į rūkstantį Vulkano.

   Čia mus ir pasiveja lietus. 

 Neišgelbsti net sargas. Greit greit klius ir jam...

  Šlapi, bet vis tiek laimingi, grįžtame į agentūrą. Viltis miršta paskutinė, bet to ir reikėjo tikėtis - į Vulkaną dėl neprognozuojamo oro, šiandien kopimo nebus. Mums pasiūlo tokią pačią ekskursiją, tik be kopimo arba bandyti laimę penktadienį. Pastarasis variantas iš karto atmetamas, nes visos nakvynės suplanuotos, o ir neturime tiek laiko, dėl ekskursijos dar dvejojame. Bet, kai pasiūlo nuolaidą, kaip tikri lietuviai nebeatsisakome.
 Laivelis išplauks tik 14 valandą, todėl dar turime laiko lietaus nuskalautam Lipariui. Dabar pasukame į kitą jo pusę.

 Užsukame į bažnytėlę ir normanų vienuolyną.

  Aplinkui vien griuvėsiai, tai- archeologinis parkas. Seni... seniausias XVII amžius prieš mūsų Kristų.

  Ganėtinai aukštai mes užlipome. Reikia leistis žemyn.

 

 Ir vėl tos dieviškos siauros gatvelės, kuriose kartais vos telpa žibintai :) 

  Tiek pavaikščiojus jau norėtųsi ir prisėsti, deja, rezervuota.

  Einame į Marina Corta uostą ir netrukus atplaukia mūsų laivelis.

  Oras puikus, vis dar su liūdesiu prisimename turėjusią įvykti ekskursiją, bet jau tolstame nuo Lipario, tad laikas mėgautis įspūdžiais.

  Pirmiausia pasiekiame ir apiplaukiame Panarėją - mažiausią ir brangiausią salą.

  O tada joje išlipame. Sudomina iš laivo į salą atvestos žarnos. Nusprendžiame, kad taip tiekiamas kuras (na ir kas, kad saloje važinėja tik elektromobiliai), bet paskui paaiškėja, jog... gėlas vanduo...

 Baltas ir gražus, tipinis šiltųjų kraštų miestukas. Tingus ir ramus, net atvykus su ekskursija, kai laikas ribotas, gyvenimas čia ima ir sustoja...

   Tikrai nepamenu, kiek mes praleidome čia laiko. Gal valandą, o gal dvi, bet buvo tikrai nuostabu. Iš čia dar nemažas gabaliukas plaukti iki kitos stotelės - Strombolio.

  Štai ir mūsų išsvajotasis Strombolis. Tai vienintelis aktyvus nuolat veikiantis ugnikalnis Europoje su juodojo smėlio paplūdimiais jo papėdėje.

  Miestukas kuklesnis nei Panarėjoje, bet toks pats baltas su trupučiu mėlyno. Turime tris valandas pažinčiai su juo.

  Vis dėlto ekskursijos į Strombolį yra, bet... Mums čia teks atvykti dar kartą. O ir vėl kaupiasi debesys, kažin, ar pavyktų ką pamatyti. Gal kažkam pasirodys keista, kodėl mes nelipame savarankiškai, bet čia savarankiški žygiai draudžiami. Saloje yra vienintelė firma, turinti teisę organizuoti ekskursijas, žmonių skaičius ant viršukalnės vienu metu taip pat ribotas, kaip ir pačioje saloje. Viskas dėl saugumo.

  Vakarėja. Grįžtame atgal, sulaukiame laivo, apiplaukiame šalia esančią mažulytę salelę ir kita Strombolio puse lėtai lėtai plaukiame namo, tikėdamiesi sutemus pamatyti ugnies pliūpsnius. Pasiseka, bet jie tokie menkučiai, kad prisiminimas lieka atmintyje, o ne nuotraukoje.

  Skrosdami bangas užvertę galvas į naktinį dangų ilgai ilgai svajingai plaukiame namo.

  Labanakt, Lipari.

  Ir labas rytas! Po skanių pusryčių balkonėlyje su vaizdu į jūrą, kraunamės kuprines ir į uostą. Juk ne tam mes vežėmės kalnų batus, kad nepamindę istorinės Sicilijos žemės grįžtų namo. Perkame bilietus į Vulkano ir atsisveikiname su miestuku.

  Penkios minutės greitaeigiu sparnuočiu ir mes jau Vulkano saloje. Nusiperkame bilietus į vėliausią keltą, bagažo saugykloje paliekame vieną kuprinę su daiktais, o patys kuo greičiau skubame link rūkstančio Vulkano kraterio. Tiesa, iš apačios dūmų jau nesimato, bet jis tikrai rūksta, vakar matėme.

 Banalus pasakymas "vaizdai, verti milijono", yra būtent tai, ką matėme ir kaip sakėme lipdami. Jau sakėme taip leisdamiesi naktį iš Nebrodi kalnų, tą dar šioje kelionėje kartosime ne kartą ir ne du.

   Viršuje tikras sieros fabrikas.

 Ir gražuolis krateriukas.

  Leidžiamės žemyn.

  Ir einame atsigaivinti į karštąsias purvo versmes. Skaitome galybę įspėjimų, perkame bilietus ir mes jau ten. Kas lankysitės, būkite atsargūs, nes nusideginti kojas galima ir ant medinio takelio, jei toje vietoje iš po jo eis garai, o purvo kaukę galima laikyti ne ilgiau kaip 10-15 minučių, ir reikia nusisegti papuošalus, na, bet viskas surašyta prie įėjimo, tik neparašyta, kad kūnas lieka toks 'aktyvus' net po dušo, kad vakare užsegta sidabrinė grandinėlė sėkmingai pajuoduoja.

  Po turiningos dienos paskutiniu laivu grįžtame atgal į žemyną, kuris irgi yra sala, sulaukiame savo vairuotojo ir grimztame į sapnų karalystę.

  

II dalis

III dalis