2012 m. liepa
Po ilgų blaškymųsi ir dvejonių gražią ir saulėtą sekmadienio pavakarę pajudame į Mažąją Lenkiją. Tikslas - Zakopanė ir pora garsiausių jos trasų. Ši kelionė galvoje kirba jau seniai, prieš keletą metų, kai pirmą kartą savarankiškai keliavome į Slovakiją, ji buvo mums pakeliui ir tada sau pasakiau - aš čia sugrįšiu ir trumpam apsistosiu. Nesvarbu, kad Zakopanę jau daugiau nei 100 metų lenkai laiko šalies žiemos sostine, vasarą čia taip pat yra ką veikti turistams.
Taigi, saulutė šviečia, laikrodis artėja prie 18 val., o mes jau traukiame į kelionę. Tai bene pirmas kartas, kai tokiu laiku pajudame iš Lietuvos, na, bet per šias atostogas mums svarbi kiekviena sekundė. Maža to, į kelionę išsiruošėme taip netikėtai, kad piniginėje teturime vos kelis zlotus. O kur dabar rasti valiutos keityklą, kai visi snoriukai tušti ir užrakinti? O dar provincijoje... Mus išgelbsti Kauno oro uoste įsikūręs Medicinos bankas. Išsikeičiame šiek tiek pinigėlių ir keliaujame toliau. Artėjant prie sienos saulutė ima leistis, išgeriame paskutinius Statoil'o kavos gurkšnius, pamaitiname mašiniuką kokybiškais ir pigiais degalais ir kertame sieną.
Kaimynai lenkai nustebina kokybiškais keliais, tad važiuoti jais vienas malonumas. O ir vilkikai kelyje pasirodo tik visiškai sutemus, tad planuotas atvykimo laikas paankstėja. Maža to, aš, didžioji kelionių planuotoja, pamiršau, kad laikas Lietuvoje ir Lenkijoje skiriais - ir ką gi mes veiksime tokiu ankstyvu metu? Veiklos aš iš karto sugalvoju, tad truputį pakeičiame kelionės tikslą, sučiulpiame po mėtinuką, išgeriame Redbul'io ir be jokių kamščių riedame kokybiškais Lenkijos keliais. Augustavas-Lomža-Varšuva-Krokuva ir... Oswiecim. Sekmadienį keičia pirmadienis, spidometras rodo 1011 km, 6-ta valanda ryto, o mes jau sukame ratą palei Aušvico koncentracijos stovyklą. Įspūdinga...
Atvykstame į stovėjimo aikštelę prie Aušvico I. Aikštelė dar uždaryta, bet darbuotojų jau yra, tad mus įleidžia. Ankstus rytas, miego trūkumas, tad leidžiame sau valandėlę nusnūsti. Gal ir nelabai patogu, bet malonu.
Į šią vietą atvykti taip pat galvojome jau seniai. Ir ne dėl to, kad ji įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tiesiog... apsilankyti čia būtina. Lankytojai vasaros metu įleidžiami nuo 8 val., tad mes dar spėjame ir papusryčiauti. Planavau apsilankyti su gidu, kaina 45 zl asmeniui, bet... kažkas mane sulaiko, tad tenusiperku brošiūrą, t. y. vadovą po stovyklą, už 5 zl ir keliausime savarankiškai. O toks lankymo būdas, pasirodo, nieko nekainuoja, jei atvyksti iki 10 val. ryto.
Nuspręsdama keliauti savarankiškai nieko nepraradau. Kodėl? Kelionė su gidu trunka pusantros valandos, mes gi užtrukome dvi su puse, be to turėjau galimybę klausyti rusų gidės - sausa monotoniška informacija iš mano įsigytos brošiūrėlės, o kai kur tiesiog praeinama nieko nekomentuojant. Bandėme pasinaudoti nemokamomis jos paslaugomis, bet nusprendėme, kad savas tempas mums malonesnis, o informacijos yra pakankamai.
Osvencimas, arba Aušvicas, girdėtas turbūt kiekvienam kaip didžiausia koncentracijos ir žydų naikinimo stovykla, bet knygose matyti ar iš kitų pasakojimų girdėti skaičiai nėra suvokiami tinkamai, kol neatsiduri čia. Turbūt niekam ne naujiena, kad Aušvicas I buvo atidarytas 1940 m. birželį, kai čia buvo atgabenti lenkų politiniai kaliniai, o vėliau čia buvo vežami žmonės, daugiausia žydai, iš visos Europos.
Įeinančius mus pasveikina ant vartų tebelikęs užrašas Arbeit macht frei (Darbas išlaisvina). Cinizmas...
Lankome spygliuota tvora aptvertus korpusus. Vieni iš jų uždaryti, kiti rekonstruojami, trečiuose įrengtos ekspozicijos.
4 korpuse eksponuojama dokumentacija, atvežtųjų nuotraukos, pasmerktųjų mirti ar jau mirusių sąrašai...
Čia ir dujų kameros bei krematoriumo maketai, ir Ciklono B-žudiko pavyzdžiai. Į dujų kameras eidavo žmonės galvodami, kad eina į pirtį, bet šiose dėžėse buvę kristalai numarindavo žmones per 15-20 minučių... 1500 žmonių numarinti reikėjo 5-7 kg kristalinių dujų, o Aušvice 1942-1943 m. Ciklono B buvo panaudota 20 000 kg...
Gretimoje salėje, ilgame kambaryje už stiklo didžiulė krūva žmonių... plaukų. Beveik 7 000 kg... Jie buvo rasti sandėlyje supakuoti į maišus. Tai tik dalis, likučiai, kurių nespėjo parduoti ir išsiųsti į Trečiojo Reicho fabriką, kad iš jų pagamintų medžiagą.
O kur dar 5 korpuso salėse esantys kalnai asmeninių daiktų. Didžiulė krūva ištremtųjų lagaminų: gražių, tvarkingų, su užrašais, adresais, juk jiems buvo leista pasiimti iš namų viską, žmonės tikėjo, kad taip paskui lengviau atskirs savo daiktus, kai reikės grįžti namo. Ir kiekvienas toks daiktas atskira šeima, atskira istorija...
Protu sunkiai suvokiami kiekiai... Daugybė tūkstančių akinių, protezų, batų, drabužių, kitų asmeninių daiktų. Ir kai pagalvoji, kad visa tai tik maža dalis, nes vertingiausi daiktai, artinantis Sovietų armijai, buvo išvežti, 30 barakų, kuriuose taip pat buvo daiktų, buvo padegta naikinant žiaurius pėdsakus...
6 korpuso sienos nukabintos čia patekusiųjų nuotraukomis, kur tik eini, į tave žvelgia pilnos netikrumo ir klausiančios, kas dabar bus, akys, o kalinių uniformomis aprengti ir plikai nuskusti jie atrodo kaip viena didelė šeima. Šeima, kurios nariai vienas po kito čia mirė dėl bado, sunkaus darbo, išniekinimų, baisių gyvenimo sąlygų, ligų ir epidemijų. Jau pačia pirmą dieną visi būdavo supažindinami, kad atvyko į koncentracijos stovyklą, iš kurios tik vienas išėjimas - per krematoriumo kaminą...
Šiame korpuse nuotraukos, dokumentacija ir pačių kalinčiųjų kūryba, vaizduojanti gyvenimo čia sąlygas, jei tai galima vadinti gyvenimu. Pusryčiams 1/2 l kavos ar žolių nuoviro, pietums - 1 l dietinės sriubos, dažniausiai iš supuvusių daržovių, vakarienei 300-350 g juodos supelijusios duonos, truputį (30 g) dešros ar margarino, sūrio ir kavos ar žolių nuoviro. Ir taip kasdien... Todėl nuotraukose esančios moterys tesvėrė nuo 25 iki 35 kg.
O kur dar vaikai... Dauguma iš jų, ypač žydų, iš karto pakliūdavo į dujų kameras, kai kuriuos, po itin griežtos atrankos, siųsdavo į alinančius darbus kartu su suaugusiaisiais, o dar su kitais, pavyzdžiui, dvyniais, atlikdavo įvairius mokslinius eksperimentus.
7 korpuse - nuteistųjų gyvenimo sąlygos, o tarp 10 ir 11 korpusų esančiame kieme - aukšta mirties siena, kur buvo sušaudyti tūkstančiai...
11 korpusas - mirties korpusas. Jis buvo atskirtas nuo kitos stovyklos dalies. Viršuje kaliniai laukdavo nuosprendžio, o rūsyje buvo kalėjimo kameros. Dauguma jų įprastos, bet yra ir ypatingų, pavyzdžiui, 18-oje kalinius marindavo badu, 20-oji buvo tamsioji, kurioje trūkdavo oro ir žmonės uždusdavo, o 22-ojoje - 4 karceriai 90x90 cm, kuriuose būdavo po 4 nuteistuosius...
Lauke - kartuvės ir išlikusios krematoriumo ir dujų kameros patalpos su dar juntamu dūmų kvapu.
Kituose korpusuose dar visai šviežios ekspozicijos, skirtos čia kalėjusiems vokiečiams, žydams, lenkams ir kitiems. Štai, pavyzdžiui, kiek čia buvo vokiečių...
Ir viskas aptverta spygliuotomis vielomis, buvo prijungta elektra, jokios galimybės pabėgti...
Išgyventą jausmą sunku aprašyti.
Iš čia, susimokėję už automobilio aikštelę 8 zlotus, keliaujame į Aušvicą II, kuris yra už maždaug 3 km nuo Osvencimo ir pagrindinio lagerio, Bžezinkos kaime. Šį koncentracijos lagerį pradėjo statyti 1941 m. ir pavadino Aušvicas II-Birkenau.
Pasakymas milžiniška teritorija neatspindi tikrojo šios stovyklos dydžio. 175 hektarai ploto, kuriuose buvo 300 barakų ir daugiau nei 100 000 kalinių (1944 m.).
Čia praleidžiame pusantros valandos. Vaikštome po išlikusius medinius (22), akmeninius (45) barakus, kuriuose siaubingomis sanitarinėmis sąlygomis, be vandens, su daugybe žiurkių gyveno atvežtieji. Čia buvo pastatyti ir keturi krematoriumai su dujų kameromis, dvi laikinos dujų kameros ir... geležinkelis naujoms aukoms atvežti... viskas vietoje...
O gale, tarp krematoriumų griuvėsių, stovi 1967 m. balandį atidengtas paminklas čia žuvusiems atminti.
Toks tad tas muziejus, kuriame tiek visko išlikę. O kiek dar neišliko. Juk buvo ir trečias Aušvicas, pastatytas 1943 m., Monovicuose, ir dar apie 40 jo filialų... Ir visa tai vyko taip neseniai...
Na, bet laikas į kelionės tikslą. Iki jo apie 150 km, o mes tokie alkani... Stojame pakelės bare, pasisotiname ir snūduriuodami važiuojame per aštuonerius metus neatpažįstamai pasikeitusiais Lenkijos keliais. Kas liko nepakitę, tai reklamos - tos pačios apdriskusios, prie kurių fotografavomės kadaise.
Po trečios valandos, pakeliui nusipirkę rūkyto sūrio (gal bryndzos, o gal oscypek, kažkaip nepasitikslinau, o ir ne tai svarbu, jau žinau, kad skanus ir vienas, ir kitas) pasiekiame savo rezervuotą nakvynės vietą. Šeimininko nėra, telefono nekelia, apsigyventi čia laukia ir vengrų šeima, kartu laukti būtų linksmiau, bet mes nemokame vengriškai, jie nemoka nei rusiškai, nei angliškai... Tiesa, nakvynės vieta - irgi trumpa atskira istorija.
Užsakyti nakvynę norėjau kuo greičiau, nes booking.com svetainėje kambariai tirpo akyse. Nesvarbu, kad visi aplinkui kvailino ir sakė, jog rasim kur apsistoti be problemų (turiu sutikti, kad jie buvo absoliučiai teisūs). Taigi rezervavau Dom Sw. Stanislava. Sistema leido rezervuoti be kredito kortelės, o štai paskui gavau laišką, kad turiu pervesti avansą. Tada ir prasidėjo susirašinėjimai, kad neturiu PayPal sąskaitos, kad tarptautinis pavedimas kainuoja brangiai ir pan., kol galiausiai gavau atsakymą, jog avanso mokėti nereikia ir mielai mūsų laukia Zakopanėje. O štai čia nebuvo visiška tiesa, nes, kaip supratote, niekas mūsų čia nelaukė.
Mano mintys nuvažiuoti į terminius baseinus taip ir liko mintimis. Laukti šeimininko nusibodo, išvažiavome į miestą, kuris, pasirodo, pasikeitęs neatpažįstamai: masės žmonių, įvairiausių atrakcijų, visos automobilių aikštelės mokamos... nežinau, gal nuovargis kaltas, bet atrodo, kad anuomet čia viskas buvo daug mieliau. Nusiperkame ledų, aš dar tradiciškai užsuku į informacijos centrą (jokios naudingos nemokamos informacijos, jokio žemėlapio, nieko, viską reikia pirkti...), pakeliui dar į maisto parduotuvę ir vėl į savo nakvynės vietą. Draugai vengrai, pasirodo, jau įsikūrę, mums taip pat parodo kambarį, o susimokėti, sako, reikės šeimininkui, kuris ateis po 5 minučių. Taip pralaukiame gal pusvalandį, kol nusprendžiu, kad pakaks, reikia eiti vakarieniauti.
Pirmas restoranas (iš tikro tai net ne restoranas, karčiama, tik kad su gyva muzika) nemaloniai nustebina savo kainomis, tad einame kiek tolėliau ir... atsiduriame
Marzanna restoranėlyje.
Nepatikėsite, čia neparduodami alkoholiniai gėrimai, o mes juk be mašinos, ir vakarienės metas, na, bet ieškoti dar vienos maitinimo įstaigos neturime noro, užsisakome ir laukiame, o kol laukiame fotografuojame viską iš eilės, nes viduje tokia jauki kakofonija ir disonansas.
Štai ir dalis mūsų maisto. Nelabai supratome, ką užsakome, bet porcijos dydis nustebino. Pasirodo, tai bulviniai blynai, tarp kurių įsikūrusi troškinta mėsa.
Vakarienė buvo net per soti, nes grįžus namo beliko vietos tik gurkšniui vyno.
P. S. Jei planuosite lankytis Aušvice, siūlau tai daryti iš pačio ryto ir kelionę pradėti nuo Aušvico I. Vasarą jis duris atveria 8 val. Nes nuo 10 val. jau pradedamos leisti grupės ir žmonių tikrai pernelyg daug.
***
Antradienis.
Nuovargis, pasirodo, buvo tikrai didelis, nes vietoj planuoto ankstyvo rytinio atsikėlimo iš lovos išlipame tik apie 8 val. Jau vakar susiplanavome, kad šiandien bus lengvo pasivaikščiojimo ir kojų apšilimo diena - keliausime į Kasprowy Vierch. Lengvo, nes planavome užkilti keltuvu, o nusileisti pėstute. Iš vakaro susižiūrėjome, kad važiuoti mašina nėra prasmės, nes gerą gabalą kelio reikia eiti pėsčiomis, o iki ten su mašina tepavažiuotume gal kokį kilometrą, taigi rytinė kava, pusryčiai ir mes jau žygiuojame į Kuznic. Skaičiau, kad reikia skubėti, nes vienas aplenktas žmogus sutaupo valandą - skubame, bet vaizdas, kurį išvystame prieš akis prieš keltuvus, mane pribloškia. Niekaip nesitikėjau išvysti tokią masę žmonių (nuotraukoje čia tik dalelė jų, uodegėlė).
Stojame į eilę. Penkios minutės, dešimt, penkiolika, o mes tepajudame dešimt metrų į priekį. Man darosi neramu. Einu aiškintis situacijos, o grįžusi jau garsiai mąstau, kad į keltuvą pakliūsime geriausiu atveju po ketverto valandų. Reikia eiti pėstute. Pasinagrinėjame maršrutą ir keliaujame link Dolyna Jaworzynka.
Už įėjimą į nacionalinį parką susimokame po 4 zlotus, galėtume užsidėti antspaudą, bet neturime jokio atviruko, tenka antspauduoti žemėlapį, na ir žygiuojame geltonąja trasa. Iš pradžių tai atrodo lengvas pasivaikščiojimas mišku ir pieva saulės atokaitoje ar eglių pavėsyje, kad net suabejojame, ar tikrai tai geltonoji trasa.
Bet vėliau prasideda varginantis kopimas į statų kalną. Kai kas jau spėja apsiskelbti, kad pasiekęs Kopa Krolova suks atgal ir tuo šios dienos apžvalginė kelionė baigsis, kai kas bando didvyriškai laikytis ir sako, kad dėl visko kalta senatvė.
Na, kaltų ieškoti čia tikrai nereikia. Vaizdai aplink nuostabūs, juos dar sugebame matyti.
Juolab, kad pasiekus Wielka Kopa Krolova prasideda lengvo pasivaikščiojimo mėlynoji trasa į Gala Hasienicowa.
Čia užsukame į kolybą, alus nuplauna visą išlietą prakaitą, nusiperkame atviruką, susiantspauduojame ir galime keliauti toliau.
Nusprendžiame, kad norime aplankyti Czarny Staw Gasienicowy ežerėlį. Iki jo 35 minutės kelio, ėjimas nesunkus, o vaizdai tikrai įstabūs.
Aišku, žmonių čia, kaip ir visoje jau mūsų praeitoje trasoje, minios.
Prisėdame papietaujame ir... mūsų keliai išsiskiria. Stiprioji lytis pareiškia, kad nesutinka eiti juodąja trasa į Maly Koscielec. Jo protestas suprantamas, nes aiškiai matome, kaip žmonės kyla į 1863 m aukščio kalną kaip į sieną. O toliau kelyje lauktų dar viena juodoji trasa. Bet mano noras pamatyti ežerus iš aukštai irgi didelis, tad kompromisas - kažkas grįžta atgal ir eina iki geltonosios trasos vidurio, o kažkas lipa per kalną. Nesunku atspėti, kas yra kas.
Pasiimu asmens tapatybės kortelę, 10 zlotų, 0,5 l vandens ir obuolį - viskas. Negaliu sakyti, kad kopti sunku, nes visas kelias išklotas akmenimis, eiti patogu, nereikia jokių grandinių, bet labai jau status ėjimas. Aišku, kad pavargstu. Staiga priekyje išgirstu lietuvišką šnektą, nes kiek ėjome iki šiol aplinkui kalbėjo tik lenkiškai ir... kartą prancūziškai ir rusiškai. Taigi su savais ir kalnas ne toks status.
Štai kaip mūsų aplankytas ežeras atrodo iš viršaus.
Pasiekiu mėlynąją trasą, kuri driekiasi tarp žydrų ežerėlių: Dlugy staw, Zieliony stav ir dar keletas mažesnių. Eiti vienas malonumas, o vaizdai įspūdingi.
Belieka dar 25 min juodąja trasa, kad kelionę vėl tęstume kartu. Einant juodąja trasa negaliu atsistebėti, kodėl ji juodoji, nes nieko sunkaus, tiesiog lengvas pasivaikščiojimas lyguma, tada man paaiškina, kad spalvinis žymėjimas šioje šalyje nieko nereiškia...
Nežinau, ar tikrai reikia tų 25 minučių, bet priekyje jau matau besiilsintį savo palydovą. Laukia manęs kone valandą... Ką gi, man poilsio nereikia, kopkime į savąjį tikslą - Kasprowy Vierch. Informacinės rodyklės rodo, kad iki jo liko 50 min. Mums, įtariu, prireiks gerokai daugiau, nes kalnas labai status, saulės atokaita, o ir mes pasiruošę vėsesniam orui. Štai kiek jau nueita, o kiek dar liko...
Vėl spėjame apkaltinti visus aplinkui, bet gerai, kad pusiaukelėje galime atsigaivinti tyru kalnų vandenėliu, o vaizdas, kurį išvystame užkilę, atperka viską. Esame tiesiai ant Lenkijos ir Slovakijos sienos. Viena koja čia, kita ten. Įdomu, kaip kalnai atrodė tada, kai nebuvo Europos Sąjungos?
Taigi nuotraukos, poilsis, grožėjimasis viskuo ir išvada, kad tie patys Tatrai Lenkijoje ir Slovakijoje kitokie, net jų spalva skiriasi. Mums, aišku, mielesni sentimentus sukeliantys slovakiškieji.
Dar kartą susiantspauduojame atvirukus, įsigyjame sertifikatą, kad keliavome naujuoju keltuvu (nors juo į viršų nekilome), ir leidžiamės keltuvu žemyn (27 zlotai asmeniui).
Štai ir viskas, galinė stotis.
Iš jos tik kelias namo. Kiek paėjėjusi prisimenu, kad neužsidėjau antspauduko ant kalnuose pirkto atviruko. Vyrą palieku parke ant suoliuko, o pati beveik bėgte prie įėjimo į nacionalinį parką. Dar tik po 6 val. vakaro, o kioskas uždarytas. Įėjimas į parką juk nemokamas, bet antspaudas irgi užrakintas. Na, ką padarysi, teks pasitenkinti antspaudu ant žemėlapio.
Grįžtu atgal. Nusprendžiame, kad namo eisime tolimesniu keliu, bet pakeliui užsuksime į parduotuvę. Nusiperkame maisto. Grįžę užsikuriame kepsninę ir laukiame savo vakarienės meto. Lauke kartkartėmis nulyja lietus, šiltas, gaivus, užmiegu su mintimis, kad rytoj bus geras oras...
P. S. Jei norėsite pakartoti mano dienos didįjį maršrutą, kelionę pradėkite Kuznice. Mašiną teks palikti tolėliau ir iki ten eiti pėstute arba važiuoti taksi ar bričkele asfaltuota Przewodnikow Tatrzanskich gatve. Iš Kuznice geltonąja trasa per Dolina Jaworzynka (1 h 30 min) iki Wielka Kopa Krolowa. Nuo čia mėlynąja trasa iki Hala Gasienicowa (30 min), toliau mėlynoji trasa ves prie Czarny Staw Gasienicowy ežero (35 min), juodąja trasa pasieksite Maly Kocieles viršukalnę (1863 m, 35 min), eidami palei Dlugy Staw, Zieliony Staw, Kurkowiec ir kt. ežerus mėlynąja trasa (20 min), juodąja trasa (25 min) pasieksite keltuvus (jie dirba tik žiemą). Toliau kelionę į Kasprowy Wierch (1985 m) per Sucha Dolina Stawianska tęskite geltonąja trasa (50 min), o atgal į Kuznice galima nusileisti keltuvu grožintis Dolina Kasprowa vaizdais.
Na, o jei ryte eilės prie keltuvų nebus, galite eiti atvirkštiniu maršrutu, jis turėtų būti lengvesnis (jums reikės atitinkamai 45 min, 30 min, 30 min, 25 min, 25 min, 30 min ir 1 h 10 min). Be to, galite rinktis ir kitas trasas, čia pasirinkimo laisvė labai didelė.
***
Trečiadienis.
Žadintuvas suskamba anksti, nubundame pasiruošę naujai kelionei, bet vaizdas už lango nedžiugina. Lyja. Papusryčiaujame, dėl viso pikto apsirengiame kelionei į kalnus, bet turime ir atsarginį variantą. Išeidami sutinkame šeimininką. Pagaliau galėsime susimokėti už gyvenimą, nes su viešbučio administratore vakar buvome sutarę, kad šeimininkas ateis dešimtą vakaro, bet... taip ir nesulaukėme jo. Keturios nakvynės su asmens mokesčiu kainavo 380 zlotų. Sakyčiau, standartinė kaina, vieta tinkama, o ypatingų patogumų mums nereikia. Taigi atsisveikiname ir išvažiuojame prie Morskie oko.
Dulkia. Debesuota. Privažiuojame prie pat automobilių aikštelės. Žmonių, einančių į kalnus, nedaug, mūsų tarp jų šiandien nebus, nes Morskie oko išmainome į terminius baseinus. Galbūt rytojus bus mums dosnesnis.
Apsisukame, navigacijoje surandame arčiausiai esantį miestelį su terminiais baseinais. Bukowina Tatrzańska. Pakeliui dar stabtelime pasigrožėti į kalnus kylančiu rūku.
Keliolika kilometrų ir mes jau miestelyje. Automobilį paliekame aikštelėje, ji čia nemokama, o patys perkame 2,5 val. abonentą į Bukovina terminius baseinus http://www.termabukowina.pl/.
Nežinau, ar čia verta aprašinėti, kur ėjome, ką darėme, galiu tik pasakyti, kad laiko pakako, buvo smagu kvėpuoti tyru kalnų oru šiltame vandenyje ir žiūrėti, kaip visai šalia lyja lietus.
Ir išėjome laimingi, kad gera dienos pradžia - pusė darbo, bet alkani, nes restorane esantis maistas mūsų nesugundė.
Kur pietausime? Gal kažkam ir kyla toks klausimas nepažįstamame mieste, bet tik ne mums, nes atsakymą jau žinojome važiuodami link Morskie oko - Slovakijoje. Taip taip, siena visai šalia, o vien pagalvojus apie slovakišką maistą suveikia Pavlovo refleksas ir burnoje ima rinktis seilės, o mintys jau sukasi apie tai, kad galbūt pagaliau ketvirtas kartas nemeluos ir nusipirksiu Slovakijos magnetuką. Grįžtame atgal, kertame Slovakijos sieną.
Kad jūs žinotumėte, koks malonus jausmas važiuoti jau pramintais takais: štai čia stojome fotografuotis po ilgos kelionės per Lenkiją, štai čia nakvojome, o čia... Bet pietums pasirenkame dar neišbandytą Goralska karcma.
Valgiaraščio mums reikia tik tam, kad palygintume kainas. Vyras užsisako rezen bravčiovy vyprežany, o aš syr vyprežany. Labai norėjau ir česnakinės sriubos, bet valgiaraštyje jos nebuvo. Atsargiai klusteriu, o padavėjos atsakymas nustebina: - reikės ir bus. Pasaka. O maisto skanumėlis... Sentimentai...
Pavalgę dar aplankome Ždiarą.
Laiko turime, tad pasukame giliau į Slovakiją: stojame, vaikštome savo malonumui, grožimės, važiuojame toliau, bet lietus atranda mus ir čia. Grįžtame atgal į Zakopanę.
Pakeliui aplankome XX a. pradžios medinę bažnytėlę Kaplica na Jaszczurowce, kuri pradėta statyti 1904 m., o pašventinta 1907 m.
Gaivus oras po ką tik prašniokštusio lietaus, šilti saulės spinduliai ir ankstyvas vakaras neleidžia tūnoti namuose. Bent jau man. Išsiruošiu aplankyti Zakopanės centrą. Iki pėsčiųjų gatvės nei daug, nei mažai - apie 3 km. Žmonių, aišku, minios, bet šiuo kartu jie čia labai tinka.
Besigrožėdama skulptūromis, statiniais, kitomis atrakcijomis, nepastebiu, kaip pasiekiu turgų, kur žmonių dar daugiau.
O vėliau ilgas malonus (kartais ir nelabai) klaidžiojimas Zakopanės gatvėmis kol sutemsta. Atrandu seną bažnytėlę.
Aplankau vilą Kolyba.
Ir šiaip tiesiog grožiuosi pastatais.
Ar šalia esančiais kalnais.
Apie tai, kad gali būti nesaugu, nėra net minties, bet vis tiek jau laikas namo, tad visu greičiu pirmyn. Ir ačiū dangui, kuris išsilaikė nelijęs, nors prieš pat namus jau galėjau grožėtis žaibais.
Ilgas kelias buvo, prognozės rytdienai nedžiuginančios, o aš teturiu tik kelis lankytinų objektų variantus, bet dar kažko ieškoti nebeturiu jėgų, tegul bus rytas protingesnis už vakarą.
P. S. Į baseinus galima pirkti 2,5 val., 4,5 val. ir visos dienos bilietus. Taip pat papildomai galima pirkti bilietus į sauną. Jei norite pataupyti, į terminius baseinus pigiau galima patekti ryte (9-11 val.) ir vakare (po 20.30 val.) arba galima įsigyti bilietus internetu. Taip pat reikėtų pasižiūrėti akcijas ir specialius pasiūlymus. Na, o jei norite išbandyti ir kitus, itin reklamuojamas terminių baseinų kompleksas Bialka Tatrzanska miestelyje Terma bania http://www.termabania.pl/, o akvaparką galite rasti ir pačioje Zakopanėje http://www.aquapark.zakopane.pl/.
***
Ketvirtadienis.
Ryte nubundu pažiūrėti, ar tikrai jau penktą švinta. Švinta, bet dangus apniukęs. Verčiuosi ant kito šono, bet sunkiai užmiegu. Liūdna.
Kylame vėl su žadintuvu ir nusprendžiame, kaip jau bus, taip, o mes į Morskie oko. Dar dėl viso pikto žvilgterime į tiesioginį vaizdą iš ten - debesuota, bet kalnai matyti. Greitai papusryčiaujame, susikrauname kuprinę ir vėl link Slovakijos sienos. Štai mums jau arklaičius veža.
Pagaliau. Už aikštelę mokame 20 zlotų. Žmonių nedaug.
Bevažiuodami esame nutarę, kad į kalną kilsime vežimuku. Taip ir padarome.
Kaina nemaža - 40 zlotų žmogui, bet veža 7 kilometrus. Laiko sutaupoma gal ne itin daug, bet šiandien dar planuojame nemažai vaikščioti.
Aplenkdami grupeles pėsčiųjų kylame.
Kuo aukščiau, tuo šalčiau. Prireikia ir striukių. Nuo galinės arklių stotelės dar du kilometrai asfaltuotu keliuku ir mes jau būsime prie Morskie oko. Debesuota, bet debesys vietoje nestovi, uždengia vieną, bet atidengia kitą viršukalnę. Aišku, šviečiant saulei vaizdai būtų įspūdingesni, bet raminame save, kad tada ir žmonių būtų daugiau.
O štai ir garsusis Morskie oko. Net keista, kad tiek nedaug žmonių aplinkui.
Nuo šio ežerėlio kilsime prie kito. Tačiau dar turime nueiti iki kitos Morskie oko pusės, nes nuo ten prasideda trasa. Štai kokie vaizdai mus lydi pakeliui.
Kelias neilgas, bet labai stati įkalnė, tad nurodytos 30 minučių mums virsta geromis 45 min.
Šalia alma kriokliukas. Kaip vėliau paaiškėja - iš to aukštutinio ežero Czarny staw.
O štai mes ir viršuje, žvelgiame į Morskie oko iš aukštai.
Iš čia galima kilti į Rysy viršukalnę, bet iki jos būtų 3 val. 20 min kelio pagal nuorodą ir turbūt visos 4,5 val. mūsų ėjimu. Ir čia tik į vieną pusę.
Kelias mums būtų per ilgas, tad grįžtame atgal. Morskie oko apeiname iš kitos pusės. Iš viso aplink ežerą 35 minutės kelio. Štai kada čia pradeda rinktis žmonės. Tolumoje, prie hytės žaibuoja fotoaparatų blykstės, o priėjus arčiau matyti minios žmonių. Ir iš tikro, norint praeiti tenka brautis per minią.
Atsigaiviname šaltu alumi, pastebime gruzdintas bulvytes dievinančius paukščius ir tęsiame kelionę.
Pasirenkame mėlynąją trasą link penkių ežerų Dolina Pieciu Stawow Polskich. Eiti reikės 2 valandas, kol perlipsime dvi viršukalnes: Kepa (1686 m) ir Swistowa Czuba (1768 m). Džiaugiamės, kad vis dėlto pasisekė su oru, nes jei pliekstų saulė, eiti tikrai būtų gerokai sunkiau.
Tiesa, pagal prognozes 12 val. turėjo lyti lietus, bet lietaus nėra, tik kartkartėmis nukrinta keli gaivūs lašeliai. Dar kartą pažvelgiame į Morskie oko iš aukštai.
O štai ten ten kelias, kuriuo ėjome prie jo. Ir galinė arklių stotelė.
Nuo šios viršukalnės vaizdai pasikeičia, bet kopimas į kitą dar laukia ilgas ir sunkus. Akivaizdu, kad vėl bus ilgesnė kelionė, nei parašyta.
Bet kai galų gale ją pasiekiame - aiktelime. Dėl šio vaizdo tikrai buvo verta čia eiti.
Pasigrožėję nusileidžiame prie hytės.
Joje būtų galima ir nakvoti. Norėčiau... Deja, kažkur ten, toli toli, mūsų laukia automobilis. Iki jo dar eiti ir eiti: nusileidimas prie upės juodąja trasa 30 min, ilgas žygiavimas mišku žaliąja 1 val. 10 min ir dar keli kilometrai asfaltu - 40 min.
Nuo kalno juodąja trasa nusileidžiame greičiau nei parašyta.
Ėjimas mišku mėlynaja trasa primena Slovakijos Žemuosius Tatrus, nors mes keliaujame Aukštaisiais.
O štai kaip virsdami medžiai rauna akmenis.
Ir vėl pradeda krapnoti lietutis. Tik šiuo kartu jis vis stiprėja, o mes dar teįveikėme pusę trasos. Staiga prasideda liūtis. Smagus jausmas ir įdomi patirtis. Gruntas vandens negeria, todėl minutė kita ir aplinkui jau šniokia kriokliai, patvinsta ir mūsų trasa. Iš pradžių dar bandome šokinėti nuo akmens ant akmens, bet ilgainiui ir tai tampa ne tik pavojinga, bet ir beviltiška. Vienintelė mintis, kuri guodžia, kad mūsų trasa leidžiasi žemyn. Visa apranga anksčiau ar vėliau pasiduoda liūčiai: pirmiausia kelnės, tada striukės, o galiausiai ir batai. Na žinoma, tokį stiprų ir ilgą lietų atremtų tik geras celofano gabalas.
Į mašiną grįžtame šlapi kaip viščiukai. Išsipilame vandenį iš batų, persirengiame dalį drabužių (laimė, kad kažkiek jų turėjome mašinoje). Nusipelnėme skanios ir šiltos vakarienės, o kur rasti tokią, jau žinome - toje pačioje Slovakijoje. Gaila, šiandien nėra česnakinės sriubos, tad ją pakeičiame Tatrankij čaj. Tiksliau, pakeičiu tik aš - 52 laipsniai vairuotojui būtų per daug.
Sotūs ir laimingi grįžtame į Zakopanę. Dar užsukame į pėsčiųjų gatvę. Jau be fotoaparato, juk reikia ir vyrui parodyti pagrindinį miesto, kuriame gyvenome, akcentą.
P. S. Jei planuosite kartoti šį maršrutą, jums reikės vienos valandos užkilti į kalną arkliuku ir dar 15 minučių pėstute arba, jei gailėsite gyvulėlių ir kilsite pėsčiomis, tai iki Morskie oko kelionė pėsčiomis truks 2 h 35 min. Nuo čia iki Czarny staw ežero 45 minutės, atgal į tą pačią vietą - 40 min. Mėlynąja trasa iki Dolina Pieciu Stawow Polskich 2 h, nuo čia juodąją trasa 30 min, toliau kelionę tęskite per Dolina Roztoki žaliąja trasa 1 h 10 min, na ir dar liks raudonąja trasa (asfaltu) 40 min iki pradinio taško - automobilių stovėjimo aikštelės.
***
Penktadienis.
Gaila, bet viskas baigiasi. Šį rytą mes jau paliekame Zakopanę. Kelionė buvo trumpa, bet smagi, mielai dar ją pakartočiau, o ir kalnų trasų liko daug nelankytų, tik kitą kartą apsistočiau... Slovakijoje, man labiau prie širdies maži jaukūs kaimukai, o ne sausakimši miestukai. O grįžtant (ar važiuojant į priekį) tikrai yra ką pamatyti ir kituose Mažosios Lenkijos miestuose, štai, pvz., grįždami užukome į Kelcus (Kielce) - pro automobilio langą pasirodė tikrai vertas dėmesio miestas. O kur dar garsioji Čenstakava (Czestachowa), Erelių lizdų takas, Velička (Wieliczka, čia mes jau esame buvę) ir dar daugybė lankytinų objektų, esančių vos tūkstantis ar net mažiau kilometrų nuo Lietuvos.
Gražus rytas, šiltas oras. O štai ir Ausiutiškių konglomeratas. Kas tai? Konglomeratas [lot. conglomeratus – sukauptas, surinktas] – tai nuosėdinė uoliena, kurią sudaro susicementavęs įvairiagrūdis smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai. Stačiais laiptais leidžiamės žemyn jo apžiūrėti.
Čia netoliese ir Neryje mirkstantis mitologinis akmuo Karvutė.
Kiek tolėliau - Ausiutiškių regykla, Kražlių pilkapynas, Raganų kalnas. Viskam aplankyti prireikia nemažai laiko.
