Aksominis ruduo Bulgarijoje (barchatnyj sezon)

2010 m. rugsėjis

   Ilgai galvojome, kur čia nuskridus šį rudenį. Norėjosi naujos šalies, bet kad būtų ne itin brangi. Žinojau vyro svajonę apie Bulgariją, na, ką jau padarysi, kad manęs ji nelabai traukia, gal pabuvojusi pakeisiu nuomonę.

   Be galo ilgos ir varginančios viešbučio paieškos, kad kaina atitiktų kokybę. Klausimas – pirkti, ar laukti specialių pasiūlymų. Per tą laiką nužiūrėtas viešbutis dingsta. Bet atsiranda naujas pasiūlymas – Grifid hotel Arabella Auksinių kopų (smilčių) kurorte, maitinimas UAI. Tokiame prabangiame dar nesame gyvenę ilgą laiką. O ir kaina ne itin didelė, nes važiuojame sezono pabaigoje, paskutinis Fiji travel skrydis iš Lietuvos. Tinka. Rytinis skrydis. Pusryčiai lėktuve (pasirodo, dar ir šiais laikais galima gauti nemokamus pusryčius, na, sumuštinis, sultys ir kava/arbata, bet vis geriau nei nieko). Kiek daugiau nei pora valandų ir mes jau Varnos oro uoste. Pasitinka gidė, visi išsiskirstome į autobusėlius ir važiuojame į viešbučius. Kol judame Varnos gatvėmis viskas gerai, na, taip, dvelkia tarybiniais laikais, bet yra ir naujų pastatų, tačiau pasiekus pirmąjį už kelių kilometrų nuo miesto esantį Šv. Konstantino ir Elenos kurortą darosi nykoka. Atrodo, kad jame nevyksta joks gyvenimas. Tyliai pasidžiaugiu, kad atsisakiau minties pasirinkti viešbutį čia.

   Įvažiavus į mūsų kurortą ir stojant prie viešbučių mane ištinka šokas: tokių šiukšlynų, netvarkos ir pan. tikrai nesitikėjau rasti. Pastebiu, kad ir vyrui nebelinksma. Po kiekvieno stabtelėjimo atsidūstame, kad tai buvo ne mūsų viešbutis. Ir tikrai, leidžiantis nuo kalno darosi kiek švariau, tvarkingiau, net ir šioks toks šurmulys matyti, o kai sustojame prie mūsų viešbučio nerimas kiek atslūgsta. Visas nepasitenkinimas išgaruoja tik įžengus į viešbutį, kur mus pasitinka su... taurėmis šampano!

   Vat čia tai bus gyvenimas. Pasakiškas didžiulis kambarys su vaizdu į jūrą ir baseiną. Oras, tiesa, nelepinantis, bet vis šilčiau nei Lietuvoje. Keli kadrai iš balkono ir lekiame apsidairyti aplinkui. Bet pirmiausia užsukame į restoraną papietauti. Dar išgeriame po kokteilį (vajė, koks čia jų pasirinkimas...) ir dabar jau prie jūros.

   Jūra visai šalia, tik nusileidi laiptukais už viešbučio teritorijos, pereini gatvę ir tu jau ant smėlio. Paplūdimys tuštutėlis. Žinoma, kas gi čia maudysis ar deginsis kai toks oras. Na, bet vyras, kuris taip norėjo atvažiuoti prie Juodosios jūros, įsidrąsina joje pabraidžioti. Aš šitą malonumą palieku vėlesniam laikui.

   Juk nakvosime čia net 11 naktų tikrai turėtų būti šiltesnių nei ši. Toliau einame pasivaikščioti pagrindine pajūrio gatve (pasirodo, gyvename pačiame centre), miestelis ne toks ir mažas, toli nenueiname, apžiūrime šalia esančias suvenyrines, pastatus, viskas atrodo pažįstama, gal tik kainos kiek stebina.

   Na, ir stilius toks nelabai suprantamas ir priimtinas akiai. Gal dėl to, kad mieste nėra vietos gyventojų... Bet viską atperka viešbučio vakarienė, baras ir animacija.

   Kitą dieną po sočių pusryčių ir tradicinių kokteilių sėdame į turistinį autobusą ir važiuojame į Varną. 

   Gauname ausines, informacinius lankstinukus ir įsitaisę atvirame antrame autobuso aukšte dairydamiesi į šalis bei spragsėdami fotoaparatu judame iš vienos stotelės į kitą.

   Staiga į autobusą pradeda lįsti medžių šakos. Atbėgusi konduktorė pataria būti atsargiems. Tokia tad ta saulėtoji Bulgarija. Važiuojantiems turistams tai nemaža atrakcija. Dar vienas sustojimas kaimyniniame kurorte. Būtent tokie greičio ribojimo ženklai pasveikina įvažiuojančius į kiekvieną iš jų. Išvažiuojančius irgi.

   Dar keli kilometrai ir pradėsime savo apžvalginį turą po Varną. Pirmiausia pravažiuosime, apsidairysime, o tada lipsime pasivaikščioti. Oras geras, nuotaika taip pat, akys jau apsipratusios, žmonės draugiški, ko daugiau bereikia. "Dobre došli" :)

   Varna – uostamiestis rytų Bulgarijoje, prie Juodosios jūros, srities centras. Tai trečias pagal dydį Bulgarijos miestas (500 000 gyventojų), dar vadinamas Bulgarijos uostų sostine, Juodosios jūros karaliene. Mes nieko karališko čia nepastebime. Viskas atrodo labai panašiai kaip pas mus prieš gerus dvidešimt ir daugiau metų.

   Na, bet kiek gi galima važinėtis. Nusprendžiame išlipti prie jūros. 

   Žemėlapyje pastebiu, kad šalia įsikūrę jūrų ir karo muziejai. Iš uosto eidami parkeliu pasiekiame jūrų muziejų, bet užeiti visiškai nėra noro, kiek žinau, ekspozicija tikrai skurdi. Einame link Karo muziejaus. Kieme didžiuliai laivai, granatos, varikliai, deja, pats muziejus remontuojamas.

   Kiek pamatome – tiek, kiek įamžiname – pakaks. Prieš akis dar keletas lankomų įžymybių, kurių šiame mieste labai nedaug...

   Buvo mintis sėsti į autobusą ir važiuoti į akvariumą, zoologijos sodą, bet jos greitai atsisakėme. Pravažiuodami matėme antikinius griuvėsius, jie mums kur kas įdomesni, todėl pasukame jų kryptimi. Pirmiausia einame parku, dar kartą apžiūrime abu muziejus iš išorės. Žmonių nedaug, ramu, na, dar nėra 12 val.

   Vienas kitam primename, kad viešbutyje dabar būtų priešpiečiai lauko bare, o netrukus ir pietūs restorane. Pasvarstome, ką šiandien gamina, gurkštelime vandens ir toliau žingsniuojame gatve, kuri taip pat apytuštė. Įdomu, ar čia visada taip tuščia? Mūsų kelias eina šalia jūros. Dar kartą pasukame link jos.

   Dirbtinai sodintos palmės rodo, kad tai pietų kraštas. O ir oras pajūryje šiltesnis, jokio vėjo, pradedame jausti, kad atvažiavome į vasarą. Gal iš tikro geras dalykas tas aksominis ruduo... Na, o nuo jūros ir jos uosto (tiesa, čia yra nemažas paplūdimys ir net vienas kitas poilsiautojas) visai netoli ir mūsų lankytinas objektas.

   Romėnų pirtys. Tiesą sakant, lieku truputėlį nesupratusi. Informacinė vos įskaitoma lenta rašo, kad tai IV amžiaus statinio liekanos, bet... tai ir viskas. Daugiau jokios informacijos, o ir pats statinys skendi žolėse ir piktžolėse. Aplink mėtosi šiukšlės... na taip, šios pirtys visai šalia kelio ir gyvenamųjų namų.

   Kad tai turistinis objektas išduoda tik įrengti mediniai laipteliai. Patys atsidarome vartelius (nustembame, kad už apsilankymą nereikia mokėti), pavaikštome ir... viskas. Tikrai nėra ką čia daugiau veikti. Sukame keliuku į kalną tolyn nuo jūros. Praeiname šalia vijokliais apaugusio Varnos istorijos muziejaus.

   Jis prie pat šių pirčių. Galbūt ten reikėjo susimokėti? Na, bet taip pat nebeužsukame į šį muziejų. Einame ieškoti rimtesnių pirčių komplekso. Žemėlapyje parašyta, kad jos turėtų būti kažkur netoli. Turiu pasakyti, kad šias nuo tikrųjų (kur kas geriau išlikusių) skiria šioks toks kelio gabaliukas.

   O štai ir „tikrosios“ romėnų termos Varnoje (II–III a.) – unikalus architektūros paminklas, laikomas architektūriniu rezervatu. Termos užima apie 7 500 kv. m plotą. Iš jų galima susidaryti įspūdį apie romėnų laikais puoselėtas statybos ir architektūros tradicijas. Termų statinys padarytas iš mūro bei plytų mišinio.

   Kanalizacijos tinklas simetriškas, susideda iš skliautuotų kanalų pamatuose. Fasadai ir interjeras architektūriškai praturtinti marmuro elementais. Visa tai galima pamatyti neužeinant į vidų, todėl apeiname aplink ir traukiame toliau. Vietiniams turbūt atrodome keistokai, nes tokių kaip mes, turistų, čia vienetai. O mums viskas įdomu.

   Fotografuojame ir ant šaligatvių pastatytas mašinas, ir maišais atitvertas stovėjimo vietas. Nes... nelabai yra ką daugiau fotografuoti. Pakeliui užsukame į dvasinį centrą, kuriame gražus sodas, vynuogynas, bažnyčia, bet pastebėję atskubantį ir nelabai patenkintą šventiką išeiname.

   Pakeliui yra ir viena kita cerkvė. Čia jos mažos, niekuo neišsiskiriančios iš aplinkinių pilkų pastatų. Ir, kaip ir visur, vargetos šalia jų. 

   Kur toliau? Eisime į centrą. Pro senus apleistus ir naujai pastatytus namus, kontrastas nemažas. Nors gal labiau stebina ne kontrastas, o neskoningumas... Na, bent jau mums nepriimtinas grožio supratimas.

   Prieiname pagrindinę miesto aikštę. Čia jau gražu, ramu, žmonių nedaug, tik balandžiai lakioja. Mes jau ir praalkstame. Nusiperkame kebabų ir susėdę prie fontano labai skaniai suvalgome. Visai šalia didžiulis parkas ir... turgus. Einame pirkti rožių aliejaus, kaip gi be šio Bulgarijos simbolio.

   Apžiūrime kitus suvenyrus, visokias keistenybes pvz., medį, kuris nežinau, koks...

   ...ir antikvarinius daiktus ir einame prie bene svarbiausio šio miesto objekto – Varnos soboro arba kitaip – Mergelės ėmimo į dangų katedros. Tai didžiausia ir žinomiausia Bulgarijos stačiatikių katedra, esanti Juodosios jūros kurorte Varnoje. Ji atidaryta 1886 m. rugpjūčio 30 d.

   Tai bulgarų tautos dėkingumo simbolis išsilaisvinus nuo turkų okupacijos. Soboras yra antroji pagal dydį Bulgarijoje šventovė pastatyta neobizantiniu stiliumi. Didingas statinys. Aplink jį, kaip ir kitur, nemažai vargetų, neįgaliųjų, prašančių išmaldos. Ir prekeivių, siūlančių karo atributiką.

   Na, atrodo, pagrindiniai objektai aplankyti, galima važiuoti namo. Tiesa, autobusas dar labai negreitai, dar galime pavaikštinėti. 

   Štai kaip vilioja pirkėjus prekybininkas katinas.

  O miestas... vienintelis jo privalumas, kad prie jūros, kitaip nebūtų vertas ypatingo dėmesio... Na, štai ir mūsų autobusas. Jau žinomu keleliu laikas namo.

   Pakeliui dar prisimename, kad neįamžinome ne mažiau svarbaus objekto – vėliavų, todėl spaudžiame fotoaparato mygtuką. Kuo jos ypatingos? Savo dydžiu, kurio, deja nepamenu, bet jos tikrai įspūdingos. 

   Taip grįžtame į viešbutį tiesiai vakarieniauti. Po vakarienės jau tradiciniu tapęs baras, džinas su toniku, kremo likeris, animacinė programa ir... iki kito ryto.

   Kitą rytą esame sutarę, kad gausime automobilį porai dienų. Mažumėlę pasinerviname, kol pasirodo firmos atstovas, įsėdame į savo mažylį Reno ir važiuojame į pažintį su Bulgarijos pajūriu.

 Pirmasis mūsų taškas – miestas-muziejus Nesebaras. Įvažiuojančius į miestą pasitinka ir romantiškai nuteikia vandens malūnas.

   Vaizdingoje saloje, maždaug 120 km nuo Varnos esantis Nesebaras išaugo iš nedidelės žvejų gyvenvietės, kuri buvo žinoma VII a. Žmonių čia gyventa ir prieš 3000 metų. Šioje vietoje klestėjo kultūra, kurią graikai vadino Trakija. Iš tų laikų mieste išlikusi tvirtovės sienos dalis ir vartai (IV–VI a.). Nesebaro namai – XIX a. architektūros stilius.

    Namai 2 aukštų. Apatinis aukštas iš akmenų, viršutinis iš medžio. Nors tokia konstrukcija viename statinyje kontrastuoja, tačiau tai labai gerai apsaugojo ir iki šiol saugo statinį nuo drėgno ir sūraus pajūrio oro. Pastatams būdingos įvairių formų stoginės verandos. Daugelis miesto pastatų labai žemi.

   Turkų priespaudos metais bulgarams nebuvo leidžiama statyti didesnių už žirgą ir raitelį pastatų. Ir nors čia buvo užklydę Bulgarijos užkariautojai, tačiau išliko daug senovinių pastatų.

   Besiplečiantis miestelis kadaise garsėjo savo 40-čia bažnyčių. Dabar jų liko tik 10. Kai kurios statytos viduramžiais, kai kurios – dar V amžiuje, bet jos tokios mielos.

   Patogi geografinė padėtis apsaugojo nuo įsibrovėlių, todėl šiandien Nesebaras – gyvas tūkstantmetės istorijos paminklas, miestas-muziejus, 1983 m. paskelbtas Senovės Nesebaro architektūros, istorijos ir archeologijos rezervatu ir įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paminklų apsaugos sąrašą kaip vienas iš 8 Bulgarijos perlų.

   Čia tikrai įstabiai gražu ir jauku. Kažkas nežemiško. Nusiperkame po gabalą picos, prisėdame, suvalgome, dar užlipame ten, kur galima, praeiname siauromis gatvelėmis ir į automobilį. Jį išsinuomojome tik porai dienų, reikia dar kažką aplankyti. Duobėtu, siauru ir vingiuotu keliu grįžtame link Varnos.

   Arčiausiai esantis objektas – Akmenų miškas. Turėtų būti įdomu. Jei būtume pirkę šias ekskursijas iš kelionių agentūros, į vieną dieną abiejų tikrai nesutalpintume. Taigi, sekdami „pobituju mašinu“ važiuojame link „pobityje kamni“. Vat kaip gerai skamba :)

   Apie 10 kilometrų už Varnos yra Pobity Kamni vietovė. Tai tikrų tikriausias akmenų miškas, kuriam analogų nėra visame pasaulyje. 50 kv. km teritorijoje yra viena didelė centrinė akmenų miško grupė ir dar 15 kitų mažesnių grupelių, kurios tapo tarptautinio turizmo objektu. Atvažiuojame čia ir mes.

   Viso pasaulio geologai važiavo čia ir bandė įminti akmenų paslaptį. Bulgarai teigia, kad akmeninis miškas – tai išskirtinai stiprią energiją skleidžiantis rajonas. Perkame bilietus ir prisijungiame prie ką tik atvažiavusios rusakalbių grupės. Jei ne jie, turbūt nebūtume išgirdę tiek legendų ir pasakojimų.

   Pasirodo, čia yra akmuo, pro kurį gali pralįsti tik nenusidėję žmonės, taip pat yra akmuo-sostas, akmuo-širdis, akmuo-falas, o stipriausia energetika yra ties akmeniu, kuris pažymėtas akmenimis rato forma. Reikia apkabinti šį akmenį, kad pasisemtumei energijos. Tikrai viskas čia įdomu: ir akmenys, ir smėlis, ir mažos kriauklytės ant žolės.

   Įsiamžiname ties pačiais pagrindiniais akmenimis, kurie apipinti daugybe legendų. Kuriuos iš mano paminėtų atpažįstate nuotraukose?...

   Kokių tik formų akmenų čia nėra ir visi jie tuščiaviduriai.

 Bet jau vakarėja, reikia skubėti atgal į viešbutį, nes šįvakar esame užsisakę vakarienę viename iš a la carte restoranų.

   Nenorėdami vėl grįžti ir važiuoti pro Varną (vakaras, darbo pabaiga, kamščiai) navigacijoje nusistatome kitą kryptį. O ir kiek gi galima važinėti tais pačiais keliais. Važiuojame žvalgydamiesi po laukus, kur ne kur miesteliai ar šiaip trobos. Ruduo, derliaus nuėmimas, juodi, nebe geltoni, saulėgrąžų, rudi kukurūzų laukai. Taip pasiekiame ir savo kurortą. Eismas čia itin klaidus, nes daug kur vienpusis, o navigacija to nežino. Žemėlapyje susirandame viešbutį „Slavutič“. Jame gyvena mūsų gidė.

   Kam mums jos reikia? Nuomodami mašiną sutarėme, kad nakčiai ją paliksime prie jos viešbučio, nes pas mus automobilių aikštelė mokama. Šiaip ne taip surandame viešbutį, paliekame mašiną ir leidžiamės nuo kalniuko link savo viešbučio.

   Ruošiamės, puošiamės ir į restoraną. Čia yra trys a la carte restoranai: italų, kinų ir bulgarų. Užsirašyti į juos reikia iš anksto, nes vietų skaičius ribotas. Pirmam kartui pasirinkome italų. Atskira balta patalpa, stilingi padavėjai, itališkų patiekalų valgiaraštis. Užsisakome salotų, po antrą patiekalą, o aš dar ir tiramiso desertą. Viską užgeriame vynu. Labai smagu po kelionės nueiti į restoraną, o ypač kai žinai, kad už tai nereikia mokėti. Užsisėdime pakankamai ilgai, tad į vakarinę programą jau nebespėjame, bet baras veikia ilgai, tik mes jau po visų įspūdžių ir prieš rytojaus kelionę ilgai neužsibūname. Ryte būname vieni iš pirmesnių pusryčiautojų. Pavalgę kas prie baseino įsikuria, kas prie jūros traukia, o mes lipame į kalniuką prie savo mašiniuko. Man mažumėlę neramu, kaip jis ten nakvojo. Na ir kas, kad ėmėme visą draudimą, vis tiek nesinorėtų nemalonumų. Automobilį randame gyvą ir sveiką ir vėl paklaidžiodami (niekaip dar neįprantame prie eismo šiame kurorte) išvažiuojame iš miesto į pirmąjį šios dienos lankytiną objektą – Aladžos uolų vienuolyną, įsikūrusį ant aukšto kalno.

   Aladža uolų vienuolynas yra vos 4 km į šiaurės vakarus nuo mūsų kurorto, tačiau pėstute lipti į tokį kalną nelabai norėtųsi, todėl atvažiuojame čia mašina. Rytas, žmonių beveik nėra. Aladža uolų vienuolynas, įkurtas XIII a., šiandien priklauso Auksinių Kopų gamtos parkui. Susimokame už įėjimą ir pirmiausia aplankome muziejų.

   Viduje griedamos giesmės, eksponuojami radiniai, vienuolyno planai ir kt. Pasirodo, kad dar IV–VI a. uolos naudotos atsiskyrėlių ir vienuolių bendruomenių ir veikė jos iki XVIII a. Išėję turime galimybę rinktis du kelius, iš kurių vienas įspėja apie pavojus, bet pribėgęs šuo būtent juo ir siūlo eiti. Mišku einame link katakombų.

   Vienuolynas natūraliai prisitaiko uolų, medžių ir krūmų mozaikoje. Čia, kur atėjome, niekas neveikia: arba išlaužta, arba įstatytos grotos. Vaizdas labai primena Hitlerio bunkerius. Visur įspėjimai būti atsargiems. Aš niekur nelendu, vyras vis tiek apsižvalgo viduje. Mišku grįžtame ir einame į kitą pusę, ten, kur tikrasis vienuolynas.

   Vienuolyno patalpos įkastos į uolas 20 m aukštyje virš žemės. Čia galima apžiūrėti vienuolių celes ir koplyčią, kurioje išsilaikiusi viduramžių laikų sienų tapyba (XIV a.).

   Viską apvaikštome, apžiūrime. Aišku, būtų įspūdingiau, jei tos celės būtų kaip anksčiau uždaros ir būtų galima jose pavaikščioti. Dabar to tikrojo įspūdžio nėra. Išėję ant gyvatvorės randame mūsų belaukiantį gidą, gaila, neturime jam sumuštinio už darbą... 

   Po parką daugiau nebevaikštome, sėdame į mašiną ir riedame toliau.

   Dabar važiuojame link Rumunijos sienos pasižiūrėti į dar vieną gamtos stebuklą – Kaliakros iškyšulį. Kelias puikus, bet artėjant link Rumunijos nustebina šalikelėse stovinčios merginos. Verslas... Tačiau kodėl nėra vaikinų? Nelygybė... 

   Netrukus privažiuojame ir Kaliakrą. Nuo mūsų viešbučio ji gal už kokių 50 km.

   Įvažiavimas mokamas, tačiau nereikės papildomai mokėti už automobilio stovėjimą. Tai didžiausias šalies iškyšulys, net 2 km nusitęsęs į Juodąją jūrą. Įspūdingi vertikalūs skardžiai siekia 70 m aukštį – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl čia, buvusioje romėnų provincijoje, įkurta tvirtovė. Pasiliekame mašiniuką ir einame pilies griuvėsių link.

   Manoma, kad anksčiausi įtvirtinimai iškyšulyje pastatyti dar IV a. pr. Kr., tačiau dauguma išlikusiųjų yra XIV a. statinių griuvėsiai. Bet prie jų eisime vėliau, pirmiausia reikia apsidairyti ir įamžinti vaizdus nuo skardžio. Iš vienos iškyšulio pusės, iš kitos. Gražu, vaizdai kažkuo primena Santorino salą, įsidienoja ir darosi karšta.

   Kaliakros nosis – tai kyšulys su viduramžių pilies griuvėsiais ir nesibaigiančia jūra, istoriją menančiais akmenimis, stačiais skardžiais. Įspūdinga vieta. Kada pastatyta Kaliakros pilis nežinoma. Ji gerokai sugriauta ir nebeatstatyta. Kaliakros iškyšulys apipintas įvairiomis legendomis bei padavimais.

   Vienas jų mini Bulgarijos nesantaikos su turkais laikus. Pasak legendos, 40 nuostabaus grožio mergelių, nenorėjusių pakliūti į turkų rankas, supynė savo kasas į vieną ilgą ir susikabinusios rankomis nušoko nuo aukštos uolos. Vėliau uola pavadinta „Kaliakros“ („grožio“) vardu. Einame tolyn, iki pat iškyšulio krašto.

   Iškyšulio centre, oloje įrengtas archeologijos muziejus ir restoranas, į muziejų užsukame, be jis labai kuklus. Palei krantą ties iškyšuliu skraido kormoranai, sako, kad čia galima išvysti ir plaukiojančius delfinus, ruonius, tačiau mums tokia laimė nenusišypsojo.

   O pačiame iškyšulio gale mus pasitinka bažnytėlė, įstabių formų uolos ir kvapą gniaužiantys panoraminiai vaizdai. Tiesiog idilė.

   Nors iškyšulys ir ilgas, bet viską galima greitai aplankyti. Dar kartą pažvelgiame į karinę stotį ant aukšto kalno, sėdame į mašiną ir išvažiuodami dar stabtelime prie poros iškyšulio paminklų. Reikia ir juos nufotografuoti, o tada atgal į kelią. Mūsų tikslas – netoliese esantis Balčiko miestas.

   Bet jau truputį po pietų. Reikėtų pavalgyti. Užsukame į prekybos centrą, nusiperkame maisto šiai dienai, būsimai kelionei į Turkiją ir dar saldumynų lauktuvėms. Viskas čia pigiau nei kurorte. O pietauti nusprendžiame Balčike.

    Balčikas – vienas gražiausių Bulgarijos miestų prie jūros, įkurtas VI a. pr. Kr. ant stačių baltų kalkinių uolų. Miesto pavadinimas šviečia iš toli didžiulėmis baltomis raidėmis. Kažko ypatingo pamatyti čia nesitikime, bet vis tiek einame pasivaikščioti. Pirmasis tikslas – praktinis, nusipirkti rožių likerio, rožių uogienės, dalykų, kurių pas mus tikrai nerasi.

   Randame ne vieną maisto prekių parduotuvėlę. Yra čia ir rožių gaminių (juk Bulgarija – rožių šalis), ir kainos kone per pusę mažesnės nei mūsų kurorte. Paimame ir lauktuvėms, ir kelionei, o tada einame link jūros. Na, paplūdimys nelabai sužavi, nors didelis, daugmaž tvarkingas, bet nejaukus. Laiko turime, einame dar pasižvalgyti.

   Dideli pastatai, viena kita skulptūra, kažkoks pastatas už didžiulės tvoros, bet kai randame įėjimą, pasirodo, kad tai gyvenamasis pastatas, kavinė. Žodžiu, nieko turistinio. Važiuojame į kitą miesto pusę, kur turėtų būti didžiulis sodas, parkas. Pervažiuojame visą miestą, jau ir ženklas, kad miestas baigėsi, o jokios nuorodos į karališkąją rezidenciją. Keista.

   Grįžtame atgal, juk turime surasti sodą, tai paskutinis mūsų pasirinktas aplankyti objektas, į kurį taip pat vežamos ekskursijos. Grįžus akis užkliūna už itin didelės automobilių stovėjimo aikštelės. Užsukame. Pasirodo, sodas visai čia pat, tereikia pereiti kelią ir nusileisti keliuku žemyn. Pasiliekame mašiną, pasiimame butelį limonado ir žingsniuojame.

   Perkame bilietus ir einame į Sofijos universiteto botanikos sodą. 

Nustembame, kad elektroniniai varteliai neveikia – bilietų galėjome ir nepirkti. Sodas labai gražus, nors ne toks didelis, kokio tikėjausi, bet labai spalvingas ir tvarkingas. Įvairių rūšių medžiai, gėlės, visur lentelės ir užrašai. Viskas palaistyta, išravėta.

   Nemažas plotas skirtas įvairioms kaktusų rūšims. Viską apeiname, nufotografuojame, bet man vis tiek neramu, kad čia tiek mažai augalų ir nėra jokios rezidencijos. Gal dėl to ir šypseną gėlių fone išspausti ne taip jau lengva. Pabuvom, apžiūrėjom, išeinam. Bet kažkodėl didžioji minia turistų traukia dar toliau. Ir mes iš paskos.

   Pagaliau. Štai kur ta garsioji Balčike, ant jūros kranto pastatyta vila. O ten tebuvo didžiulis botanikos sodas su daugiau nei 600 unikalių augalų rūšių. Viloje įkurtame parke auga virš 3000 rūšių unikalių augalų, surinktų iš viso pasaulio. Šioje viloje kažkada buvusi Rumunijos karalienės Marijos rezidencija.

   Ne veltui šią vietą ant jūros kranto pamėgo Rumunijos karalienė Marija, kuri 1924–1926 m. pasistatė vasaros rezidenciją ir įrengė didžiulį parką-botanikos sodą. Čia tikrai labai jauku.

   Trijų aukštų rūmai pastatyti derinant europietišką ir rytietišką stilių. Pastatą puošia minaretas. Dviejų kultūrų architektūrinių stilių derinimas byloja apie karalienės troškimą palaikyti gerus santykius su krikščionimis ir musulmonais. Apsilankome name-muziejuje, vaikštinėjame po parką.

   Rodyklės veda į vyninę. 

   Pasirodo, čia veikia vyno degustacija. Pasirenkame karalienės mėgiamiausią migdolų skonio (amareto) vyną. Nepaprastai skanus burnoje tirpstantis aromatas. Dar paragaujame ir medaus skonio vyno. Irgi neblogas. Ir čia galima įsigyti šio vyno, tik labai jau brangus... 25 eurai...

   Toliau vaikštome akmenimis grįstais sodo takeliais. Anksčiau jie būdavo klojami kilimais. Ir čia daugybė augalų, iš kurių įspūdingiausios yra kaktusų ir rožių kolekcijos. Juk 250 rūšių kaktusų kolekcija europietiškame landšafte tikrai atrodo labai neįprastai, o spalvų jūra išlieka ir rudenį.

   Laikas čia bėga nepastebimai greitai. O ir pavargti jau truputį spėjome... Dar praeiname pajūryje įkurtais sodais ir jau sukame link išėjimo kai mūsų akys užkliūna už dar vienos nuorodos į degustaciją – rožių aliejaus gamybos. Reikia ir čia apsilankyti. 

   Prie informacinių lentų sužinome keletą faktų. Pavyzdžiui, kad 1 kg rožių aliejaus gaunamas iš 3000–3500 kg rožių žiedų, o 1 kg rožių vandens gauti reikia 1 kg rožių žiedų. O štai ir pats gamybos aparatas. Viskas kvepia rožėmis, hmmm, grįžusi namo pasidarysiu rožių vakarienę, juk likerio, uogienės, kvepalų ir arbatos jau turiu, beliks tik gauti rožių.

   Dabar jau tikrai viską pamatėme, visą Juodosios jūros pakrantę išmaišėme, tad drąsiai galime važiuoti į viešbutį. Nors automobilį išsinuomojome dviem dienoms ir grąžinti galime rytoj ryte, bet kad nereikėtų naktį dėl jo rūpintis, sutarėme, kad atiduosime šį vakarą, o mes atgausime už jį paliktą avansą. Laiko dar yra, neskubame.

   Dar pripildome degalų baką ir sutartoje vietoje laukiame, kol galėsime grąžinti automobilį. Jis mums labai pasitarnavo, tiesa, kuro tai jau nemažai naudojo... 

   Padėkojame už viską ir žingsniuojame į viešbutį, kur kaip visada mūsų laukia pilnas kambario baras ir meno kūrinys ant lovos.

   Šiandien 16-ta, todėl esame užsisakę vakarienę kinų restorane. Kiniškas stilius ir kiniškas maistas. Šiuo kartu norime būti protingesni, todėl teužsisakome salotų ir antrą. Bet porcijos tokios didžiulės...

   Aš ir vėl gėdingai visko nesuvalgau. O taip svajojau dar pasiimti desertą... Teks apsieiti be jo. Na, o kad maistas ramiai negulėtų, reikia eiti į šokių aikštelę. Šįvakar vyks konkursas. Mes irgi jame sudalyvausime.

   Užduotis paprasta: iš visų pateiktų dainų sąrašo reikia išrinkti tris populiariausias. Laimės ta pora, kuri atspės visas tris. O populiarumą nustatys pagal tai, kiek žmonių bus šokių aikštelėje grojant dainai. Vilčių laimėti mažai, bet pasitarę išrenkame tris. Grojant kitoms dainoms kantriai sėdime, o kai pasigirsta mūsų pasirinktos melodijos bėgte lekiame į šokių aikštelę. Dainų daug, jau ir miegoti laikas būtų, na, bet palaukiame rezultatų. Deja, iš visos didelės kompanijos nebuvo nė vienos poros, kuri būtų atspėjusi visus tris. Na, o kas gi buvo arčiausia tiesos? Laužytu balsu animatorius ištaria vardą... ir pasako mūsų kambario numerį. Aš paraginu vyrą: „eik, eik“. Kiek džiaugsmo abiems būna, kai gauname prizą – butelį bulgariško šampano. Vat čia tai viešbutis... Dabar jau tikrai galima eiti miegoti.

   Dar kelias dienas leisime viešbutyje ir prie jūros. Jokių ekskursijų, nieko, tiesiog poilsis. Tradicinė mūsų diena: pusryčiai, baras, priešpiečiai, baras, jūra, baras, pietūs, baras, pavakariai, baras, animacija, baras, vakarienė, baras, animacija, miegoti...

   Jūroje vanduo pakankamai šiltas, bangos didžiulės, žmonių nedaug, bet gultai mokami, todėl dauguma tušti, visi guli nemokamoje zonoje tiesiog ant smėlio. Baseine vanduo labai šaltas, todėl į jį įlipti neišdrįsau, bet maudėmės dengtame šildomame baseine. Bare atradau itin skanią airišką kavą, išragavau visus kokteilius, likerius. Atostogos...

   Viešbutyje nuolat kažkas vyko. Vieną popietę visi važiavome su dviračiais susipažinti su miestu, užsukome atsigaivinti į kitą šio tinklo viešbutį Bolero. Buvo labai smagu. Vyras dar dalyvavo šaudymo varžybose, žodžiu, veiklos tikrai netrūko, tik noro ne visada būdavo. Na, o apie maistą tai jau būtų atskira kalba.

   Maisto visada būdavo pakankamai ir įvairaus. Teko ragauti ir tuno, ir žąsienos, ir visokių kitokių gėrybių. Lankėmės ir trečiajame a la carte restorane – bulgariškame. Porcijos kaip visada milžiniškos, todėl vėl likau be deserto. Taip ir bėgo laikas. Susibendravome su šaunia šeima: Simona, Tomu ir Matu, todėl vakarai nebuvo liūdni.

   Nesinori palikti šio rojaus kampelio, bet taip jau esame nusprendę ir planų nekeisime. Susipirkome visas dovanas, lauktuves, bet apsižiūrėjome, kad liko nemažai bulgariškų pinigų. Reikia pasikeisti. Pamenu, kaip gidė sakė, kad pats geriausias kursas yra miesto viršuje esančiame banke. Lipame į statų kalną. Bet pamačiusi eilę nusprendžiu išsikeisti mieste.

   Dabar jau ramiai galėsime važiuoti į Stamulą. Bet likus dienai iki mūsų išvykimo vakare restorane vyksta didžiulė puota. Tiek maisto, tokios patiekalų įvairovės ir tokio meno dar neteko niekur matyti. Norisi viską išragauti, bet tai neįmanoma.

   Esame be galo patenkinti savo pasirinkimu atvažiuoti čia. Fantastinis viešbutis, šauni kompanija, neblogas oras, o viskas kartu – puikios atostogos rudenį. Gaila tik, kad jos vieną kartą baigiasi. O tas kartas jau labai greit.

   Porai dienų išvažiuojame autobusu į Stambulą (apie tai kita istorija ir kitas pasakojimas). Išvažiuojame spėję pavakarieniauti ir grįžtame tiesiai į vakarienę. Bulgarijoje telieka pabūti viena vienintelė diena, o mes mielai čia pasiliktume ilgesniam laikui. Likusią dieną bandome atsigriebti už prarastą laiką, bet viso maisto nesuvalgysi, viso baro neišgersi... O ir maudytis ar prie jūros pagulėti tinkamos tėra vos kelios valandos per dieną, labai greitai vėsta ir temsta.

   Nieko nepadarysi – ruduo. Patys pasirinkome atvykti čia aksominio sezono metu. Bet kompensacijai pamatome aksominį medonešį (moterys sakė, kad tai kolibris, bet... nežinau... man nelabai į jį panašu...).

   Taigi paskutinė mūsų diena čia. Tiesą sakant, su kiekviena diena vis labiau buvo galima matyti, kad turizmo sezonas baigiasi. Jei mums atvažiavus viešbutis buvo pilnas, dabar jis pamažu tuštėja. Ir ne tik jis. Štai bare baigėsi mano mėgiamiausias kremo likeris ir nieks jo nebepapildo. Mums išvažiuojant buvusi pilna prirašyta visos savaitės animacijos lenta pasidaro pustuštė. Niekis, mums bus lengviau iš čia išvažiuoti. Paskutiniai skrandžio palepinimai ir miegoti.

   Ryte keliamės anksčiau. Specialiai mums net pusryčius pagamino anksčiau. Papusryčiaujame ir į autobusą. Jis jau beveik pilnas, mus paima priešpaskutinius ir važiuojame į oro uostą. Visos registravimosi procedūros, skrydžio laukimas. Aplankome parduotuves, bet esame šokiruoti kainų, kurios dukart didesnės nei buvo mūsų kurorte, todėl nieko nebeperkame. Na, ir į lėktuvą. Kartu su mumis grįžta ir gidė, jai taip pat baigėsi darbas šioje šalyje, nes tai paskutinis lietuvių turistų lėktuvas šiais metais. Skrydžio metu taip pat pamaitina, parodo reklaminį filmuką ir... mes namuose.