Konstantinopolis/Istanbulas/Stambulas

2010 09 19–2010 09 21 Iš Bulgarijos į Turkiją ir atgal

   Greitai pavalgome vakarienę, čiumpame susikrautą kuprinę ir mes jau lakiame autobuso, vešiančio mus į Stambulą. Jau ir laikas išvažiuoti, o nei autobuso, nei turisto nė vieno. Ir neramu mažumėlę. Sutartoje vietoje pasirodo mergina.

   Pagalvoju – gidė. Prieinu paklausti, o ji tokia pati turistė, kartu su mumis važiuojant į Stambulą porai dienų. Laukiame trise. O štai ir autobusas. Įlipame ir iš karto būname pasodinti pačiame priekyje. Pirmą kartą matau, kad vietos jau paskirstytos iš anksto. Aišku, malonu sėdėti pačiame priekyje, bet už ką čia mums tokios privilegijos? Et, nesigiliname. Dar pakeliui surenkame trūkstamus turistus ir dabar visi draugiškai klausydami gido pasakojimų kol kas apie Bulgariją važiuojame link sienos. Kelias ilgokas, vingiuotas ir duobėtas. Iki sienos pora sustojimų. Gidas iš anksto išdalina ekskursijų aprašymus, kad paskutiniame sustojime jau galėtume užsakyti. Kainos mažumėlę šokiruoja... Bandau išsiaiškinti, kur bus mūsų viešbutis ir koks jo pavadinimas. Sužinau tik tiek, kad ten, kur mes nakvosime, nebus jokių pramogų, todėl būtina pas gidą užsakinėti ne tik ekskursijas, bet ir maitinimą. Turkija... Tačiau aš iš Lietuvos įsidėjau knygą apie Turkiją, kur visas skyrius skirtas Stambului, todėl nusprendžiu, kad keliausime patys. Na, nepamatysime visko, ką siūlo gidas, niekis.

   Užsisakome tik ekskursiją laivu po Bosforo sąsiaurį ir vakarienę prieš išvykstant. Na, ir dar pusryčius nuvažiavus. O štai ir siena. Vidurnaktis. Darbuotojai pikti. Mes praeiname labai greitai, nes mums nereikia vizos. Tai pliusas. Vėl į autobusą ir dabar su dar vienu sustojimu Turkijoje anksti ryte jau esame Stambule prie savo viešbučio. Kas pusryčiauti, o kas laukia, kada važiuosime į nemokamą apžvalginę ekskursiją. Kambarius gausime tik po jos. Po gerų poros valandų apie 8–8.30 einame į autobusą.

   Prasideda pusdienio trukmės nemokama apžvalginė ekskursija. Stambulas – didžiausias Turkijos miestas, esantis šiaurės vakarinėje šalies dalyje, abipus Bosforo sąsiaurio, jam pereinant į Marmuro jūrą. Geografiškai priskiriamas Europai, nors dalis yra ir Azijoje. Įkurtas 667 m. pr. m. e. kaip graikų Megaros miesto kolonija Bizantijus. 330 m. Konstantinas Didysis jį pervadino savo garbei Konstantinopoliu ir paskelbė jį Rytų Romos imperijos sostine.

   Miestą buvo užgrobę kryžiuočiai 1204 m., o vėliau ir turkai 1453 m. Iki 1923 m. buvo Turkijos sostinė (kai ja tapo Ankara), todėl dar ir dabar neretai pavadinams Turkijos sostine. Oficialiai miestui Stambulo vardas suteiktas 1930 m.

   2006 m. duomenimis, Stambule gyvena 11174270 žmonių, dėl to jis yra vienas didžiausių Europos miestų. Miestą sudaro 54 municipalitetai ir jis tęsiasi apie 100 km ruožu palei pakrantę.

Atvažiuojame į Sultanahmeto rajoną. Išlipame netoliese Kaizerio Vilhelmo II fontano. Ir toliau eisime link centrinės paminklų eilės, kuri yra hipodrome. Šis stadionas buvo miesto centras ilgiau nei 1000 metų, kol sugriuvo. Svarbiausi išlikę objektai, kuriuos ir aplankome, yra Egipto obeliskas, Gyvatiškoji kolona ir Varinė kolona. Pirmasis – antikos laikais iš Egipto atgabentas granitinis obeliskas su iškaltais hieroglifais buvo sudaužytas ir dabar matyti tikriausiai tik trečdalis jo aukščio. Antrasis tariamai datuojamas 479 pr. Kr. ir atplukdytas iš Delfų. Gyvačių galvas XVIII a. numušė girtas lenkų didikas. Trečiasis kadaise buvo apkaltas bronza, bet dabar gerokai apšiuręs, nes juo laipiodavo jaunuoliai. 

   Tokias tad įžymybes apžiūrime iš ankstaus ryto.

   Keli kadrai prie obelisko ir kolonos ir einame prie Žydrosios mečetės, kuri pavadinta pagal savo išorės spalvą. Galėsime užeiti ir į jos vidų. Tai vienas garsiausių pasaulyje religinių pastatų. Tai XVII a. mečetė, vienintelė, be mečetės Mekoje, turinti 6 minaretus.

   Kompleksą sudaro mečetė, medresės, fontanai, parduotuvės, pirtis, namai, sandėliai ir pan. Užeiname į prabanga tviskantį jos vidų. Apžiūrėti galima tik iš dalies, ant kilimo nelipama.

   Apžiūrėję renkamės lauke. Aplinkui žalia, tvarkinga ir daug daug skulptūrų. Ši vieta dar kartais neoficialiai vadinama Sultanahmeto aikšte, nes čia yra du garbingiausi Stambulo paminklai, žvelgiantys vienas į kitą – Žydroji mečetė ir Šv. Sofijos soboras. Vieną iš jų ką tik aplankėme.

   Šv. Sofijos soboras neįeina į mūsų ekskursiją, jis lankomas atskirai. Be to, šiandien jis nedirba, todėl šio objekto aplankymą atidedame rytdienai. O ir mūsų ekskursija dar nesibaigė. Turime truputį laiko pasivaikščioti takeliais, kol einame link autobuso, o fotoaparato objektyvas vis taikosi į vieną iš dviejų didingų pastatų.

   Net medžiai čia panašios į mečetes formos, na ir, aišku, daugybė minaretų. Lipame į autobusą ir važiuojame toliau. Kol kas europine miesto dalimi, bet gidė praneša, kad mūsų tikslas yra azijinė šio miesto dalis. Eismas mieste labai intensyvus, todėl niekur nenuskubėsi.

   Pravažiuodami dar nufotografuojame vieną kitą pastatą, bandome įsidėmėti, kur reikės važiuoti savarankiškai, o ausimis klausome informacijos apie šalį ir apie Bosforo sąsiaurį, jungiantį Juodąją ir Marmuro jūras ir skiriantį Europą ir Aziją. Įdomu bus pamatyti tokią vietą ir kažin, kaip reikės atskirti jūras?..

   Sąsiauris yra maždaug 30 km ilgio, didžiausias plotis 3700 m, mažiausias 700 m, gylis sąsiaurio viduryje svyruoja nuo 36 m iki 124 m. Stambule per sąsiaurį nutiesti du tiltai: Bosforo tiltas, pastatytas 1973 m., ir Sultono Mehmeto tiltas, pastatytas 1988 m. maždaug už 5 km į šiaurę nuo Bosforo tilto. Be to, Turkijos Vyriausybė planuoja statyti ir trečią tiltą per sąsiaurį.

   Mes važiuojame naujuoju kabančiu tiltu, kuris pagal ilgumą yra devintas pasaulyje kabantis tiltas. Jo ilgis 1074 m, plotis 39 m. Atsiveria gražus vaizdas į jį ir į jūrą (sąsiaurį).

   Tilto važiuojamosios dalies aukštis virš jūros lygio yra 64 m, atramos virš važiuojamosios dalies yra iškilusios per 105 m. O nuotraukoje jis atrodo toks trumpas ir neaukštas. Ir akimis realų dydį sunku pamatyti. O žvelgiame mes į jį jau iš kitos, azijinės, pusės. Čia atvažiavome ir sustojome kavinukėje.

   Iš čia atsiveria puikus vaizdas į sąsiaurį ir abu tiltus. Bet kol visas autobusas papozuoja, prabėga nemažai laiko. Kažką užkąsti kavinėje jau nelieka laiko. Na, bet mes dar nesame labai alkani. Gidas vis dar siūlo visiems užsisakyti turkiškos kavos ir arbatos, mūsų turistai pamažu renkasi prie autobuso.

   Aikštelėje žmonių nelieka, todėl dar spėjame padaryti kelis kadrus. Tiek mūsų ekskursijos azijinėje dalyje. Tikrai tikėjausi kažko daugiau, bet, matyt, tam reikia dar daugiau laiko nei pora dienų, kurias mes turime.

   Iš azijinės dalies vėl grįžtame į europinę, bet dar ne į viešbutį. Pagal programą odos fabrikas. Na, jei tą parduotuvę galima vadinti fabriku – tada taip. Kainos protu nesuvokiamos, nuolaidos didžiulės, bet ir po jų kaina nepasidaro reali. Pavaikštome kaip po muziejų, atsigeriame sulčių ir einame į autobusą. Važiuosime į viešbutį.

   Gerokai palaukiame, kol atskuba didžioji dauguma keleivių su pilnais maišais prekių. Rusai... Viešbutyje gauname kambarius, įsikuriame, einame papietauti (pietūs įskaičiuoti į kainą, bet kaip trijų žvaigždučių viešbučiui skurdūs ir šalti) ir keliausime savarankiškai. Metro stotelė visai netoli, kioske nusiperkame žetonėlius ir į centrą.

   Centras visai čia pat, vos kelios stotelės nuo viešbučio. Pasirodo, kad mes gyvename centre. Metro pilnutėlis, bet važiuoti netoli. Išlipame jau pažįstamoje vietoje prie Žydrosios mečetės. Galvojome pasinaudoti apžvalginiu autobusu, bet mokėti po 20 eurų nenorime, juolab, kad viskas puikiai pasiekiama metro. Pirmiausia tiesiog pasivaikštome aplinkui. Gražios tos bažnytėles, kiti statiniai, labai jauki atmosfera, nors žmonių aplinkui pilna visokiausių.

   Tuo ir stebina Stambulas – savo laisvumu. Tai visiškai kitoks, visai netipiškas turkiškas miestas: niekas tavęs įkyriai nekviečia užeiti į kavinės ar parduotuvės vidų, kažką pirkti, gyvenimas čia teka labai greitai, bet ramiai.

   Visą savo kūną ir veidą po šydais paslėpusios moterys, tiurbanuoti vyrai, iš senų minaretų sklindantis kvietimas maldai, egzotiškas turgus ir šiuolaikiniai barai bei klubai. Visa tai unikalusis Stambulas ir jo kunkuliuojantis gyvenimas. Tai savotiškas muziejus po atviru dangumi. Galima prisiminti, kad šiemet, 2010 metais, jis yra paskelbtas Europos kultūros sostine.       
   Stambulo pasididžiavimas – senamiestis, dar vadinamas Halič, po jį mes ir vaikštome. Būtent čia puikuojasi milžiniški sultono rūmai-kompleksas Topkapi, Dolmabahče ir Yżldżz rūmai, Mėlynoji mečetė, Šv. Sofijos soboras ir garsusis hipodromas Atmeydani, Rytietiškas didysis turgus, per 500 m. veikiančios pirtys Hamam, miesto sienos bei tebekyšantys Galata, Kżz ir kiti bokštai, 2 tiltai, sujungiantys Stambulą per sąsiaurį. Visa tai matėme apžvalginės ekskursijos metu, bet tik prabėgomis, pro autobuso langą. Dabar čia vaikštome vieni, neskubėdami.

   Kavinėse tiesiog prie tavo akių turkės moterys gamina maistą. Ir visa tai šalia gatvės. O mes einame tolyn ir tolyn Seralio kyšuliu, kol sugalvojame, kad reikia pasukti link Topkapi rūmų. Žinoma, juos prieiname ne iš karto. Pirmiausia siaura gatvele kopiame aukštyn. Ir čia yra viena kita mečetė, parkas, akmeninės sienos, mediniai namai...

   Praeiname Archeologijos muziejų. Jis žymus didžiule Turkijos ir Artimųjų Rytų archeologinių radinių kolekcija. Muziejuje saugoma žymioji Kadešo sutartis – t. y. pirmoji pasaulyje sudaryta ir išlikusi taikos sutartis, 1269 m. pr. Kr. sudaryta tarp hetitų ir egiptiečių. Bet į jį neužeiname, nes neplanavome.

Be to, archeologiniai radiniai mus jau nelabai domina. O štai netoliese ir Topkapi. 1459–1465 m. Mechmetas II pasistatydino Topkapi rūmus kaip savo pagrindinę rezidenciją. Iš pradžių rūmai tarnavo kaip vyriausybės būstinė, juose veikė mokykla civiliams tarnams ir kariams. O 1924 m. jie atvėrė duris ir lankytojams kaip muziejus.

   Perkame bilietus (nepigūs jie, bet perpus pigiau, nei būtume pirkę ekskursiją) ir pro Pasveikinimo vartus einame į vidų. Šiame milžiniškame komplekse – daugybė pastatų, kambarių, kiemelių, sodų. Vien haremas turėjo 400 kambarių, bet į haremą reikia pirkti atskirą bilietą, kol kas nusprendžiame jo nepirkti (tiesa, vėliau persigalvojame).

   Šiuo metu rūmuose įrengtas muziejus, kuriame sukauptos keramikos, stiklo bei porceliano dirbinių, pranašo Mahometo relikvijų kolekcijos, taip pat ginklai, šarvai, kostiumai, laikrodžiai, bižuterija. Įeiname į antrąjį kiemą, apžiūrime karietų parodą ir pro Palaimos vartus einame į Sosto salę, apžiūrime ją.

   Išeiname į sodą. Kur pasukti dabar? Einame į imperinių kostiumų parodą. Čia, kaip ir daugumoje uždarų salių, kur saugoma kas nors itin vertingo, fotografuoti draudžiama. Čia pamatome sultonų vilkėtų drabužių. Jie puikiai išsilaikę, nes mirties dieną būdavo kruopščiai sulankstomi ir sudedami į sandarius krepšius.

   Toliau einame į lobyną, spindintį tūkstančiais brangakmenių ir pusbrangių akmenų. Čia ir įstabūs durklai su brangakmeniais, ir 86 karatų Šaukštų dirbėjo briliantas, ir daugybė kitų dirbinių, nuo kurių pamažu pradeda raibti akys. Iš čia užeiname į trečiajame kieme įsikūrusią Achmedo III biblioteką.

   Rūmuose yra ir ketvirtas kiemas, o iš ten tarp Bagdado ir Apipjaustymo pavilionų esančio balkono atsiveria vaizdas į Aukso Ragą, natūraliai gamtos suformuotą uostą.

   Nusifotografuojame ir Auksinio rago fone. Rūmų teritorija itin didelė, negalvojau, kad tiek laiko čia užtruksime, o apžiūrėjome dar tik vieną jos pusę. Ką gi – keliaujame toliau.

   Labai daug įvairių paviljonų. Užeiname į dar vieną Šventosios mantijos paviljoną, turintį net penkias kupolais dengtas sales. Čia giedamos ištraukos iš korano ir eksponuojamos švenčiausios islamo relikvijos. Švenčiausiu lobiu laikoma mantija, kadaise vilkėta pranašo Mahometo. Čia saugoma ir pranašo barzdos plaukų, dantis, jo rašytas laiškas ir pėdos atspaudas. Bet taip ilgai mes čia, jau truputėlį pavargome bevaikščiodami, liko neaplankytas haremas. Perkame bilietus ir į jį. Nė karto nesame buvę, o ir į Stambulą gal daugiau niekada nebegrįšime. 

   Taigi kas tas haremas? Be sultono motinos, galingiausios haremo moters, ir sultono dukterų, haremui priklausė vergės, surinktos iš tolimiausių Osmanų imperijos kampelių ir užsienio. Kiekviena svajojo tapti sultono numylėtine ir pagimdyti jam sūnų, nes tai kartais atverdavo kelią į santuoką. Konkurencija buvo smarki, tačiau klestėjimo metu haremą sudarė daugiau nei 1000 sugulovių, kurių daugeliui taip ir nepavyko pakilti aukščiau, teliko patarnauti kitoms belaisvėms.

   Paskutinė moteris iš haremo išėjo 1909 m., todėl tikrai bus įdomu pavaikščioti po jo kambarius. Tiesą sakant, visai neįsivaizduoju, kaip viskas turėtų atrodyti. Šiaip jis labai išreklamuotas, atrodo, lyg būtų pagrindinė traukos vieta Stambule, bet užėję nepastebime ten nieko ypatingo. Daug kambarių kambarėlių, kiemelių ir nuolatiniai labirintai. Lyginant su pačiais rūmais viskas gerokai skurdžiau. Galite palyginti patys, vaizdai visada būna iškalbingesni už žodžius.

   Pirmosios trys spalvomis tviskančios nuotraukos darytos rūmuose, o po ketvirtosios įžengsime į rūmų haremą.

   Pirmiausia į akis krenta savo dydžiu slegiančios patalpos, viskas atrodo labai žema ir siaura, tačiau nemažai mozaikų, pakankamai gerai išlikusių freskų.

   Yra čia įvairių patalpų: ir tualetai, ir miegamieji, ir salės. Viską jungia siauri koridoriai. Yra ir išėjimas į kiemą.

   Na, dabar tai jau tikrai viską pamatėme. Ir tikrai gerokai pavarginome savo kojeles, kol apvaikščiojome visą šį didžiulį plotą. Tenka pripažinti, kad čia labai jauku ir įdomu, ne veltui tai vienas iš lankomiausių Stambulo objektų. Pro savo dydžiu įspūdingus vartus vėl išeiname į senamiestį, šiandien ekskursijos jau užteks, suksime viešbučio link.

   Bet čia taip jauku ir įdomu, kad norisi ne važiuoti, o pasivaikščioti. Štai į kadrą visai netikėtai pakliūna Šv. Irenos bažnyčia datuojama VI a. Tai bizantinė bažnyčia, kuri neįprasta tuo, kad niekad nebuvo paversta mečete. Tuo metu šis faktas knygoje lieka nepastebėtas, todėl ir į pačią bažnyčią neužsukame, galvodami, kad tai tiesiog dar vienas statinys.

   Galingi vartai užveria rūmų teritoriją ir atveria kelią į naują pasaulį. Kur bepažvelgsi, pagrindiniai lankomi objektai ir minaretai, minaretai, minaretai... Praeiname šalia Šv. Sofijos soboro. Čia dar atvažiuosime rytoj. O dabar sukame į itin jaukią grįstą akmenimis gatvelę, kurioje įsikūrę kavinukės, suvenyrų parduotuvėles, paveikslų galerijos. Ir čia einame ramiai, nebevartydami knygos ir neieškodami informacijos. O ir minties net nekyla, kad ši vieta galėtų būti kažkuo ypatinga.

   Ir tik grįžusi namo ir radusi laiko dar kartą peržvelgti knygoje informaciją apie Stambulą sužinau, kad ėjome ne mažiau svarbia šios didžiulio miesto vieta.
   Tada tai atrodė tiesiog gatvė su keistokais namais, gražia augalija, kuriuos įamžinome fotoaparatu, ir tik dabar sužinojau, kad iš tikrųjų čia stovi įdomūs ir kiek keisti mūsų akiai osmanų namai. Štai ką apie juos rašo knygoje. 
   Tipišką dailų miesto namą XIX a. Stambule sudarė pirmas asmeninis aukštas ir virš jo kylantis vienas ardu mediniai aukštai. Pastatas būtinai puikavosi cikma – į gatvės pusę išsikišusia dalimi. Ji radosi iš tradicinio turkų balkono, kuris šiauriniuose šalies rajonuose dėl vėsesnio klimato būdavo uždaras. Medinių pinučių langinės ant viršutinių aukštų langų leisdavo moterims stebėti apačioje šurmuliuojantį gatvės gyvenimą ir pačioms likti nepastebėtoms. Medinių namų išliko nedaug. 

   O mes kaip tik ir ėjome ta gatve, kurioje šie namai dar yra išlikę, atrestauruoti ir nenuniokoti itin dažnų čia gaisrų. Beje, visi čia jie viena siena prilipinti prie Topkapi rūmų sienos, tai jau tikrai autentiška. 
   Stambulas pasirodė toks mielas, kad visas nuovargis išgaravo ir link viešbučio patraukėme pėstute. Užsukdavome visur, kur tik pamatydavome kažką įdomaus. Kad ir... kapines. Juk tikrai jos visiškai kitokios nei mums įprastos.

   Taip iš gatvės į gatvę, iš pagrindinės į šalutinę, einame neturėdami jokio konkretaus tikslo, tiesiog viešbučio kryptimi. Ir patys negalime patikėti, ką matome prieš save. Dar viena vieta, į kurią organizuojamos ekskursijos, bet kurios mes sąmoningai nepasirinkome, nes mūsų tikslas ne apsipirkti. Ir štai, visai netikėtai mes turgaus kvartale.

   Čia įsikūręs prieskonių turgus ir didysis turgus. Turgų įkūrė Mechmedas II netrukus po miesto užkariavimo 1435 m. Dengtų gatvelių iškraipytais skliautais labirintą juosia tūkstančiai į kioskus panašių krautuvėlių. O gatvės turi pavadinimus ir ženklus. Nepaisant to, čia lengva pasiklysti. Užsukame pasižvalgyti.

   Kadangi nieko neplanavome pirkti, tai labai lengva čia vaikščioti. Žmonių tikrai daug. Visas turgus zuja, juda, bet atrodo toks prašmatnus, turtingas. Ilgai neužsibūname, nes jau vakarėja ir tikrai pats laikas pagalvoti apie maistą, palįsti po dušu ir ištiesti kojas minkštoje lovoje.

   Nepastebime kaip pėstute priartėjame prie savo rajono. Bet nieko nenusipirkome vakarienei. Tiesa, turėjome nusipirkę dešros, bet kai gidas prigąsdino, kad negalima įvežti, prieš sieną suvalgėme. Liko tik paštetas, tad būtinai reikia duonos. Ir atsigerti. O gal kokį kebabą rasime. Pasirodo, rajonas, kuriame gyvename, tikrai komercinis, t. y. čia įsikūrę urminiai drabužių prekiautojai, bet maisto nėra. Sukame į vieną gatvę, į kitą – tik drabužiai, avalynė.

   Galiausiai, kai jau nusprendžiame nusipirkti saldžių bandelių (šitomis dar prekiauja) ir grįžti namo, aptinkame mažą parduotuvėlę. Apsidžiaugę griebiame didžiulį batoną, limonado ir jau pavargę išsitiesiame lovose.

   Kitą rytą esame suplanavę grandiozinę ekskursiją. Pirmiausia turime važiuoti į Dolman Bachče rūmus. Bet rytas mūsų visai nedžiugina. Lauke šalta ir niūru, o mes šiltesnių drabužių ir nepaėmėme, juk važiavome piečiau, turėjo būti šilčiau. Kiek kalendami dantimis vėl į stotelę ir į metro. Mūsų laukia ilgoka kelionė, važiuosime iki galinės stotelės, o ten, kažkur netoli, turėtume rasti ir rūmus. Metro šilta, gera, ir visai nesinori išlipti. Bet tenka. Tik išlipusius pasitinka gatvės prekeiviai su skėčiais. Apsidairome – lietus kaupiasi. Na, bet mes palauksime kol pradės lyti. Pirmiausia reikia susigaudyti kur mes, ir ar toli rūmai. Einame link vandens. Nuo čia jie puikiausiai matyti.

   Atrodo, netoli, bet paėjėti, manau, bus kur. Kad nebūtų taip šalta paspartiname žingsnį. Ne taip ir arti tie rūmai, o jau jų didumėlis, kol nueiname iki pagrindinių vartų gerokai pavargstame. Pasirodo, kasos ne čia. Vėl atgal. O prie kasų didžiulė eilė. Ko gero, mes tiek laiko neturime, tenka grįžti atgal. Mano nuotaika mažumėlę subjūra, nes viskas vyksta visai ne pagal planą.

   Netoli rūmų stovi mečetė. Bezmi Alem Valide Sultan Camii Dolmabahce 1851, toks užrašas prie durų. Durys atvertos, na, nors į ją reikia užsukti. Prie įėjimo paliekame batus, iš lentynėlės pasiimu skarą, ja apsigobiu ir užeiname į vidų.

   Lyginant su kitomis jau matytomis mečetėmis ši labai kukli, bet veikianti ir labiausia nustebina, kad puikiai pritaikyta turistams, t. y. paliktos skaros moterims apsigobti galvas. Apžiūrime, kiek apšylame ir vėl į kelią.

   Turėtume eiti link metro, bet nejau taip ir liksime neapžiūrėję gražiausių su Versaliu lyginamų rūmų. Nusprendžiu, kad aukojame Šv. Sofijos soborą ir lankome Dolmanbahce rūmus. Vėl einame atgal. Eilė nė truputėlio nesumažėjusi. O ir dar prieš kasas reikia praeiti patikrą. Stojame į eilę. Čia truputį pasigailime, kad esame vieni, be grupės, nes matome kaip atvažiavę mūsiškiai greitai nusiperka bilietus – grupėms veikia atskira kasa. Na, bet mums laukimas neprailgsta.

   Kol stovime eilėje maloniai pasišnekučiuojame su turistais iš Brazilijos. Ne mums vieniems čia įdomu. Jie dar papasakoja, kad kaip tik atvažiavo čia aplankyti pačių įspūdingiausių laiptų, šviestuvų ir pan. Taigi trumpai apie rūmus.

   Pagrindiniai iš tikro yra Imperatoriškieji rūmų vartai, kuriuos jau matėme pravažiuodami ir prie kurių buvome nužingsniavę. Kadaise pro juos įeidavo tik sultonas ir jo ministrai, dabar tai pagrindinis įėjimas į rūmus. Bet ne turistams... Pačius Dolmabahce rūmus sultonas Abdiumedžidas pastatydino 1856 m. Ekstravagantiška rūmų prabanga slepia faktą, kad jie iškilo tuo metu, kai Osmanų imperija išgyveno nuosmukį. Sultonas savo didžiuosius rūmus finansavo paskolomis iš užsienio bankų. Apsilankyti rūmuose galima tik su vadovu ekskursijos metu. Siūlomos dvi ekskursijos: po Selamliką, vyrams skirtą rūmų dalį, kurioje yra iškilmių salės bei milžiniška Ceremonijų salė, ir po haremą, sultono ir jo aplinkos gyvenamąsias patalpas. Bilietai ir čia nepigūs, tačiau atskirai į vieną salę neparduodami, perkame į abi. Ir vis tiek sumokame per pusę pigiau nei būtume mokėję už ekskursiją. taigi, mes jau žengiame pro dar vienus vartus į rūmų kiemą.

   Pirmiausia mus pasitinka didžiulis Gulbių fontanas, stovintis imperatoriškajame sode. Senasis XVI a. sodas buvo pasodintas atgautoje žemėje. Iš čia kilo rūmų pavadinimas: Dolmabahce reiškia „supiltas sodas“. Iš tikro visur viskas blizga, tviska itin didele prabanga.

   Prieš mūsų akis atsiveria rūmai ir... didžiulė eilė žmonių. Štai ką reiškia įrašas knygoje, kad ekskursijos vyksta tik su gidu. Čia pagal kalbas ekskursijos vyksta nedidelei grupelei žmonių kas 20 min. Maža to, dar nuolat ateina grupės ekskursantų, kuriuos įleidžia iš karto, o mums tenka laukti, laukti, laukti...

   Antrą kartą pasigailiu, kad čia atvažiavome ne su ekskursija, nes šiandien mums svarbi kiekviena minutė. Bet eilė pradeda judėti ir laukimas nebeerzina. Maunamės polietileninius antbačius ir mes jau viduje su anglakalbe grupe.

   Čia yra vadinamasis Salemlikas. Jame esančioje raudonojoje salėje sultonas priimdavo ambasadorius. Suferos salone ambasadoriai laukdavo audiencijos ir ji buvo viena prabangiausių rūmų salių. Toliau – krištolo laiptai, Panoramos salė, Ceremonijų salė, kurioje yra sunkiausias pasaulyje sietynas...

   Visa tai pamatome ekskursijos su gidu metu. Bet, deja, jokių kamerų ir fotoaparatų. Po ekskursijos išeiname tiesiai prie Pagrindinių pakrantės vartų. Atsisveikiname su gidu, kuris primena, kad po 20 minučių prasidės kita ekskursija hareme. Na, jei jau mes čia...

   Mums belaukiant pražygiuoja sargyba. Vėl į antbačius ir į haremą, kuriame yra ir Atatiurko miegamasis. Jis čia ir mirė 1938 m. lapkričio 10 d. 9.05 val. Tą minutę buvo sustabdyti visi rūmų laikrodžiai. Įdomu, bet haremo dalis skurdesnė. Čia daugiau medžio, daug mažiau pagražinimų, krištolo, aukso, marmuro.

   Dar užeiname į nedidukus muziejus, bet juose jau nieko įdomaus, tad parkeliu, pro povus ir fontanus paliekame šiuos rūmus laimingi ir patenkinti. Einame į metro. Dar turime laiko.

   Mūsų išplaukimas tik 17 val., todėl dar galime spėti ir į Šv. Sofijos soborą. Prie kasų eilė nedidelė, todėl džiaugiamės, kad savo planą galėsime įgyvendint maksimaliai. Šv. Sofijos soboras (Šventosios Išminties bažnyčia) – vienas iš didingiausių pasaulio architektūros paminklų. Štai mes ir jame.

   Daugiau nei 1400 metų soboras liudija VI a. Bizantijos sostinės rafinuotumą ir yra padaręs didžiulę įtaką vėlesnių amžių architektūrai. Milžiniškas pastatas iškilo dviejų ankstesnių bažnyčių vietoje. Lankytojus sukrečia milžiniška erdvė, virš kurios kyla 56 m aukščio kupolas. Daug mozaikų. Įdomu pasižvalgyti.

   Man įdomiausia dar ir tai, kad soboras turi antrąjį aukštą, kuriame yra Sultono ložė. Iš čia sultonas stebėdavo pamaldas. Užkilome ir mes, pasivaikščiojome, iš tikro, tai labai aukštas ir erdvus pastatas, keista, kad jis išgyvenęs tiek religijų ir dar puikiai atrodantis.

   Įdomu ne tik viduje, dar ir aplinkui yra ką pažiūrėti, kad ir šį apie 1740 m. pastatytą apsiplovimo fontaną. Deja, laiko turime labai nedaug, todėl viskas beveik bėgte.

   Sobore dar prasilenkiame su savo autobuso turistais. Pasižiūrime į laikrodį – laiko dar yra. Prisėdame parke, papietaujame savo maisto iš kuprinės. O oras nė truputėlio nesitaiso, reikia galvoti, ką čia šilčiau apsirengti. Aš turiu skarą, o vyrui ką? Gyvename juk prekybiniame rajone – einame pirkti megztinio. Teisybę sakė gidas, visi čia prekiauja urmu. Paklausiame vienur, kitur, niekas nenori parduoti po vieną. Galiausiai atrandame. Ir net jei gidas sakė, kad perkant vienetais labai permokama.

   Kaina mums pasirodo mažesnė nei turguje Lietuvoje. Dabar jau tikrai galėsime plaukti į ekskursiją laivu ir nebijoti, kad sušalsime. Einame į viešbutį ir laukiame, kol susirinks visi, tada vėl į autobusą, kuris veža mus į prieplauką. Ilgas kelias autobusu.

   Mūsų laukia pusantros valandos pasiplaukiojimo. Laivui pajudėjus matyti daugelis Stambulo paminklų, pavyzdžiui, Suleimano mečetė, didingas Galato bokštas.

   Praplaukiame pro Europos tvirtovę, kurią ties siauriausia Bosforo vieta 1452 m. pastatė Mechmedas II, pradėjęs veržtis į Konstantinopolį, o kitoje sąsiaurio pusėje matome Azijos tvirtovę.

   Azijos tvirtovė pusšimčiu metų senesnė už Europos tvirtovę. Ją pastatė sultonas Bajazitas I prieš pat osmanams nesėkmingai apsiaučiant Konstantinopolį 1396-1397 m. 
   Smagus šis pasiplaukiojimas vakarėjančio Stambulo vaizduose. Praplaukiame pro jau matytus ir naujus pastatus, po tiltu metame į jūrą pinigėlį, kad sugrįžtume, arba tiesiog, kad mums viskas sektųsi, ir su atsisveikinimo mintimis grįžtame į uostą, iš kurio išplaukėme.

   Saulė leidžiasi, kelionė baigiasi...

   Vėl į autobusą, į viešbutį, pavakarieniaujame ir sėdame į autobusą. Mūsų laukia ilgas kelias namo, dabar jau taip dažnai nebestojame. Muitinėje taip pat neužtrunkame ir anksti ryte būname viešbutyje Auksinėse kopose. Šaltas alus iš kambario mini baro ir dar galime nusnūsti kelias valandas iki pusryčių, bet jau Bulgarijoje.