2011 m. gegužė
Visi darbai atlikti, kuprinės sukrautos, šuo paliktas kaime, o mes važiuojame į Vilnių, 17 val. turime būti pas Ireną, kur paliksime mašiną, bet dar visai neblogai būtų nusipirkti naktipiečių, juk kol pasieksime galutinį tašką jau bus vidurnaktis. Pakeliui dar stabtelime nusipirkti keletą kibinų, na, o dabar jau galima važiuoti toliau. Pakliūname į kamštį, bet nuvažiuojame laiku. Pasilabiname su visa būsima kompanija, pasiliekame mašiną ir su taksi į oro uostą. Šį kartą mūsų skrydis su Ryanair į Barseloną (Cheroną) iš Vilniaus oro uosto. Oi kiek mes prisinervinome įsigiję bilietus iš anksto, kai Ryanair pradėjo keisti skrydžių laikus, vietą ir pan., bet galiausiai viskas sugulė į savas vietas geriau nei buvo galima tikėtis – už 390 Lt pirktas 5 dienų skrydis iš Kauno oro uosto su rytiniu grįžimu virto 6 dienų skrydžiu iš Vilniaus oro uosto su vakariniu grįžimu.
Taigi patikra, bemuitės parduotuvės ir ilgas skrydžio laukimas, nes kažkodėl lėktuvas gerokai vėlavo pakilti. Bet lėktuve atsipūtėme ramiau. Trys valandos ir apie 22 val., stebėdami žiburiuojančią jūros pakrantę, leidžiamės Cheronos oro uoste. Iš čia skubame į autobusą, visą valandą vešiantį mus į Barseloną. Čia pirmą kartą „susipažįstu“ su Ispanija: perku bilietą, tačiau grąžos gaunu mažiau, nei turėčiau. Eilė, visi skuba į autobusą. Žiūriu į grąžą ir bandau skaičiuoti. Tuo momentu kasininkė dėbteli į mane ir atkiša dar 5 eurus... Dabar jau viskas gerai. Lipame į autobusą ir snūduriuodami važiuojame. Visur tamsu. Barselonos Nord stotyje mes 23 val. Skambinu apartamentų šeimininkei, kad būsime po valandos. Ir neklystu. Kol surandame metro, kol išlipę randame gatvę, į kurią pasukti, prie apartamentų pasirodome jau trečiadienį, o prie durų mūsų laukia šeimininkė. Apžiūrime apartamentus, susimokame ir šeimininkė išeina. Mes dar išsitraukiame lietuviško maisto, „džekučio“, į dušą ir smingame į sapnų karalystę.
Kitą rytą kava, maršruto aptarimas ir į pažintį su visų išgirta Barselona. Kiek būna visiems džiaugsmo ir nuostabos, kai vos paėjėję iš už kampo išvystame garsiąją Sagrada Familia. Dar ir dabar tas vaizdas stovi prieš akis. Iš karto traukiame fotoaparatus ir visai nesvarbu, kad bažnyčia vargiai telpa į objektyvą.
Apžygiuojame ją aplinkui, pafotografuojame ir į metro. Šios dienos tikslas olimpinis rajonas.
Važiuojame iki funikulieriaus, kiek lukterime ir atvažiavusiu traukinuku užkylame ant Montjuic kalvos. Tai puiki vieta apžvelgti visą miestą iš viršaus. Nuo aukšto kalno papėdės žvelgiame į tolyje matomą Sagrada Familia.
Nors dar ankstus rytas, bet visas miestas alsuoja karščiu, gerai, nors čia, ant kalvos, vėsu. Einame pasivaikščioti. Takeliu kylame vis aukštyn ir aukštyn, kol prieš akis atsiveria parkas.
Taigi patikra, bemuitės parduotuvės ir ilgas skrydžio laukimas, nes kažkodėl lėktuvas gerokai vėlavo pakilti. Bet lėktuve atsipūtėme ramiau. Trys valandos ir apie 22 val., stebėdami žiburiuojančią jūros pakrantę, leidžiamės Cheronos oro uoste. Iš čia skubame į autobusą, visą valandą vešiantį mus į Barseloną. Čia pirmą kartą „susipažįstu“ su Ispanija: perku bilietą, tačiau grąžos gaunu mažiau, nei turėčiau. Eilė, visi skuba į autobusą. Žiūriu į grąžą ir bandau skaičiuoti. Tuo momentu kasininkė dėbteli į mane ir atkiša dar 5 eurus... Dabar jau viskas gerai. Lipame į autobusą ir snūduriuodami važiuojame. Visur tamsu. Barselonos Nord stotyje mes 23 val. Skambinu apartamentų šeimininkei, kad būsime po valandos. Ir neklystu. Kol surandame metro, kol išlipę randame gatvę, į kurią pasukti, prie apartamentų pasirodome jau trečiadienį, o prie durų mūsų laukia šeimininkė. Apžiūrime apartamentus, susimokame ir šeimininkė išeina. Mes dar išsitraukiame lietuviško maisto, „džekučio“, į dušą ir smingame į sapnų karalystę.
Kitą rytą kava, maršruto aptarimas ir į pažintį su visų išgirta Barselona. Kiek būna visiems džiaugsmo ir nuostabos, kai vos paėjėję iš už kampo išvystame garsiąją Sagrada Familia. Dar ir dabar tas vaizdas stovi prieš akis. Iš karto traukiame fotoaparatus ir visai nesvarbu, kad bažnyčia vargiai telpa į objektyvą.
Po 1992 m. Barselonoje vykusių olimpinių žaidynių ant Montjuic kalvos išliko didžiulis traukos objektas, su specialiai įrengtu keturių kilometrų ilgio taku, leidžiančiu apžiūrėti sportininkams statytus apartamentus, puikius parkus, įspūdingą olimpinį stadioną, Nacionalinius parodų rūmus, puikią panoramą.
Šioje vietoje yra didžiausias kavinių, barų ir naktinių klubų kompleksas. Bet mes dar nepriėjome kalno viršūnės ir viso miestelio, mes dar tik kylame ir tiesiog vaikštome parke, kur gera pailsėti pilname skulptūrų sode, ir geriame ryto gaivą, klausomės paukščių čiulbesio.
Pirmiausia mus pasitinka Olimpinis stadionas. Na, kaip neužeiti į šį garsų futbolo klubo „Barselona“ stadioną-muziejų. Nieko įspūdinga nepamatau, tiesiog stadionas, o muziejus taip pat nedomina, todėl tvarkingais takais einame toliau, prie kur kas didingesnių statinių ir erdvių.
Didžiuliai pastatai, fontanai, šviestuvai, „krapštukas“: viskas rengta specialiai olimpiadai. Įtariu, kaip įspūdingai turėtų atrodyti vakare...
Nors aiškiai matyti, kad atstumai didžiuliai, taip norisi viską apeiti, bet vis daugiau kompanijos sakosi esant praalkusi, tad tenka ieškoti vietos prisėsti ir skaniai pavalgyti, esančios šalia netinkamos.
Pavalgę apeiname didžiąsias erdves, paeiname pirmyn, atgal, vėl prisėdame kavinukėje (dabar jau lauko) ir link funikulieriaus. Pakeliui ir ne visai linksmi vaizdeliai.
Matyt, eidami pirmyn vėpsojome į viską užvertę galvas, kad nepastebėjome po kojomis esančių garsių futbolininkų (o gal ir ne tik, aš čia menka žinovė) batų atspaudų.
Dar pasitariame dėl kilimo iki tvirtovės ir nusprendę, kad nieko nauja ten neišvysime, leidžiamės žemyn. Važiuojame prie jūros.
Didžiuliai pastatai, fontanai, šviestuvai, „krapštukas“: viskas rengta specialiai olimpiadai. Įtariu, kaip įspūdingai turėtų atrodyti vakare...
Randame kavinę... baseine. Tikrai taip, žmonės čia renkasi plaukioti, treniruotis, o mes įsitaisome terasoje ir kaip tikri turistai spoksome į juos kimšdami sumuštinius, spurgas, gerdami alų ir kavą.
Nusiperkame ledų ir einame ten, iš kur dvelkia gaivus jūros vėjas. Štai koks gražus tas senasis rajonas Barseloneta. Tai žvejų kaimelis, įsikūręs ant trikampio jūros kyšulio prie pat miesto centro. Kaimelis suplanuotas tinkleliu, namai siauri, dviejų trijų aukštų, visų kambarių langai veriasi į gatvę.
Barselonetą 1753 m. pastatė architektas ir armijos inžinierius Juanas Martinas de Cermeno, kad būtų apgyvendinti benamiai, praradę butus dėl netoliese esančios tvirtovės La Ciutadella statybos. Nuo tada čia gyvena darbininkai ir žvejai, o šiandien šis populiarus rajonas nusėtas restoranų, kavinių, barų.
Tvarkinga krantinė, paplūdimys pačiame miesto centre ir kavinukės bei restoranai, kviečiantys užeiti paskanauti tradicinės ispaniškos paelijos su jūros gėrybėmis: valensijos ryžių patiekalo, gaminamo ant atviros ugnies didelėje negilioje keptuvėje su dviem rankenomis, žinoma, su daugybe ką tik sugautų jūros gėrybių.
Ji pasipuošusi modernaus meno statiniais ir kūriniais. Didžiausias paplūdimys mieste driekiasi daugiau nei kilometrą. Vos išlindus saulei jis pritraukia tūkstančius barseloniečių bei turistų. Taip ir žingsniuojame grožėdamiesi jachtų gausybe, didingais statiniais, skulptūromis, stabtelėdami nusifotografuoti ar tiesiog pailsėti.
Apsidairome aplinkui. Žinoma, kaip gi be šunų, matome juos ir čia – kaip aš pavadinu „prailginti“ basetai. Apskritai, pastebėjome, kad šunų Barselonoje tikrai netrūksta, ypač vakarais galima pastebėti, kad visi ramiai išveda savo augintinius pasivaikščioti.
Štai ir garsusis pėsčiųjų tiltas, vedantis į garsųjį Barselonos akvariumą. Apskritai, labai graži visa krantinė. 1992 m. rengiantis olimpinėms žaidynėms, buvo išardytas senasis pramoninis uostas ir įrengta nauja, įrengti paplūdimiai, o Barselona tapo pajūrio kurortu, traukianti turistus iš viso pasaulio, iš Lietuvos taip pat.
Prieiname Kolumbo statulą. 60 metrų aukščio paminklas – ketaus kolona ant akmeninio pagrindo žymi vietą, kur 1493 m., po Amerikos atradimo, Kolumbas išlipo į krantą kartu su 6 indėnais, atvežtais iš Karibų. Gražu, nors saulė plieskia į akis ir aplink daug žmonių.
Barselonetą 1753 m. pastatė architektas ir armijos inžinierius Juanas Martinas de Cermeno, kad būtų apgyvendinti benamiai, praradę butus dėl netoliese esančios tvirtovės La Ciutadella statybos. Nuo tada čia gyvena darbininkai ir žvejai, o šiandien šis populiarus rajonas nusėtas restoranų, kavinių, barų.
Skeptiškai gėrybių atžvilgiu nusiteikęs vyras norėtų netradicinės paelijos su vištiena, tačiau vienam niekas jos negamina, todėl jam tenka susitaikyti su tuo, kad skanaus tradicinį ispanišką patiekalą. Keista, bet jis lieka sotus ir patenkintas, pasirodo, ne tokios ir bjaurios tos gėrybės. Pavalgę einame pasivaikščioti jūros pakrante.
Priešais Kolumbo statulą – išgirtoji Las Ramblas. Šio ilgo bulvaro pavadinimas, paprastai žinomas kaip La Rambla, reiškia kasmet išdžiūstančios upės dugną.
Viduryje pėsčiųjų zona, iš kraštų važiuoja mašinos. Dar tik vakarėja, todėl spūsties nėra. Suvenyrai, dailininkai, mimai – jų čia tikrai daug ir įvairių. Iš pradžių įdomu, tačiau ilgainiui viskas suvienodėja.
O ir gatvė ilga, ypač po tokio įtempto vaikščiojimo. Tad nenuėję iki jos pabaigos (įtariame, kad kažkur ties viduriu) pasukame į metro važiuoti namo. Laikas vakarienei, nes nėra nieko blogiau kaip alkanas ir pavargęs turistas. Mūsų kompanijoje tokie 4 iš 8, o gal ir daugiau...
Pasifotografuojame kalnų apsuptyje ir einame link paties vienuolyno.
Tai seniausias benediktinių vienuolynas Ispanijoje, įsikūręs 1236 m virš jūros lygio ant dantytojo Montserato kalno, kuris susidarė prieš 25 mln. metų. Slenkant amžiams, kalnas įgavo fantastiškiausias formas. Dangų remia apie 1200 įvairiausių uolėtų viršūnių, kurių forma tikrai įspūdinga ir neįprasta.
Einame aukštyn, kur stovi Montserato bazilika. Uždaras kiemas ir daugybė žmonių.
Žinome, kad norint pamatyti Juodąją Madoną, reikia stovėti ilgoje eilėje, todėl iš karto ten ir stojame.
Eismas vyksta ratu. Niekas ilgai nestoviniuoja. Skaitome informacinį lapelį ir žiūrime, kur čia kieno kapai, paveikslai, kuo įžymios durys ar skulptūros.
Taip prieiname ir centrinį altorių, virš kurio – Gaudžio suprojektuota koplyčia, kurioje saugoma stebuklingosios Montserato Dievo Motinos skulptūra. Manoma, kad ši skulptūra valdant arabams buvo slėpta kalnų olose ir iš ten ištraukta tik arabus išvijus. Nuo maldininkų žvakių dūmų pajuodusi skulptūra pradėta vadinti Juodąja Madona.
Turime dar gerą pusvalandį. Stebime, kaip žmonės eina ratu link Juodosios Madonos, o priėję atsisuka į baziliką, net nepažvelgdami į Madoną... Keista, nes aš nepastebėjau galimybės pažvelgti į bažnyčios vidų... Žmonių prisirenka pilna bazilika, pasirodo berniukai, tačiau jų giedojimas įspūdžio, kokio tikėjomės, nepadaro nė vienam. Minia mus išneš į lauką, esame alkani, todėl einame į kavinę.
Sotūs pietūs vienuolyno kavinėje ir galime tęsti kelionę po Montseratą. Pirkome kombinuotą bilietą, tad už nepilnus 30 eurų gavome ne tik kelionę traukiniu iš Barselonos pirmyn ir atgal, pakilimą ir nusileidimą iš vienuolyno ore kabančiu „burbulu“, kelis važiavimus metro Barselonoje, bet ir du nemokamus pakilimus bei nusileidimus funikulieriais į virš vienuolyno iškilusius kalnus.
Iš tos inercijos pralekiame koplytėlę, vildamiesi dar nors kelis žingsnius žengti tolyn, link didžiojo tikslo, kad įkvėptume kuo daugiau gaivaus oro ir apsvaigtume žvelgdami žemyn. Dalis kompanijos lieka prie koplytėlės, tad kaip kalnų ožiai pastraksėję grįžtame atgal ir mes.
Tik negalime sau leisti ilgo poilsio, turime keliauti žemyn. Pasirodo, kad tokių norinčių leistis kaip mes visa eilė, todėl stojame į ją ir laukiame.Suprantame, kad iki kito objekto pakilti (o gal nusileisti) laiko tikrai neturėsime, todėl užsukame į suvenyrinę. Greitai nusipirkusi magnetuką aš dar bandau išsiaiškinti, kiek laiko truktų kitas pasikėlimas, tačiau prie funikulieriaus nerandu nė gyvos dvasios. Gal ir gerai, nes ramesne sąžine galiu leistis atgal.
Netoli namų užsukame į vaisių ir daržovių parduotuvėlę, stveriame viską kaip išbadėję, nes kainos nedidelės ir taip norisi visko paragauti. Dėžė braškių, dėžė trešnių, keli mangai, po maišelį obuolių, apelsinų, kriaušių, maišas pomidorų ir už viską sumokame vos 15 eurų.
Vyrai tempia viską išsijuosę. Vieni su maišais namo, kiti į šalia esančią parduotuvę. Čia prisikrauname pilną vežimą: alus, sangrija, limonadas, alyvuogės, vytinta mėsa, dešra, sūris, duona… Karališka vakarienė. Ir tokia skani gazuota sangrija – mmmm. Tik šįvakar gulame kiek anksčiau, nes rytoj laukia ankstyva kelionė.
Šiandien laukia kelionė į Montseratą. Jau iš anksčiau prisiskaitėme, kad sunku bus surasti traukinių stotį, bet ją randame lengvai. Reikia nusipirkti bilietą, bet… nelabai suprantame, kaip naudotis aparatu, priėjęs vaikinukas paaiškina ir štai mes jau laukiame traukinio Nr. 5. Atvažiuoja Nr. 6, visi sulipa, mes dvejojame, einame link vairuotojo pasiklausti.
Staiga numeris pasikeičia į Nr. 5. Įlipame ir mes, bet jau visos vietos užimtos, todėl net valandą tenka stovėti, kol tolumoje pamatome garsųjį kalną, nes Montserato vienuolynas įsikūręs už 50 km nuo Barselonos. Lipame ties funikulieriumi (aeri cabel). Štai tokiu gražuoliu kylame į kalną.
Dabar tai švenčiausia Katalonijos vieta. Čia meldžiamasi Montserato Dievo Motinai – Juodajai Madonai. Pasak legendos, 880 m. piemenys vienoje iš daugybės kalno olų surado nedidelę medinę Madonos statulėlę su kūdikėliu ant rankų. Supratę, kad statulėlė turi stebuklingų galių, žmonės bandė ją išsivežti iš tos olos.
Bet niekam nepavyko, nes kai tik jie bandydavo tai padaryti, statulėlė pasidarydavo tokia sunki, kad neįmanoma būdavo jos pakelti. 1008 m. čia buvo pastatytas vienuolynas, tapęs Katalonijos dvasiniu centru. Tiesa šiuo metu jis atrodo pernelyg „šviežias“ ir ne itin dera šiame gamtos prieglobstyje.
Sakoma, kad nusilenkus Juodajai Madonai išsipildo didžiausias noras. Patikrinsime... Bet ilgai stovėti negalima, nes eilutė juda, norinčiųjų ją paliesti labai daug, o antrą kartą į eilę jau nestojame.
Šiuo metu vienuolyne gyvena apie aštuoniasdešimt vienuolių. Rytinių ir vakarinių pamaldų metu galima pasiklausyti garsaus visame pasaulyje berniukų choro, turinčio seniausias Europoje chorinio giedojimo tradicijas. Tad einame į bažnyčią, įsitaisome ir laukiame.
Šiuo metu vienuolyne gyvena apie aštuoniasdešimt vienuolių. Rytinių ir vakarinių pamaldų metu galima pasiklausyti garsaus visame pasaulyje berniukų choro, turinčio seniausias Europoje chorinio giedojimo tradicijas. Tad einame į bažnyčią, įsitaisome ir laukiame.
Užkylame į aukščiausią kalno viršūnę – Sant Jeroni, nuo kurios pravartu pasigrožėti nepakartojama apylinkių panorama. Čia, lyg ant delno, atsiveria beveik visa Katalonija, o giedrą dieną, sakoma, galima pamatyti net Maljorkos salą. Mus pasitinka du keliai ir daugybė informacinių lentelių.
Pasirodo, čia yra daugybė trasų, kuriomis galima užkopti iki pat viršūnės, bet tai trunka ne valandą ir ne dvi, reikėtų likti nakvoti vienuolyne. Mes neturime daug laiko, todėl pasirenkame trumpiausią paėjėjimą dešinėje iki pirmos koplytėlės Cova Santa, kad nors mažumėlę pajustume kalnų didybę ir jų dvasią.
Čia, kalnuose, atšvenčiame vieno iš mūsų kompanionų – Antano – gimtadienį. Traukiame vyną, vaisius ir mėgaujamės šiltais oro gūsiais, paukščių čiulbesiu.
Ore kabantis burbuliukas skraidina mus žemyn ir su nostalgija žvelgiame į gamtos turtus.
Atrodo, taip galėčiau važinėti visą amžinybę, tarpais užsukdama pailsėti į vienuolyną ar paklaidžioti kalnų labirintais. Bet apačioje mūsų laukia traukinys, nenorime važiuoti paskutiniu, maža ką, o jei netilpsime...
Paskutinis žvilgsnis pro fotoaparato objektyvą ir dabar jau tik nuotraukoje likęs įstabus Montserato vaizdas. Mums laikas namo.
Vėl tradicinis apsipirkimas ir ant stalo jau išruošta pirmoji gimtadienio vakarienės dalis – šaltieji užkandžiai ir vaisiai. Šiandien turėsime ir karšto maisto – ispaniškų dešrelių, kurios kunkuliuoja virtuvėje, kol mes mėgaujamės alyvuogėmis, vytintu kumpiu, dešra ir visokiais kitais skanumynais.
Tačiau šįvakar jaučiuosi dar kažko nepadariusi, akivaizdžiai trūksta veiklos, o ir nuodėmėm tokį vakarą praleisti apartamentuose. Laiko dar turime daug, tad po sočios vakarienės vis garsiau rezgu mintį važiuoti į miestą.
Ir štai mes Katalonijos aikštėje. Prieš akis jau spalvoti fontanų vaizdai, bet jų taip tiesiai pasiekti negalime – vyksta automobilių paroda, todėl visur jų pristatyta ir aptverta, eiti galima tik tam tikromis vietomis. Tenka apeiti beveik visą kvartalą, bet vaizdas, garsas ir jausmas to verti.
Čia jau vyksta pasaulinio lygio šou, kuriamas pasitelkiant spalvotas šviesas, judesį, muziką ir vandens akrobatikos elementus – daugelis sako, jog tai tikrų tikriausia magija. Šiuos dainuojančius fontanus 1929 m. pasaulinei parodai sukūrė katalonų inžinierius Karlosas Buigas, o jie išlikę iki šiandien.
Alus, sangrija ir Jack Daniel‘s savo darbą atlieka – prieštaraujančių nėra. Vakarinei programai puikiausiai tiktų dainuojantys fontanai, juo labiau, kad jie būna ne kiekvieną vakarą, o šiandien kaip tik būtų galima stebėti šį šou. Visi gerokai linksmi žingsniuojame į metro.
O ir aikštė skendi žiburiuose, dega amžinoji ugnis. Kaip vis dėlto viskas kitaip atrodo naktį – daug gražiau, romantiškiau. Ir tas šiltas gegužės oras, netgi dabar, prisiminus, užplūsta nostalgija. Visi sako, kad atvykus į Barseloną būtina pamatyti stebuklingą fontaną, todėl mes ir skubame link jo.
1992 m., rengiantis olimpinėms žaidynėms, fontanai buvo atnaujinti. Tai fantastiškas vandens, spalvų ir muzikos šou, susiliejantis į pasakišką dermę. Daugiau nei 7 mlrd. įvairiausių formų ir spalvų kombinacijų, skambant populiariai klasikinei muzikai, suteikia labai daug teigiamų emocijų.
Straksime aplink fontaną, stebime viską iš toliau, vėl prieiname artyn prie trykštančių purslų, minios ekstazėje pasiklausome garsiosios „Barselonos“, užlipame ant laiptų pažiūrėti į viską iš aukščiau. Pasirodymas baigiasi, bet... netrukus vėl prasideda. Et, kam tie žodžiai tegul kalba vaizdai.
Ir vis dėlto kaip gaila, kad nuotraukos neperteikia judesio, garso, kvapo... Tokį reginį verta išvysti nors kartą gyvenime. O kaip įspūdingai atrodo apšviesti rūmai ir visur čiurlenantis vanduo. Visi laimingi, kad išsiruošė čia atvažiuoti. Ir taip nesinori eiti namo, bet juk nebūsi čia visą amžinybę. Vėl didžiuoju garbės ratu apsukdami visą kvartalą einame į metro. Metro jau tuščias, nebesklinda muzikos garsai, o važiuojant į čia dar visur aidėjo gyva muzika. Tačiau įtartinų rumunų vis dar yra.
Po incidento pačią pirmą dieną mes jau esame itin akyli. O buvo taip. Buvome prisiskaitę apie vagystes Barselonoje, bet kur apie jas nerašo, praktiškai tą patį gali perskaityti komentaruose apie kiekvieną miestą ar šalį, todėl vyras ypatingo dėmesio tam neskyrė. Atvažiavusius dėl saugumo įspėjo šeimininkė, metro visur kaba įspėjamieji užrašai,žmonės nešiojasi savo rankines ar net kuprines apsikabinę priekyje (ir aš taip išmokau). Atrodė keistoka. Aišku, metro žmonių daug, na, mes irgi saugomės.
Atsarga gėdos nedaro. Staiga prieš pat lipant į metro prie mūsų iš kažkur išdygsta trijulė. Praeidama tarp mūsų ji išskiria visą grupę. Pajuntame kažką negera. Aš sukuosi į vyrą sakydama, kad būtų atsargesnis, ir matau, kaip jis ranka stumia nuo savęs moteriškę, kuri visiškai ramiai apsisuka ir nueina prie kitų žmonių kartu su dviem „apsauginiais“. Kaip paaiškėja paskui, ji bandė tiesiog akivaizdžiai atsegti jam diržą-piniginę, užmetusi ant jos skarą. O nueidama dar sugebėjo atsegti ir kompanionės rankinę, kurioje, laimei, nieko vertingo nebuvo. Žmonės metro puolė mums pasakoti, kad čia ne ispanai, tai rumunai, kurie „dirba“ dažniausiai grupėmis. Bet po tokio įvykio buvome sukrėsti ir bent jau aš tai paranojiškai viską stebėjau ir saugojau. Štai ir dabar tie keli jaunuoliai man pasirodė įtartini, bet kartu su jais nėščia moteris... Na, bet laukiame metro. Jis ilgokai neatvažiuoja – vėlus vakaras. Švieslentėje matome, kad už minutės jis jau bus čia. Atsistojame, pakyla ir toji grupelė, bet niekur neina ir tik kai metro sustoja jie tiesiu taikymu eina į mus vėl bandydami išskirti visus kartu lipančius į metro. Nepavyksta. Staigiai dingsta ir bando tą patį padaryti jau su kitais žmonėmis lipdami pro kitas duris... Štai dėl ko man labai nepatinka Barselona. Bet užteks apie liūdnus dalykus. Šiandien miegot, o rytoj laukia nauja diena.
Paskutinė rimta diena Barselonoje skirta Gaudi parkui. Jį pasiekiame pėstute lipdami į statų kalną.
Ir štai prieš mus atsiveria pasakiška meduolių karalystė. Sakoma, kad Gaudi maždaug šimtmečiu aplenkė savo laiką. Parc Guell parkas yra puikus Gaudi svajingo dizaino pavyzdys.
Čia keraminiais gyvūnais apstatyta Gran Placa Circular, atvira erdvė su žiediniu balkonu. Manoma, kad jame yra ilgiausias serpantininis suolas. Jį sukūrė Josepas Jujolas, vienas iš pagrindinių Gaudi bendradarbių. Architektas stengėsi sukurti kuo jaukesnę ir patogesnę poilsio erdvę. Išlinkimai ant sėdimos suoliuko dalies buvo suformuoti taip, kad atitiktų natūralias poilsiautojų kūno linijas. Klausi, kaip jis tas linijas pamatavo? Paprastai: pasodino nuogą statybininką į molį ir pagal tokį „eskizą“ suformavo suoliuko paviršių. Autorius pasirūpino ir tuo, kad palijus netektų sėdėti ant šlapio paviršiaus. Tam tikri suoliuko išgaubimai garantuoja, kad liksime sausi. O unikalūs serpantininiai suoliuko „posūkiai“ sukurti taip, kad suformuotų intymesnės erdvės įspūdį: atsiranda nedidelės nišos, leidžiančios tarsi atsiriboti nuo šalia sėdinčių poilsiautojų.
Na, o iš čia lipame dar aukščiau, į sodą ir klaidžiojame siaurais smėlio takeliais. Klausomės paukščių čiulbesio, susiliejančio su iš parko atklystančiomis melodijomis, o prieš akis išdygsta gaudi kūrybai neįprastas namas. Šis parkas, tai stebuklas, kuris, deja, to meto aukštuomenei nebuvo įdomus. Skurdžią ir „pliką“ Montana Pelada kalvą architektas pavertė nuostabiu parku, susiliejančiu su gamta. Iš čia atsiveria puikus panoraminis vaizdas į miestą – kvapą gniaužianti Barselonos panorama.
Pėsčiųjų takus, kurių viena pusė remiasi į uolas, Gaudi sukonstravo iš vietinio akmens taip, kad kiekviena kolona būtų kuo panašesnė į medžio kamieną, o skliautai vaizduotų medžių lapiją. Didžiosios terasos ir alėjų sienose jis įrengė paukščių lizdus. Lenktos statinių fasadų linijos taip pat artimos gamtos formoms: kai kur jos vaizduoja jūros bangavimą, gyvatės šliaužimą ir t. t. Taigi vaikštai žmogus ir sunkiai suvoki, kur čia gamtos, o kur architekto nuopelnas.
Pasivaikščiojimu po Guel esu sužavėta: tarsi įžengtum į pasakų knygą, perbėgtum per jos puslapius ir su paskutiniuoju vėl grįžtum į realybę. Juk kartais mums taip reikia gražių pasakų... Bet iš šios pasakos jau laikas pamažu eiti. Leidžiamės atgal, link išėjimo.
Na, ir dar prieš užverdami vartus užsukame į Casa-Museu Gaudi, neskoningą namą, kuriame Gaudi gyveno 1906–1926 m. Jį pastatė Francesas Berengueras. Čia eksponuojami Gaudi piešiniai ir baldai. Tiesą sakant, nieko įdomaus, na, pavaikštome po tuos kelis aukštus, pasižiūrime filmą, bet įspūdingo nieko, gal tik keistai ryškiai ir tamsiai mėlynos sienos, nenorėčiau gyventi tokiame name.
Park Guell įtrauktas į Unesco paveldo sąrašą. Tai spalvingiausias Antonio Gaudi kūrinys. 1890 m. grafas Eusebi Guelis (vėliau jo garbei pavadintas parkas) pasamdė architektą 20 ha plote suprojektuoti sodų miestą. Buvo įgyvendinta tik didingo projekto dalis – pastatyta 60 vaizdingais sodais apsuptų namų.
Tai, ką matome šiandien, buvo užbaigta 1910–1914 m. Parkas atidarytas 1922 m. Prie paradinių vartų, esančių kalvos apačioje, lankytojus pasitinka du šiam parkui Gaudi suprojektuoti nameliai, kurie dėl keramika dengtų ir nepaprastai išraiškingos formos stogų dažnai vadinami „pyragaičiais“.
Čia yra ir fontanas su žymiuoju keraminiu drakonu. Bene populiariausiu Barselonos suvenyrų krautuvėlių herojumi tapęs Gaudi drakonas 2007-ųjų vasarį buvo nuniokotas vandalų, tačiau greitai restauruotas. Atrodo, kad kiekvienai fontano, laiptų, sienų plytelei Gaudi skyrė visą savo fantaziją ir dėmesį.
Kad ir kur pažiūrėsi, akyse mirguliuoja iš mažų keraminių detalių suformuoti piešiniai – kaskart vis kitokie ir vienas už kitą gražesni. Įspūdingiausias parke 100 kolonų kambarys – dengta prekybos salė su 84 lenktomis kolonomis, nušviesta stiklo ir keramikos mozaikų. Tokiame „turguje“ dar neteko būti.
Čia jis labiau panašus į monumentalią antikinių rūmų menę nei į prekyvietę, todėl būtina kažką įsigyti. Išsirenku magnetuką-drakoniuką ir stiklinį papuošalą. Turgavietė dar ir šiandien puikiausiai atlieka savo funkciją. Na, o iš čia laiptukais kylame toliau, į atvirą terasą.
Bet ne dėl šių savybių suoliukas laikomas savotišku Gaudi kūrybos „dienoraščiu“. Per visą ilgį jis išpuoštas nuostabiomis ir nesikartojančiomis keramikos mozaikomis, kuriose ypač išryškėja nacionaliniai katalonų kultūros motyvai, religinio misticizmo ženklai, formuojantys savitą Gaudi stilistiką.
Bet pakaks apie tai, juo labiau, kad suoliukas, ko gero, taip ir nepateko į kadrą, nes atsirado tuo metu labiau dėmesio vertų objektų – mimų. Kaip nenufotografuosi urvinio.
Dar kartą žvelgiame į tai, ką Gaudi sukūrė naudodamas tik skaldą ir plytinį laužtuvą, tačiau visi statiniai tiesiog tapo gamtos dalimi.
Tad iš čia ramiomis gatvelėmis einame link metro valgydami pakeliui nusipirktus ledus. Toliau tęsiame pažintį su Gaudžio architektūra. Pavažiuojame pora stotelių metro ir lipame prie centre esančių jo pastatų. Casa Mila – visą architektūrinę išmonę ir drąsą Gaudi sudėjo į žymiausią savo namą banguotu fasadu. Vaizdingi kaminai ir ventiliacijos vamzdžiai primena abstrakčias skulptūras.
Einame Passeig de Gracia gatve. Čia daugiausia gražiausių Barselonos modernizmo pastatų. Tai rajonas Eixample viduryje, kurį labai mėgo turtingi buržua.
Jau minėtasis Casa Mila („Akmenų skaldyka“) namas – paskutinis Gaudi darbas prieš atsidedant Sagrada Familia – pastatytas 1906–1910 m.
Kitas namas žinomas kaip „Kaulų namai“, nes jos dizainas kurtas panaudojant skeleto, organinius ir povandeninio pasaulio elementus. Pastato sienos yra nudažytos taip, kad jūs galite pasijusti lyg po vandeniu. Kaulų namo stogas atrodo lyg drakono nugara. Tokių ir panašių keistenybių pilna Barselona.
Žingsnis po žingsnio ir mes vėl La Rambioje. Dabar jau ieškome produktų turgaus Mercat de la Boqueria. Apie jį teko girdėti daugybę atsiliepimų, dauguma džiaugėsi prekių gausa, vietoje kepama šviežia žuvimi ir pan. Iš tikro, prekių asortimentas čia labai įvairus, bet kainos lengvai šokiruoja.
Kompanija nusprendžia paragauti šviežios čia pat kepamos žuvies, tačiau turguje to nepastebime, todėl užsukame į visai čia pat esantį restoraną.
Viena žuvelė (plakis) – 20 eurų, o kur dar stalo serviravimas, gėrimai ir pan. Mes šio malonumo atsisakome ir einame pietauti į Makdonaldą.
Barselona – labai judrus, šiuolaikiškas, antras pagal dydį Ispanijos miestas, vienas iš didžiausių Viduržemio jūros uostų. Barselona laikoma vienu didžiausių Europos kultūros centrų. Sunku ir išvardyti visus miesto, turinčio 50 muziejų, daug teatrų, koncertų salių, svarbiausius objektus.
Taip ateiname ir į Katalonijos aikštę. Barselonos svečiai kelionę po miesto centrą paprastai pradeda nuo čia, o mes čia ją baigiame. Katalonijos aikštė labai didelė ir erdvi, papuošta fontanais bei skulptūromis, ją supa gausybė viešbučių, bankų, parduotuvių. Čia ir viduržiemį žydi gėlės, o ant medžių auga mandarinai.
Dieną aikštė tiesiog mirga balandžiais, - jiems grūdelių ar trupinių paberia ir vaikai, ir suaugusieji. Kas lieka sėdėti ant suoliuko, o kas eina lesinti balandžių, kurių čia ne ką mažiau nei Morkaus aikštėje Venecijoje. Lesalo galima įsigyti iš šalia esančios pardavėjos ir tada tave apipuola pulkas mėlynųjų.
Pati aikštė niekuo neypatinga. Jau didžioji dalis būtinų pamatyti ir į miesto Top 10 įtrauktų objektų aplankyta, todėl apie tai, ką veiksime likusį laiką, nuskamba įvairios mintys ir pageidavimai. Galima sakyti, kad net aštuonios skirtingos. Čia reikia rasti kompromisą.
Einame Passeig de Gracia gatve. Čia daugiausia gražiausių Barselonos modernizmo pastatų. Tai rajonas Eixample viduryje, kurį labai mėgo turtingi buržua.
Forumuose rašo, kad čia apsipirkti eina ne tik turistai, bet ir vietiniai. Kažkodėl aš tuo abejoju. Taip, asortimentas be galo įvairus, tačiau prie mūsų esančioje vaisių ir daržovių parduotuvėlėje kainos gerokai mažesnės. Po turgų vaikštau kaip po muziejų.
Visi sotūs ir laimingi susitinkame papietavę ir einame apžiūrėti anksčiau nematytą La Ramblos pusę, pasigrožime brazilų pasirodymu, įvairiais mimais: dailininkais, siaubūnais, plėšikais... „Gyvosios skulptūros“ – vienas ryškiausių Ramblos gatvės akcentų.
Nusigrimavę artistai sustingę vaizduoja giltines, robotus, faraonus ar žinomus istorinius asmenis. Įžengęs čia kaipmat pasineri į teatralizuotą realybę: čia verda prekyba gėlėmis, suvenyrais, paukščiais, gyvūnais bei meno kūriniais, gaminamais čia pat, prie tavo akių.
Bet visa tai ne mūsų šios kelionės tikslas. Mes tiesiog grožimės aplinkiniais pastatais, fasadais, stabtelėdami prie vieno kito menininko, prekiautojo ar artisto. Sotūs ir vėl kupini jėgų einame pėstute, nors kone už kiekvieno kampo galima būtų sėsti į metro.
Iš pradžių aikštėje jų vaikštinėja tik dalis, o dauguma ramiai įsitaisę medyje, bet pamatę beriamą maistą tupia ant galvos, ištiestų rankų ne po vieną ar du, o būriais. Aš šio malonumo būti apdraskyta aštriais jų nagais atsisakau.
Pasitarimas ant suoliuko dėl tolesnių planų ir sėdę į metro važiuojame link gotikos kvartalo – tikrosios Barselonos širdies, kurią Augusto viešpatavimo laikais (27 m. pr. Kr.–14 m. po Kr.) romėnai pasirinko savo naujam miestui. Važiuoti vos pora metro stotelių ir išlipame tiesiai prieš senovinius pastatus.
Siaurutės senamiesčio gatvės. Štai ir katedra – didingas pastatas. Ji buvo pradėta statyti 1298 m. ant romėnų šventyklos ir maurų mečetės pamatų. Katedra buvo baigta tik XIX a. pabaigoje, pastačius centrinį fasadą.
Einame į katedros vidų, nes lankymas šiuo metu nemokamas, greitai bus mišios. Apžiūrime kriptą, kur stovi šv. Eulalijaus alebastrinis sarkofagas, navas, paveikslus, prisėdame ant suoliukų, pasiklausome choro ir einame pasivaikščioti po kvartalą toliau.
Taip beeidami nuklystame iki Ramblos. Grįžtame atgal siauromis gatvelėmis, į metro, vėl tradicinis apsipirkimas paskutinei vakarienei Barselonoje, bet dar liko neįgyvendintas noras pamatyti naktinę Sagrada Familia, todėl po vakarienės dalis kompanijos patraukia link jos. Įspūdingi vaizdai.
Čia įsitikiname, kad atvirutėje matytas vaizdas su vandenyje atsispindinčia bažnyčia yra ne fotomontažas.
Šventoji bažnyčia. Tai 1882 m. pradėtas ir nebaigtas Gaudi kūrinys. Jis 16 m. gyveno statybos aikštelėje ir palaidotas kriptoje. Iki Gaudi mirties buvo baigtas tik vienas bokštas, o darbai tęsiami dar ir dabar.
Ryte galime miegoti ilgiau, bet kažkodėl nesinori. Susikrauname kuprines, sutvarkome apartamentus ir 11 val. išvažiuojame į stotį. Buvome tikri, kad žinome, kur važiuoti, bet nuvažiavome ne į tą. Tačiau viskas tik į gera, pamatėme dar vieną objektą – Triumfo arką.
Dabar jau tikrai pamatėme čia viską, ką norėjome. Sėdame į autobusą ir važiuojame į Cheroną. Iš oro uosto paskambiname į viešbutį ir atvažiuoja mūsų pasiimti. 4 žvaigždučių viešbutis savo išvaizda nuvilia, bet kambariai labai šaunūs. Pasiliekame daiktus, kompanija nueina pietauti, o mes išvažiuojame į Cheroną. Belaukdami autobuso pastebime grėsmingai artėjantį debesį, suprantame, kad kelionė bus veltui, na, bet dar anksti, o mes turime apsiaustus nuo lietaus.
Artėjant prie stoties prasideda smarkus lietus. Skubame į stotį, imame po sumuštinį ir laukiame, kol lietus kiek aprims, o jis visai nenori baigtis. Na, ką, velkamės lietpalčius, nuskubame iki Lidlo, nusiperkame maisto vakarienei ir grįžtame atgal į viešbutį.
Ten su kompanija suvartojame likučius iš Barselonos ir einame pasilepinti į karštą SPA baseiną, o po jo poilsis su TV ir Eurovizija. Ko gero pirmas kartas, kai kelionėje vyras užmiega pirmas, aš kantriai sulaukiu rezultatų ir tik tada einu miegoti.
Kadangi mūsų kompanija nepareiškė noro važiuoti į Cheroną ir kitą dieną, tai mes vieni išsiruošiame ten ankstų sekmadienio rytą.
Cherona – senovinis Katalonijos miestas su gilia, tūkstantmete istorija. Miestas įsitaisęs ant Tero, Onyaro, Galligantso ir Giuelio upių santakos ir iki didžių Romos imperijos laikų jau buvo tapęs svarbiu regiono centru. Cheronos apylinkėse pirmieji gyventojai buvo iberų gentys, o miesto įkūrimu laikoma romėnų įrengti įtvirtinimai, kurie buvo apjuosti gynybine siena ir buvo pavadinti Gerunda. Cherona per savo istoriją priešų buvo apgulta daugiau nei 20 kartų, o užkariauta – 7 kartus. Tačiau XIX a. didžioji dalis miesto gynybinių sienų buvo nugriauta, mat miestas plėtėsi. Tačiau dalis šios sienos liekanų yra išlikę ir iki šių dienų. Taigi lauke gražu ir saulėta. Stotyje dar nėra vakarykščių „darbininkų“ tamsiukų - miega.
Cherona – senovinis Katalonijos miestas su gilia, tūkstantmete istorija. Miestas įsitaisęs ant Tero, Onyaro, Galligantso ir Giuelio upių santakos ir iki didžių Romos imperijos laikų jau buvo tapęs svarbiu regiono centru. Cheronos apylinkėse pirmieji gyventojai buvo iberų gentys, o miesto įkūrimu laikoma romėnų įrengti įtvirtinimai, kurie buvo apjuosti gynybine siena ir buvo pavadinti Gerunda. Cherona per savo istoriją priešų buvo apgulta daugiau nei 20 kartų, o užkariauta – 7 kartus. Tačiau XIX a. didžioji dalis miesto gynybinių sienų buvo nugriauta, mat miestas plėtėsi. Tačiau dalis šios sienos liekanų yra išlikę ir iki šių dienų. Taigi lauke gražu ir saulėta. Stotyje dar nėra vakarykščių „darbininkų“ tamsiukų - miega.
Viena sienos dalis su bokštais stovi senamiesčio šiaurinėje dalyje, kita – didesnė dalis – pietuose. Visų smagiausia, kad šiomis išlikusiomis dalimis galima pasivaikščioti, o vaizdai atsiveriantys nuo sienų bokštų – tiesiog fantastiški. Maršrutas miestą juosiančiomis sienomis vadinasi „Sienos keliu“ (Passeig de la Muralla).
Daugybė apžvalgos bokštų. Lipame į kiekvieną ir fotografuojamės. Tolumoje matome katedrą, kurią vėliau aplankome kartu su lobynu ir nava. Švč. Mergelės katedra įsitaisiusi aukščiausiame senamiesčio taške ir yra vienas pagrindinių miesto simbolių. Ji statyta nuo 1038 metų iki VII amžiaus.
Kai siena baigiasi, lipame žemyn. Taip nusileidžiame į senamiestį. Jis iškilęs ant stačios Kapučinų kalvos, rytiniame Onyaro upės krante. Siauras ir painias jo gatveles supa senosios miesto sienos. Ir jis kur kas jaukesnis ir mielesnis nei Barselonos didmiestis.
Mūsų akys krypsta į daugybę gėlių kompozicijų, kurias vos spėjame įamžinti. Pasirodo, šiandien mieste paskutinė gėlių festivalio diena, todėl grožimės ne tik nuostabiais statiniais, bet ir įspūdingomis gėlių kompozicijomis, kurių čia daugybė ir visos sunumeruotos. Prieiname antrą sienos dalį, pereiname.
Ir vėl grįžtame grožėtis senamiesčiu, gėlių takais, vedančiais link bažnyčių.
Ir vestuvėms papuošta baltutėlaite bažnytėle. Dieve, kaip norėčiau, kad čia būtų vykusios mano vestuvės... Net ašara išsprūsta...
Bet laikas atgal. Pakeliui dar sudalyvauju apklausoje ir siaurutėmis senamiesčio gatvelėmis link stoties.
Esu be galo laiminga, kad pasiryžau čia atvažiuoti ir prieš palikdama miestą akimis nulydžiu Onyaro upės pakrantę, nusagstytą žaviais, spalvotais namais ir upę, pasipuošusią daugybe tiltų. Jų čia priskaičiuojama net 11.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą