Austrija ir truputukas Čekijos

  Trumpa, bet smagi, ilgai laukta, bet beveik neplanuota kelionė prasidėjo labai neįprastai - išvykome vidury savaitės. Diduma kelio vedė magistralėmis, tad nepatogumų dėl to nebuvo, pro langą džiugino mėnulis, jį pakeitė saulė. Mes pasitarėme ir aš nusprendžiau, kad šiandien reikia aplankyti Mikulovą, pakaks vis pro šalį ir pro šalį arba vos su trumpais sustojimais. Bet pačiame miestelyje kempingo nėra, o kadangi iki paskutinės minutės nežinojau, kada išvažiuosime, o ir oras buvo fantastinis nusprendėme išbandyti kiek prieš jį esantį kempingą Merkur Posohlavky. Minčių buvo daug: ir šalia esantis vandens parkas, ir už keliolikos kilometrų Mikulovas, bet atvažiavome, apsistojome ir... tokia ramybė ir toks tingulys apėmė, kad niekur nebenorėjome judėti.

  Vien jau kol apėjome visą teritoriją... Tik vat, jei važiuosite čia, tai turėkite čekiškų kronų, nes kiek kempingo restoranų aplankėme (o jų čia ne vienas), nė viename neaptarnavo kortele. Svajonę paragauti česnakinės sriubos ar kepto sūrio teko pakeisti tradiciniu savos gamybos kepsneliu, o jis tikrai nebuvo prastesnis.

 Ryte atsibudome žvalūs ir pailsėję. Et, galvoju, tiek to tas Mikulovas, važiuojame tolyn, tik dar pakeliui pigesnių degalų užsipilsime... Visa laimė, kad degalinė buvo netoliese, nes sustoję pastebėjome, kad vienas ratukas prakirstas. Taigi pirmas įvykis (ačiū Dievui, ir paskutinis...), reikia dokumentuoti remonto darbus.

  Oi nenorėjo paleisti mūsų Mikulovas, oi nenorėjo. Ką gi, jei jau taip, stojame ir einame į centrą. Na, tiksliau, kopiame į statų kalną siauromis senamiesčio gatvelėmis.

  Kelias pirmiausia atveda prie muziejaus ir nuveda į jo jaukų kiemelį.

  Iš ten apsukame ratą ir nusileidžiame kiek žemiau, kad pro didingus vartus įžengtume į pilies kiemą ir sodą.

  O štai pagaliau ir gražioji istorinė centrinė aikštė.

  Na, bet laikas važiuoti toliau. Į ant aukšto kalno esančią koplytėlę nebelipsime, nes šios kelionės tikslas Austrija ir jos kalnai.

  Kelionę į juos pasirinkome Romantiškuoju keliu, tad neprivažiavę Vienos sukame į šoną. Pirmasis sustojimas Kremse prie Dunojaus (Krems am Donau). Negalėjome pravažiuot nesustoję. Miestas labai toli nusidriekęs palei Dunojų, tad pavaikštinėjome jo senesniojoje dalyje.

  Užsiropštėme į antrą miesto aukštą.

  Atsigaivinome tyru vandenėliu.

  Panorama labai graži, bet taip karšta - reikia eiti prie upės.

  Šiuo spalvingu tuneliu perėjome po gatve.

  Ir nuo Dunojaus padvelkė maloni vėsa.

  Kita stotelė - Diurnšteinas (Durnstein). 
  Mašina lieka stovėjimo aikštelėje, o mes šalia vynuogynų einame į mažulytį miestuką kalno ir pilies papėdėje.

  Dešinėje pusėje uolos.

  Kairėje - Dunojus.

  O miestelyje apstu įvairiausių mielų detalių. Žinoma, dauguma jų susijusios arba su vynu, arba su abrikosais :)

  Ech, ir skanus gi tas abrikosų likeris, o ir degtinytė nebloga...

 Tokie laiptai veda iš aukštutinės miesto dalies į apačią, prie upės.

  Bet mes dar norime pasivaikštinėti pačiame miestelyje.

  Na, o iš čia jau galima ir į paupį.

  Apsukame nemažą ratą ir apeiname vynuogynus iš kitos pusės.

 Paliekame tuščią traukinuką laukti savo keleivių, o mes važiuojame toliau. Pakelyje - Melkas. Buvau skaičiusi, kad jis labai gražus, tačiau vykstantys remontai nesužadino noro išlipti ir pasivaikščioti. Galbūt kada nors kitą kartą, o šiandien mums užteks ir pamatyto nuo kalno jo vaizdo. Kaip ne kaip, specialiai važiavome kuo aukščiau, kad pamatytume visą didybę.

  Nors mano akims mielesnis buvo vaizdas iš apačios.

  Na, o kitą rytą tęsiame kelionę romantiškuoju keliu. Pasivaikščiojimas po dar tik bundantį Petzenkircheną. 

  Miestukas neturi kažko itin gražaus ir išskirtinio, bet čia, kaip ir visoje Austrijoje, gyvena labai draugiški žmonės: visi be išimties sutikti šypsosi, sveikinasi, o kunigas net iš kitos gatvės pusės pamojo...

  Malonu būti taip draugiškai priimtiems, bet mes vėl į kelią.

  Atvykstame į Šteirą (Steyr). Rasti vietą mašinai centre - misija neįmanoma - viskas užstatyta, o į požeminę aikštelę su stogo bagažine netelpame... Statome automobilį miesto pakraštyje ir einame į itin gyvą centrą.

  Žmonių čia minios: kas parduoda drabužius, kas antikvarą, kas maistą, kas sėdi kavinukėje, kas žaidžia tinklinį, kas klausosi muzikos, kas... Žodžiu, veiksmas vyksta ir visas jis vienoje pagrindinėje gatvėje.

  Tik centre, senamiestyje, o už upės miestas ištuštėjęs.

  O ir aukštutinės senamiesčio gatvės tuščios, vadinasi, visi tikrai susirinkę centre.

  Pasibuvę kiek širdys geidžia važiuojame toliau, bet jaučiame, kad tikslas artėja.

  Pagaliau romantiškasis kelias iš vynuogynų mus atveda į kalnus. Štai ir jie, pirmieji ir tokie kuklūs, netoli Almsee. 

  Stojame net neprivažiavę didžiosios automobilių aikštelės.

  Pasigrožėję važiuojame dar pora šimtų metrų, kol kelias baigiasi. 

  Iš čia išsiruošiame į žygį prie ežero. Pirmiausia mus pasitinka ančių šeimynėlės, o paskui atsiveria ir kiti vaizdai. Ir tokia ramybė...

  Viso rato aplink ežerą nesukame, būtų per daug. Grįžę dar apsižvalgome kavinukėje (čia net šuniukų baras yra).

    Grįžtame tuo pačiu keliu, todėl dar stabtelime mažulyčiame miestelyje Grunau prie Almtalo (Grunau im Almtal), kuris važiuojant į priekį susirodė labai žavus.

  Aplankome kapinaites, bažnytėlę.

  Maldaknygės su lietuviškomis trispalvėmis.

  Ir leidžiamės žemyn.

  Važiuojame į kempingą. Reikia pastebėti, kad jų čia labai mažai. Artimiausias, kurį randu žemėlapyje, yra Altmunsteryje (Altmunster), tai Camping Traunsee. Na, taip, aš ieškojau prie ežero, bet net ir atmetus šį reikalavimą kempingų čia nėra apstu. Atvažiuojame. Pasirodo, mums labai pasisekė, kad pasirodėme čia dar nesutemus, nes vietą gauname vieną iš paskutinių likusių... savaitgalis... Įsikuriame, užkandame, sėdame ant dviračių ir miname į už poros kilometrų paliktą Gmundeną (Gmunden).

  Pravažiavę bažnytėlę atminame į centrą, kur pakliūname į tikrą renginių sūkurį. Pakrantėje įvairiomis uniformomis apsirėdę kariškiai laukia starto.

  Žmonių daug, tad savo transportą paliekame nuošaliau, o patys po centrą einame pasivaikščioti pėstute.

  Visokiais aprėdais pasipuošusios moteriškės ir vyriškiai.

  Finišuoja bėgikai. Maratonas toks ne iš trumpųjų - 70 kilometrų... 

  Žodžiu, veiksmas vyksta. O mes vėl ant dviračių ir miname miesteliu toliau, iki funikulieriaus. Naujutėlis, gražutėlis, tik prieš kelias savaites pradėjęs veikti. Aišku, jis jau nebedirba, bet mes ir taip nebūtume kėlęsi.

  Grįžtame atgal, kur 19 val. turėtų prasidėti šventinė eisena.  Šventės paskirties nelaba supratau, bet parašysiu vokišką jos pavadinimą, gal bus aiškiau - "10 jahriges Grundungsfest des K. u. K. Infanterieregiment Nr. 42 "Herzog von Cumberland".
  Visi rikiuojasi, lūkuriuoja...

  O štai ir paradas. Tiek visokių uniformų net muziejuje neteko matyti...

  Kol jie žygiuoja mes atminame prie fontano.

  Ilgiau neužsibūname, nes dar norime aplankyti bažnytėlę. Gaila, kad ji irgi užrakinta, o viduje matyti vykstantis kažkoks šventinis vakaras. Bet pavažiuojame šiuo mediniu 123 m tiltuku, pasivaikštome aplink bažnytėlę.

  Grįžtame į savo kempingą ir dar ilgai ilgai vakarojame.

  O kitą rytą - labas rytas Gmundensee. Susimoku už kempingą, atsinešu šiltos duonelės, papusryčiaujame ir dar nulydime akimis nuostabius vaizdus.

  Kitas visai netoli esantis miestukas - Traunkirchen. Visą jį pervažiuojame taip ir neradę vietos, kur palikti automobilį. Sekmadienis... visi apsirėdę tautiniais rūbais skuba į bažnyčią. Na, bet kaip taip pravažiuoti... Grįžtame. Ir susiradę vietelę tolėliau nuo centro einame į miestuką.

  Pirmiausia, žinoma, bažnyčia, kol dar pamaldos neprasidėjusios.

  Netrukus jos prasideda.

  Įėjome pro vienas duris, išėjome pro kitas. Atsidūrėme bažnyčios kiemelyje. Vėl visi sveikinasi... O išėjus į lauką jau ruošiami stalai, kepamas maistas užkąsti ir pabendrauti visai bendruomenei. Fantastiška tradicija.

  Einame toliau. Gražus takelis ežero pakrante.

  Vėl grįžtame prie bažnyčios, bet ten, aukštai ant kalno, matyti koplytėlė - reikia užlipti.

  Ji užrakinta, į vidų galima pažvelgti tik pro grotas.

  Suskamba bokšto laikrodis - veikia tiksliai.

  Gražu gi čia.

  Grįžtame į mašiną ir išvažiuodami dar stabtelime ir žvilgterime atgal.

  Mūsų kelias toliau vingiuoja palei ežerą. Dar keli kilometrai ir privažiuojame jo galą - Ebensee. Stabtelime. Miestukas visiškai nesužavi, tad ilgai nevaikštome, bet dar nueiname prie ežero.

  Toliau mūsų kelias į garsųjį Mocarto miestą. Taip taip, į Sen Volfgangą (St. Wolfgang). Jį beveik galima pavadinti miestu be automobilių, nes iš abiejų pusių yra didžiulės mašinų stovėjimo aikštelės, o į patį miestą įvažiuoti buvo draudžiama. Gal dėl vykusių renginių?.. 
  Taigi pasiliekame automobiliuką mokamoje aikštelėje, sėdame ant dviračių ir į miestą. Jau iš tolo jis mus patraukia neįprastais vaizdais.

  Štai ir pats Volfgangas Amadėjus.

  

  Vaizdas iš šalies į mus žiūrint buvo toks: važiuojame - stojame, važiuojame - stojame, dar keli šimtai metrų ir pasiliekame dviračius - eisime pėsti.

  Atsigaiviname ledais ir žingsniuojame, bet kai tokie vaizdai, tai žodžių nereikia.

   Labai norėtųsi čia pasilikti, bet gal kitą kartą, kai bus nors šiek tiek mažiau žmonių, o dabar į Halštatą (Hallstatt). Mašiniukas lieka aikštelėje prie tunelio uoloje, o mes leidžiamės į miestą vėl beveik be automobilių.

   Halštatas ypatingai gražus UNESCO paveldo miestas. Čia gera tiesiog vaikštinėti siauromis miesto gatvelėmis miestelio viršuje ir žvelgti į tolį.

  Arba nusileisti žemiau ir dairytis į parduotuvių, kavinių vitrinas, viešbutukų ar gyvenamųjų namų langus.

  Mūsų ausis pasiekia muzika. Einame į tą pusę. Iš bažnytėlės pro atviras duris sklinda choro atliekamos dainos. Pasiklausome.

  Iš čia einame jau visai paežere.

  Ir dar aukštyn, po to žemyn... Tiesiog savo malonumui, be jokio skubėjimo ir išankstinio plano.

  Ir kai jau nusprendžiame, kad šiai dienai pakaks, važiuojame į prie ežero įsikūrusį Obertrauno kempingą Am See. Specifinis kempingas, įdomus šeimininkas, kažkas visiškai neaustriško ir keliančio dvejopus jausmus, kažkas tarp apleisto ir neprižiūrėto ir itin autentiško...

   Įsikuriame, bet dar anksti, turime laiko, tad su dviračiais išlekiame iki keltuvo, keliančio į Penkis pirštus. Nors atrodė, kad tie keli kilometrai yra visai šalia, tačiau niekas nerašė, kad teks įveikti didžiulį kalną, na, o mes nepagalvojome. Aišku, galėjome apsisukti ir grįžti atgal, bet juk atvažiavome pasidžiaugti gamta. Sušilę bet laimingi pasiekiame tikslą.

  Mažumėlę nustembu, kad keltuvai dirba taip trumpai: pirmasis išvyksta 8.40 val., o paskutinis leidžiasi 5.20 val. Vadinasi, rytoj kilsime anksčiausiu, na, o dabar didysis džiaugsmas dviračiu nuo stataus kalno, štai dėl ko vertėjo taip aukštai kabarotis.

  Po tokios nuostabios dienos nusipelnėme karališkos vakarienės.

  O po jos į... jonvabalių medžioklę :) 



  Kitą rytą vėl tuo pačiu jau žinomu maršrutu iki keltuvo. Rytas ankstus, dar nekaršta, tad užriedame gerokai greičiau, nei vakar. Pasiliekame savo transportą, nusiperkame bilietus į visus tris keltuvus ir abu urvus ir kylame.

  Pasikėlę pirmą atkarpą, kaip ir sakė perkant bilietus,  einame į informaciją ir registruojamės grupei į urvus. Visos ekskursijos vyksta  dviem kalbomis: anglų ir vokiečių, turo ledo urve trukmė - 50 minučių. Eisime su pirmąja grupe. Iki turo lieka kiek daugiau nei pusvalandis, užlipti prireiks dvidešimties minučių, tad į čia esantį muziejų neužsukame.

   Einame tiesiai link ledo urvo.

  Užlipame taip anksti, kad dar net švieslentė mūsų laiko nerodo. Galime pasigrožėti vaizdu, ramiai sukrimsti po obuolį ir apsirengti, nes viduje bus vos 4 laipsniai šilumos.

  Ateina mūsų laikas - lendame į vidų.

  Jeigu nė karto nesilankėte ledo urve - įspūdžių užteks, tačiau jei jau kartą buvote, čia tikrai nieko įspūdinga.
  Iš šio urvo keliaujame į kitą. Reikia vėl nusileisti takučiu į apačią, šiuo kartu jau veidu į vaizdą.

  Nuo muziejaus į kitą pusę, bet jau nebe taip stačiai einame link Mamutų urvo.

  Laiko kaip tik užtenka ateiti, dar kiek luktelsime ir gidas įleis mus į vidų. Čia ekskursija trunka 60 minučių, viduje 3 laipsniai šilumos, bet jutimiškai šilčiau. Mamutų, aišku, nėra. 

  Kadangi tai ne pirmas mūsų apsilankymas stalaktitų urvuose, pirmas vaizdas vėlgi atrodo labai skurdus, o stalaktitų reikia su žiburiu ieškoti. Ši ekskursija labiau priminė pasivaikščiojimą po margą olą.

  Iš olos vėl grįžtame atgal ir į keltuvą. Juk būtinai reikia aplankyti penkių pirštų platformą. Kelias iki jos neprailgsta.

 Štai ir taip laukti išsvajotieji pirštai. Gražu, nors norėjosi kažko daugiau...

    Aplinkui įvairiaspalvės gėlės.

  Ramybė ir idilė.

  Pats laikas papietauti.

  Ne, ne, pietus turėjome savo. Bet šie paukščiau iš tiesų drąsūs - maistą lesė kone iš rankų, ir protingi - kai pamatė, kad nieko nebeduodame - nuskrido :)

  Grįžtame atgal. Pakeliui užsukame į poilsio zoną.

  Aplankome bažnyčią.

  Laikas bėga labai greitai. Dar norime nueiti iki visai neseniai pastatytos skulptūros - rykliuko. Pakeliui randame pamestą keltuvą.

    Visur informacinės lentelės.

  Štai ir mūsų tikslas - vaikiška bet smagi atrakcija, nes į šį ryklį galima ir įlipti.

  Iš čia galima keliauti dar toliau, bet mes norime išbandyti visus bilieto teiktus malonumus, o liko dar vienas pasikėlimas keltuvu, tad grįžtame atgal.

  Nuo šito kalno nusileidome pėstute, į jį turime ir pakilti, nes mūsų keltuvas viršuje.

  Visa laimė, kad nekaršta. Užlipome. Dar pasiklausiame, ar spėsime nusileisti ir grįžti, nes laiko lieka vis mažiau ir mažiau, niekaip nesuprantu, kaip galima viską spėti neskubant ir per vieną dieną...
 Nusileidžiame į Kripenšteiną. Taip, taip, ne kylame, o leidžiamės. Čia tiesiog užsidedame pliusą, nes aplinkui visiška nykuma.

  Grįžtame atgal, pakeičiame keltuvus ir nusileidžiame tarpinėje stotelėje, ten, kur liko neaplankytas muziejus. Žvilgterime į laikrodį - ne bėgte, bet spartesniu žingsniu apeiti laiko turime. Štai keli muziejaus eksponatai.

  Dabar jau įvykdytas visas šios dienos planas. Galima leistis žemyn.

  Keltuvu grįžtame į apačią.

  Prie kantriai mūsų laukiančio ištikimo transporto, kad vėl galėtume nuriedėti nuo didžiojo kalno. 

  Su vėjeliu parlekiame į savo kempingą. Nusipelnėme vakarienės restorane. Norėjome keliauti į Halštatą, bet keli lašai pakeitė planus.

  Vakarienė bus netoliese esančiame restoranėlyje.

  Na, porcijos tokios... švelniai tariant... nemažos. Štai kaip atrodo šeimininkų firminis kelių mėsų patiekalas.

  Sotūs grįžtame namo. Netrunka ir sutemti, tad gėrimės naktinio Halštato vaizdu.

  Na, o kai jau visiškai sutemsta, vėl išsiruošiame į jonvabalių medžioklę. Šįvakar buvo štai tokia ne tik mums, bet ir vorui nusisekusi naktinė šviečiančių jonvabalių medžioklė.

  Ryte paliekame kempingą, bet prieš išvažiuodami iš šio rojaus kampelio dar užsukame į Halštatą.

  Kažkaip liko neaplankyta kaulų bažnyčia, reikia taisyti padėtį...

  Dabar jau galime važiuoti toliau. Nusprendžiame pasukti prie Gosau ežero. Miestelyje užeiname į infocentrą.

 Pakeliui įspūdingi vaizdai.

  Atvykome. Pirmiausia einame apsižiūrėti. Kadangi žinome, jog iki aukštutinio ežero eiti toli, noro nelabai turime, bet iki žemutinio tikrai nueisime.

  Labai jau jis į Juodkalnijos Juodąjį ežerą panašus tas žemutinis Gosau ežerėkas.

  Tolumoje ledynas. Kažkur ten ir aukštutinis ežerėlis. O gal vis dėlto einame, oras juk geras? Grįžtame iki mašinos, persirengiame ir keliaujame.

  Puikus takas aplink ežerą ir jokio ženklo, kad draudžiama važiuoti dviračiais. Kodėl mes paklausėme info centro mergaitės ir einame pėsti?

  Netrunkame apeiti pusę ežero. Mūsų takelis toliau veda į mišką. O štai ir draudžiamieji ženklai. Niekaip nesupratome - kodėl???

  Miško takeliu einame link antrojo ežerėlio, esančio kažkokioje pelkėj ir labai išsekusio, todėl ir nuotraukos nebus. O toliau mūsų takelis darosi vis statesnis ir statesnis...

  Iki trečiojo, esančio aukštai kalnuose veda itin status miško žvyrkelis. Ir vos vienas kitas įdomesnis vaizdas pakeliui. Štai čia pavyko pažvelgti į žemutinį Gosau. Tik iš vienos vienintelės vietos...

  Kada pasieksime aukštutinį ežerą - jokių minčių, nes informacijoje sakytos 20 minučių seniai baigėsi, o jokios informacinės rodyklės pakeliui nėra. Pamažu ima debesuotis. Kelias vingiais eina į kalną.

  Iš aukštai atpūškuoja turistinis traukinukas, oi, atsiprašau, traktoriukas. Gal dėl jo čia draudžiama su dviračiais?

  Dar keli posūkiai stačioje įkalnėje ir pagaliau pasiekiame aukštutinį Gosau.

  Ramus tamsus gražuolis. Kitame jo gale restoranas ir karvių pliažas.

  Vis labiau niaukstosi ir debesuojais, ledynas debesyje ir iš jo jau nebepasirodys, tad leidžiamės žemyn. Nusileidę grįžtame kita žemutinio Gosau puse. Kyla vėjas, viską uždengia debesys.

  Paspartiname žingsnį. Ties mašina ima lašnoti. Pakeliui įsilyja rimčiau. Panašu, kad kelionė baigiasi... Na, bet dar nenukabiname nosies ir vis tiek važiuojame Zell am See kryptimi.
  Pakeliui Lichtenšteino krioklys. Aikštelėje atsirandame patys pirmi. Rytinė kava su abrikosų štrudeliu prie Lichtenšteino tarpeklio - romantiška. Ir dulksnojantis lietus visiškai negadina nuotaikos.

  Kol papusryčiaujame lietaus beveik nebelieka. Einame į tarpeklį. 

  Lengvas kilometro ilgio puikiai įrengtas takelis.

  Čia jus stebi kameros.

  O čia kažkas maudosi.

  O štai ir kelionės tikslas - šilkinis krioklys.

  Po lengvos rytinės mankštos vėl sėdame į automobilį ir pro automobilio langą žvelgiame į pakelės vaizdus. 

  Kartais net išlipame trumpai pasivaikščioti.

  Kartkartėmis nulyja lietus. Debesys velkasi pažeme. Nors, ne, jie tiesiog čia ilsisi.

    Taip pasiekiame ir Zell am See. Norėjau čia apsistoti ilgiau, užsukome į kempingą, bet kažkas viduje pasakė - užteks.

  Ir iš tikro, juk atvažiuosime čia dar ne kartą, tad mojame kempingui, miestukui ir sukame Vokietijos link.

  Vokietijoje nusiperkame nepaprasto skonio braškių ir trešnių iš štai tokio namuko pakelėje.

  Ilgas ir nuobodokas kelias lietingu Austrijos greitkeliu. Lik sveika, Austrija, labukas, Čekija. Laiko turime, o ir oras pasitaiso, pats laikas aplankyti seniai svajotus pamatyti čekiškus Punkvos urvus, kuriems visada pritrūkdavo laiko arba kelias vesdavo ne pro juos.
  Prisiskaičiusi, kad vasarą čia viskas būna rezervuota iš anksto, nesitikėjau pakliūti be rezervacijos, bet atvažiavus apie 12 val. gavome bilietus 14.20 val. Manau, kad mums pasisekė. Turime laiko papietauti. Pagaliau galiu sukirsti savo taip svajotą keptą sūrį, mmm, net seilė tįsta... O prie stalo laikas bėga labai greitai. Pavalgome, susikrauname kuprinę ir einame link įėjimo. Galima važiuoti ir štai tokiu traukinuku, bet mes norime pasivaikščioti.

  Prisirenka nemažai žmonių ir kartu su gidu neriame į tikrą stalaktitų, stalagmitų ir stalagnatų rojų.

  Po ilgokos ekskursijos po žeme išlendame į dienos šviesą. Įspūdingas įgriuvos vaizdas.

  Bet čia mūsų ekskursija tik įpusėjo. Dabar lipsime į valtis ir plauksime.

  Viena stotelė, kur po plaukimo dar išlipame pasivaikščioti ir pasižvalgyti į įspūdingus gražuolius.

  O čia jau paskutinis kelionės etapas. Laivu išplaukiame į ten, kur pradėjome šią nuostabią kelionę. 

  Štai ir visa ekskursija. Dar yra kur pasivaikščioti, bet mes grįžtame link mašinos.

  Iš čia važiuojame į UNESCO paveldo miestą Kromeržyžą (Kromeriž). Gaila, kad susivėlinome, ir lankytini objektai užrakinti, bet pasivaikščioti ir suvalgyti po porciją ledų nieks netrukdo.

  Ilgai vaikštinėjame, vakarėja, tik viena bėda - mieste ir apylinkėse nėra kempingo. Tiksliau yra net du, bet abu skirti tik turistams su palapinėmis, be vietų automobiliui. Išsirenkame žemėlapyje arčiausiai pakeliui į namus esantį kempingą ir važiuojame. 
  Kempingas yra Hranicės (Hranice) mieste, AMK kemp Hranice. Vakaras ir niekas nedirba. Skambinu nurodytu telefonu, bet susikalbėti nepavyksta. Lyg suprantu, kad rytoj... Šalia yra ir restoranas, bet mes kuriame savo kepsinę ir ramiai vakarojame. Ryte atvyksta šeimininkas. Dabar jau ir susikalbėti pavyksta (jis mano, kad puikiai kalba rusiškai, nors iš tiesų...), papasakoja visą kempingo istoriją, padovanoja atvirukų ir palinki gero kelio.

  O šįryt mūsų kelias veda truputį atgal, į Helfštyno pilį. Aukštai ant kalvos įsikūrusi pilis kaip pilis nėra labai patraukli, bet čia gausu visokiausių atrakcijų ir itin daug meno kūrinių. Pasirodo, čia veikia kalvystės mokykla, todėl skulptūros ne tik lauke, bet ir salėse viduje.

  Viską apžiūrime, apsižvalgome, paplojame riteriams už jų pasirodymą ir važiuojame toliau. Dar norime aplankyti Štramberką (Štramberk). 
  Artėjant link miesto prasideda liūtis. Miestelyje absoliučiai nieko nesimato, pila kaip iš kibiro, dangus aptrauktas ir jokios prošvaistės, dar lukterime keliolika minučių, bet suprantame, kad šį miestą reikės palikti kitai kelionei. Na, ką gi, it's time to say goodbye. Grįžtame namo.