Trumpos kelionės po Lietuvą (1) - Žemaitija

Kviečia Lietuvos regioniniai parkai (1)

 2012 m. liepa

 2012-ieji – Maironio metai, tad būtent nuo šio objekto ir pradedame savo kelionę kelionių konkurse Kviečia Lietuvos regioniniai parkai, skirtame regioninių parkų 20-mečiui. Iš tolimiausio Rytų Letuvos kampelio iki Bernatonių nemažas atstumas, kurį keliauti pradedame anksti ryte, tad prieš pietus jau būname Dubysos regioniniame parke, Pasandravio istoriniame draustinyje, kuriame yra ir Jono Mačiulio-Maironio gimtinė, ir tėviškė. 

 Tvarkinga automobilių stovėjimo aikštelė Bernotuose, tik šiukšlių dėžės pasigedau, tad paliekame pusryčių likučius mašinoje ir žingsniuojame į sodybą. Iš toli matyti atviros daržinės durys ir pora atremtų dviračių. Priėjus arčiau pasimato ir vyriškiai, ir alus. Tradicinė lietuviška sodyba... 

 Na, bet mums į kitą pusę, į Maironio tėviškės sodybą. Čia pasitinka muziejaus darbuotoja, kuri mielai, bet labiau iš pareigos nei susižavėjimo papasakoja apie Jonuko vaikystę, pyragėlius su varške, jo seserį ir dar daug ką. O mes dairomės kuklioje gryčelėje, kurioje kai kurie kuklūs eksponatai nauji (kad ir pats namas, senasis sudegė per I pasaulinį karą iki pamatų, tad šis yra atstatytas), o kai kurie autentiški, paties Jono Mačiulio rankų lytėti ar net pagaminti (pavyzdžiui, rašalinė), o dar kažkas smalsių mokinukų ir palaužyta... Labai kuklus muziejus, kaip ir pati sodyba. Išeiname į aukų dėžutę įmetę po pinigėlį ir tikėdami, kad jie vis dėlto bus skirti muziejui, veikiančiam nuo 1989 m., plėsti.

 Netoliese – Pasandravys, Maironio gimtinė. Ją galima pasiekti pėsčiųjų taku, grožintis ąžuolais, nes visas 1,5 km (taip rašo literatūra, muziejaus darbuotoja minėjo, kad tik apie 1 km) apsodintas ąžuoliukais. Kodėl? Taip 1987 m. buvo paminėtos poeto 125-osios gimimo metinės: įrengtas takas ir pasodinti 125 ąžuoliukai. O graži tradicija tęsiama kas penkerius metus vis gausinant ąžuolų alėją. Grįžtant reikia nepamiršti aplankyti Maironio šaltinėlio, kurio vanduo, tikima, turi stebuklingų galių...
 Na, bet mes toliau, į Tytuvėnų regioninį parką. 

 Miestelyje įsikūrusi nauja lankytojų centro ekspozicija. Atvykstame jau gerokai po pietų, durys atrakintos, viskas dar kvepia naujumu ir šviežumu, bet aplink nė gyvos dvasios. Apeiname ekspozicijas, įmename visas mįsles – nieko, o mielai būčiau nusipirkusi atvirukų, kurie ramiai sau gulėjo neužrakintame kabinete... Na, bet gal darbuotojai buvo išėję grynu oru pakvėpuoti...

 Visai netoli Tytuvėnų - Lyduvėnai, garsūs savo ilgiausiu ir aukščiausiu tiltu Lietuvoje, bet mes jau lankėmės ten pernai, o ir anksti kėlėm, praalkom, paliekame juos nuošaliau. Pakelyje pastebime ženklą – kavinė ir vienbalsiai nusprendžiame – sukame. Pirmas įspūdis tikrai klaidingas, visai ne laukinė kavinė, nors iš tikro aplink nė gyvos dvasios, o ir vadinasi ji Laukinukė, bet viduje mūsų laukia skanūs cepelinai ir dar skanesnė kava.

 Sotūs ir laimingi važiuojame į Kurtuvėnų regioninį parką. Čia mūsų kelyje ypatingas gamtos paminklas - didžiuliame plote (1,8 ha) trykštantys šimtai versmių versmelių. Tai didžiausias ir vandeningiausias šaltinis Lietuvoje. Žinoma, norėdami pamatyti visus šaltinius turėsite gerokai pasivaikščioti, bet šalia kelio yra puikiai turistams pritaikyta aikštelė, o pagrindiniai šaltinėliai vos už kelių žingsnių nuo jos ir puikiai girdėti bei matyti kaip jie alma ir kunkuliuoja. Atsigeriame gėlo, beskonio ir bekvapio, nekalkingo vandens iš Svilės šaltinių, dar įsipilame į butelaitį – mamai, sako, kad jis gydantis, o patikėti nėra sunku, nes būtent čia yra vienintelė žinoma vieta Lietuvoje, kur gyvena cheminiam vandens užterštumui labai jautrūs vabzdžiai. 

 Važiuojame į Ventos regioninį parką ieškoti juros periodo atodangos. Gražus miestelis Papilė, daugybė lankomų objektų, tad pirmiausia nuklystame į Jurakalnį. Apžvalgos aikštelė čia dar tik įrengiama, tačiau Ventos slėnio ir miestelio panorama puikiai matyti. Iš čia matyti ir atodanga, bet turbūt ne ta, kurios mums reikėtų.

 Ir iš tikro, didžiąją randame kitoje upės pusėje, iki jos eidami ramiu tvarkingu paupiu. Prisiskaičiusi, kokia tai reta atodanga, nes šio periodo atodangų Europoje yra tik Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir čia, Papilėje, tikiuosi didžiulės ekspozicijos su gausybe informacijos, na, o randame štai tokį namelį.

 Šios dienos kelionės dar nesibaigia. Šiaip ne taip surandame Varnių regioninio parko lankytojų centrą (pastatas nuostabus, bet keliui iki jo lėšų pritrūko...). Deja, jis jau nebedirba, o tikrai būčiau norėjusi užsukti, nes išankstinė nuostata, kad lankytojų centrai šiame kelionių konkurse bus pats neįdomiausias dalykas, nepasitvirtino. Tikrai ne tik įdomu virtualiai pasižvalgyti po regioną, bet ir kiek įdomių lankytinų vietelių atrandi - tikras lobynas keliautojui.

 Na, keliaujame toliau, paskutinis šios dienos lankytinas objektas yra Varnių regioniniame parke - Žąsūgalos kalnas. Žinoma, jei oro sąlygos ir laikas leistų, tikrai būtų šaunu pakeliauti pėsčiųjų-dviratininkų trasa. Šiandien, deja, teaplankome kalną.

 Po tokios dienos nusipelnėme poilsio. Užsukame į Plungę, nustembame radę šviežiai rūkytos žuvies, žinoma, nusiperkame ir... ar gali būti šaunesnė vieta poilsiui nei Plateliai. Mūsų laukia Platelių jachtklube rezervuota nakvynė.

 Taip trokštame kuo daugiau pamatyti, kad ryte pakylame gerokai anksčiau nei planavome. Nuo Platelių iki kito objekto - Kalnalio apžvalgos bokšto Salantų regioniniame parke labai netoli, o gamta dar tik bunda. Kaip ir žmonės. Nuo bokšto atsiveria Žemaitijos lygumos ir Salanto slėnis.

 Nusileidę praeiname apžvalginiu takeliu - iš ryto jis labai slidus. Dar apžiūrime architektūros paminklus - Kalnalio varpinę ir Šv. Lauryno bažnyčią, pastatytą 1883 m.

 Dar labai ankstus rytas, turime laiko užsukti ir į Mosėdį.

 Na, o dabar jau pats metas į Plokštynę (Žemaitijos nacionalinį parką), kad spėtume į ekskursiją po Šaltojo karo muziejų su pirmąja turistų grupe 10 val. 

 Tiesą sakant, iš šios ekskursijos tikėjausi kur kas daugiau, bet ką jau padarysi, jei iš pradžių buvo leista viską išgrobstyti, o tik kai jau nebeliko ką nešti (arba žmonės nebebuvo pajėgūs), tada nuspręsta daryti muziejų...

 Veikianti tik viena salė. Joje įvairios ekspozicijos, maketai, rodomi filmai - šiuolaikiška, įdomu, tik tempas kiek per greitais, ypač jei nori ne tik išgirsti, nufotografuoti, bet dar ir pasižiūrėti, kas rodoma ekranuose.

 Valanda prabėga labai greitai. Jau metas kitai ekskursijai, o mes dar pažvelgiame į šią bazę pro fotoaparatą iš apžvalgos bokštelio.

 Kur toliau? Pagramančio regioninis parkas ir Didžioji Akmenos rėva. Pasiliekame mašiną toliau ir tipename takučiu klausydami vis garsėjančio Akmenos šniokštimo.

 Gražu, bet mes dar nežinome, kad laukia pats įdomiausias kelionės etapas - Rambyno regioninis parkas ir misija surask Šereitlaukį.

 Lietus, purvynas, įtarūs pasieniečiai, o ir informacija ne tokia jau tiksli, bet savo tikslą pasiekiame. Ir visai nesvarbu, kad informacinis ženklas stovi kur kas toliau, nei pramintas kelias veda į piliakalnį.

 Grįždami stabtelime ties gandrų kolonija.

 Dar vienas objektas pakeliui - Rambyno kalnas, taip pat remontuojamas. Tvarkoma apžvalgos aikštelė.

 Mašinos spalvos iš po purvo nematyti, lietus žliaukia, pilvai gurgia, Pagėgių pakelės užeiga tikras išsigelbėjimas ne tik mums, bet ir didžiuliam būriui užsienio dviratininkų. 

 Mes sotūs ir laimingi, išlenda saulytė, o mūsų širdys džiaugiasi, nes važiuojame link savo svajonių tikslo - Ventės. O mums pakeliui Nemuno deltos regioninis parkas. Pasivaikštome Aukštumalos pažintiniu taku.

 Na, o dabar jau tikrai Ventė. Tradicinis Ventės rago aplankymas, rūkytas upėtakis ir mūsų poilsis Ventainėje.

 Paskutinioji mūsų kelionės diena turėjo būti skirta Kuršių nerijos nacionaliniam parkui. Ir buvo, nors lietus lijo be perstojo. Pervalkoje susiradome ką tik išrūkytos žuvies ir skaniai papusryčiavome. Pro mašinos langą apžiūrėjome Nidą - nepasikeitusi. Kiek aprimus lietui nupėdinome pasisveikinti su jūra. Aplankėme konkursinį objektą - į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą Avikalnį. Aišku, nuostabus Kuršių nerijos vaizdas prieš akis neatsivėrė, kur tas Naglių rezervatas irgi nelabai supratome, bet atmintyje išlikę vaizdai iš ankstesnių metų.

 Grįždami stabtelime pasigrožėti kormoranais ir pilkaisiais garniais.

 Juodkrantę pasiliekame geresniems laikams, tik užsukame į Smiltynę, kad atgaivintume jau priblėsusius prisiminimus, ir vėl į keltą.

 Lyja, bet negi paliksi Pajūrio regioninį parką. Žinoma, kad kur kas maloniau čia būtų lankytis geru oru, tačiau atstumas nėra mūsų draugas, taigi, važiuojame į Karklę.

 Pirmiausia užsukame į naują Lankytojų centrą. Jaunos mergaičiukės viską papasakoja, net su akvariumo gyventojais supažindina, ir pasako, kur galime surasti Litoriną.

 Ekologinis pažintinis takas Litorina dar ekologiškesnis lyjant lietui.

 Na, o iš čia jau galima ir į namų pusę judėti. Lietus visą kelią nesiliauja: tai aprimsta, tai vėl įsismarkauja. Nutaikiusi prošvaistę dar nusprendžiu, kad reikia užsukti ir į Panemunių regioninį parką. Seredžiuje jau esame buvę, bet piliakalnių niekada nebus per daug. Prieš pat didžiulį debesį užšuoliuojame  ten, kur sakoma yra legendinio Lietuvos valstybės įkūrėjo Romos kunigaikščio Palemono kapas. Kelios nuotraukos ir... 

 ...kaip pupos iš dangaus pasipila didžiuliai lietaus lašai. Viskas. Objektų šiam kartui tikrai pakaks.

 Tokios tad trumpos atostogos ir grįžimas namo per lietų, jį gi ir vežantis. Nuvažiuota 1600 km, nei daug, nei mažai...