Išaušta šešta diena Sicilijoje. Mes jau pradedame jausti jos dvasią, gyvenimo ritmą ir džiaugiamės, kad atostogos tęsiasi, nes savaitės šioje saloje būtų mažiau nei mažai.
Papusryčiaujame ir riedame į susitikimą su Etna. Šiandien dar iš kiek tolėliau, bet vis artėja ir pasitinka mus rūkdama visu gražumu. O ir apsistosime šiandien nuostabiame dar nuo 1600 metų stovinčiame pastate Antico Borgo.
Nusprendžiame aplankyti Alkantarą, bet pakeliui pasimaišo Calatabiano pilis - negalime neužlipti. O ir lipti nelabai yra kur, į viršų užkelia liftas.
Mūsų laukia kaip didžiausių svečių iškloję raudonus kilimus, tad truputėlį užtrunkame, kol jais pasivaikštome.
Kai kur tenka ir nuo kilimų nulipti.
Žvalgomės po apylinkes į Taorminos pusę ir gimsta mintis - reikia čia atvažiuoti vakare, kai visur sužibs švieselės.
Nusileidžiame žemyn ir einu paklausti dėl lankymo valandų. Tiksliau matau parašyta, kad dirba iki 20 valandos, bet klausiu, gal galima vakare pakilti su tuo pačiu bilietu. Taip, galima, bet... jie dirba tik iki 18 valandos. Keistokas požiūris į darbo laiką, juk čia turėtų būti taip gražu būtent naktį. Na, bet mes buvome gudrūs ir dar ten, viršuje, pasižymėjome kažkokį tašką navigacijoje, kur, mūsų manymu, turėtų būti užkilimas į pilį. Taip, iš kitos pilies pusės yra laiptukai ir galima pakilti nemokamai. Tiesa, tik iki tvoros, kurios vartai... atverti, tik stovi stebėjimo kamera ir užrašas, draudžiantis įeiti be bilieto.
Taigi planą vakarui jau turime, tad galime važiuoti link Alkantaros tarpeklio. Esu skaičiusi, kad nusileidimai yra du: privatus liftu ir viešas laiptukais. Privatus, aišku, mokamas. Kas nori stipresnių įspūdžių, gali išsinuomoti guminius batus ir pakeliauti ledine kalnų upe. Mums pakaks viešos prieigos.
Nusileidimas status, bet neilgas, pakeliui šmirinėja driežai.
Nusileidę tikimės pajusti vėsą - deja, nė menkiausio vėjelio. Vanduo, žinoma, ledinis. Kažkas maudosi, kažkas deginasi, jokių nuomojamų batų pabraidyti, bet vargu ar būtų noro, nes ir čia neblogai matyti 'vargoninės' uolos.
Ilgai neužtrunkame, nes nelabai norisi kepti saulėje. Važiuojame paieškoti dar kokio nors viešo priėjimo prie šios kalnų upės. Tolumoje Etna ir žavus miestelis, o dešinėje rodyklė į Alkantaros parką. Sustojame.
To, ką randame, parku nelabai pavadinsi - tiesiog gražus vaizdas prie kelio netoli upės. Puiki vieta iškylai.
Bet šis augalas - įspūdingas. Vos apglėbiau jo kamieną viena ranka, o pats gal triskart už mane didesnis ir tai... tikrų tikriausias... krapas.
Planavome grįžti atgal, bet vilioja tas miestukas ant stataus kalno. Keičiame planus ir mes jau Castiglione.
Ir Etna vis labiau ranka pasiekiama. Toliau važiuojame pro lavos laukus, bandome jais pasukti link Etnos, bet suprantame, kad galime įstrigti ilgam, nes aplink - nė gyvos dvasios, o vietą, kuria važiuojame, vargiai galima pavadinti keliu.
Dar kartą pamojame rūkstančiai šiaurinei Etnai ir grožėdamiesi miestukais sukame link autostrados, kuria važiuosime į Savoką.
Sveiki atvykę. Ne, tai nėra Savokos 'vizitinė kortelė', nors, tiesą sakant, kas ji yra žinau tik iš forumų, nes taip ir nepažiūrėjau čia filmuoto "Krikštatėvio".
Aplankome kapucinų vienuolyną, bažnyčią ir tada jau žingsniuojame į miestelio centrą.
Pirmiausia į barą "Viteli", užsisakome ledų, apžiūrinėjame interjerą, nuotraukas - labai jau daug čia pažįstamų veidų iš nuotraukų, visi šypsosi, tik fotografuoti kažkaip nedrąsu.
Dar pasivaikštome "Krikštatėvio" takais, užeiname į bažnyčią, kurioje tuokėsi jaunavedžiai, o dabar su kažkuo kalbasi tas pats kunigas...
O grįždami link mašinos skanaujame 'avietes' nuo didžiulio medžio. Tada dar nežinojau, kad jų gausime rytoj pusryčiams, o dar ir dabar nežinau, kaip jos vadinasi, todėl pagal formą pavadinau avietėmis, nors skonis visiškai nepanašus.
Žinau, kad jau susivėlinome į Taorminą, bet visiškai neturiu noro skubėti, taigi į Taorminą atvažiuojame vakarėjant. Tai pilnas šurmulio, žmonių, bet be galo mielas ir jaukus miestas, kuriame pirmą kartą išgirstame ir lietuvišką šneką, kuriame norisi apžiūrėti ir įamžinti kiekvieną kampelį.
Juk taip smagu užsukti kad ir į tokią gatvelę, vedančią į aukštutinį miestą.
Arba ramiai stebėti vyksmą iš jaukios centrinės gatvės kavinukės.
Tik gaila, kad nėra kavinukės su tiesioginiu vaizdu į vakarėjančią Etną. O gal tiesiog jos nepastebėjome...
Ir tuo mūsų šios dienos kelionė dar nesibaigia. Važiuodami link namų išgirstame muziką. Stojame apsižvalgyti. Pajūrio miestukas, net pavadinimo neatsimenu, iš kolonėlių sklindanti muzika, bet neilgai, gal penkias minutes, o po jų prasideda rinkiminės kalbos, tad šiek tiek pasivaikštome ir tada jau link paskutinio šios dienos tikslo.
Tas tikslas, tai naktiniai vaizdai iš šią dieną jau lankytos pilies. Bet pasirodo, kad ją surasti yra misija sunkiai įmanoma, nes mums juk reikia tos jos pusės, kurioje praktiškai jokio eismo ir žvyruotas kelias, taškas navigacijoje apytikslis, ji, šaunuolė, mus veda tiesiai į tikslą, bet Calatabiano miestelio gatvės tokios siauros, naktis, visi grįžę namo, vis atsiremiame į akligatvius ar užstatytas gatves. Mane ima neviltis, kad taip ir nenuvažiuosime prie pilies, o gal net negalima ir privažiuoti? Atsiveria didelės baimės akys, kad kur nors įstrigsime ir neklausau šalia girdimo blaivaus proto ir balso, kad jeigu jau atvažiavome, tai ir išvažiuosime, man pradeda atrodyti, kad nėra išeities iš šios padėties. Na, dar vienas paskutinis bandymas siaurutėlaičiu grindiniu į nežmoniškai statų kalną ir... vualia - mūsų iš aukštai matytas žvyrkeliukas ir mūsų pilis. Dabar belieka susirasti žibintuvėlį ir... Nors, palaukite, o kam jis, takelis kuo puikiausiai apšviestas žibintukais. pasišokinėdami užlipame aukštyn ir štai mūsų atpildas, mūsų norų išsipildymas. Jis - nerealus, vertas ne vieno milijono.
Laimingi grįžtame į savo karališkus apartamentus. Čia mūsų laukia dar vienas sicilietiškas ypatumas - mašiną palieku ten, kur man patogu. Mūsų dvaras aptvertas, su privačia aikštele viduje, raktus nuo vartų turime, bet įvažiuoti negalime - visas keliukas ir vartai užstatyti mašinomis. Šalia futbolo stadionas ir vyksta rungtynės. O gal treniruotė... Bet mes dar gyvename matytais vaizdais, todėl radę vietelę paliekame mašiną, o patys einame mėgautis ramybe ir vakariene sode. Pasirodo, ne tik ramybe, o ir ne ką prastesniais vaizdais naktį galime gėrėtis tiesiai iš balkono. Ech... atostogos!
Ryte mus pasveikina Etna ir nosį kutenantis pusryčių kvapas. Taip, mieloji, pasistiprinsime ir šiandien lankysime tik tave.
Atsisveikinę su svetingais šeimininkais (tikroji šeimininkė gyvena mieste, šį dvarą prižiūri samdomi darbuotojai - mama ir dukra) važiuojame per daug mačiusius ir iškentusius Etnos papėdės miestukus.
Štai ir prasideda lavos laukai.
Toliau vingiuojame asfaltuotu keliuku iki Rifugio Sapienza - o kiek čia aplinkui veiklos mūsų kojelėms bus... Pradėsime nuo toliausio ir aukščiausio. Perkame bilietus 'all inclusive': funikulierius, autobusas ir gidas. Galima pirkti tik funikulierių, bet jeigu perki ir autobusą, gido atsisakyti negali. Pakilti į 2920 m aukštį kainuoja nei daug, nei mažai - 64 eurus žmogui. Žinoma, galima kilti savo kojelėmis, tačiau mes nusprendėme geriau apeiti daugiau krateriukų.
Eilės prie kasų beveik nėra, tad nieko nelaukdami sėdame į keltuvą, iš jo į autobusą ir mes jau viršuje. Kaip paaiškina gidas, turėsime galimybę apeiti vieną kraterį kartu su juo ir grįšime autobusu atgal. Štai ten, tolumoje, aukščiausia Etnos vieta - 3350 m, bet mums ten negalima. Ne tik mums - turistams.
Mes eisime aplink kiek žemiau nei aukščiausias esantį šalia Torre del Filosofo.
Kai kas ir asmeninėmis transporto priemonėmis pasirūpino.
Visas autobusas gražiai ir draugiškai eina kartu su gidu, kuris pasakoja apie Etnos įsiveržimus, apie tai, kaip nebeliko jos kelyje pasipainiojusių keltuvų stočių, kurios dabar atstatytos naujoje vietoje, apie tai, kaip nebeliko ištisų kaimų... Dar sužinome, kad krateriai čia dygsta kaip grybai po lietaus, t. y. po kiekvieno išsiveržimo, o jų būna nemažai, todėl pabandome įsivaizduoti, kaip viskas čia atrodė prieš, tarkime, 13 metų, kai įvyko didžiulis išsiveržimas...
Netrunkame apsukti visą ratuką. Turėtume grįžti atgal į autobusą, nuvešiantį prie keltuvų, bet mes norime apeiti kitą visai šalia esantį ir , mūsų akimis, kur kas gražesnį kraterį, tad padėkojame gidui ir pasakome, kad mūsų nelauktų. Pamojame autobuso vairuotojui, jis, aišku, mūsų nemato, ir einame prie kito kraterio.
Ir tikrai, šitas krateriukas kur kas gražesnis: įvairiaspalvis, garuojantis ir kvepiantis.
Nuo Katanijos pusės grėsmingai atplaukia debesėlis. Ne, ne lietaus, tiesiog didelis, baltas ir gražus debesėlis, vis labiau slepiantis tolimus peizažus nuo mūsų akių.
O ten, apačioje, vienas po kito autobusai skuba pas mus, bet ir jie greitai dings baltuose pataluose.
Turbūt pats laikas leistis žemyn, o tada pakilti į štai to kraterio viršūnę.
Įspūdingas nubėgimas po kojomis čežančiais ir dulkes keliančiais lavos akmenims žemyn - visai kas kita, nei leistis puriu sniegu ar biriu smėliu, tai reikia pačiam patirti.
Dulkėms nuplauti randame gudriai pasislėpusio sniego.
Na, kurį kelią mes pasirinksime? Laiko apsispręsti, kol prieisime kryžkelę, dar turime.
Lipame aukštyn. Mus pasitinka dar viena raudona skylė, ant šalia esančio kalno matuojamas seisminis aktyvumas, o apačioje laukia keltuvai.
Dar vienas smagus nusileidimas žemyn, žvilgsnis į Etnos viršugalvį ir jau tvirtai suplaktu keliu žingsniuojame link keltuvų.
Po mūsų siūbuojančia kabina mažesni, bet žalesni krateriukai - kojytės dar turės darbo.
Nusileidę dar sumąstome pasižiūrėti 7D filmą. Esame vieninteliai žiūrovai. Filmas, žinoma, trumpas ir fantastinis, bet kelias minutes smagiai bandome pasprukti nuo išsiveržusio ugnikalnio.
Dar trumpas poilsiukas pagrindinėje aikštėje ir galėsime judėti toliau.
Einame prie 2001 metų kraterio.
Tolėliau matyti ir 1986 m. Silvestri krateris, taigi nuo šio žemyn, o tada vėl aukštyn.
Viskas, šios dienos žygis baigtas. Ačiū tam, kuris sugebėjo mane įtikinti, kad po Islandijos ugnikalnių Etna vis tiek turėtų būti verta dėmesio. Galiu drąsiai pasakyti, kad vaizdai pranoko lūkesčius ir tai ne tik dėl to, kad be galo myliu kalnus...
Taigi kiek susivėlinę važiuojame į nakvynės vietą. Šiuo kartu ji užsakyta Sirakūzuose, Le Grand Bleu Siracusa. Šeimininkas buvo pats nuostabiausias per visą kelionę - tiek informacijos apie miestą ir lankytinas vietas negavome niekur: kiek turėtų kainuoti vietinis maistas, ko geriau vengti, kur būtina nueit, koks objektų darbo laikas ir t. t. - bendravome gal gerą valandą, tikrai nepabodo, buvo įdomu klausytis, o ir reikėjo šiek tiek pailsėti prieš naktinį pasivaikščiojimą.
Štai mes jau perėjome tiltą, nes gyvename visai šalia jo, ir atsidūrėme istorinėje Sirakūzų dalyje - Ortigijoje. Einame ieškoti pasiūlyto baro ir ragauti arančinių, nes, kokia netvarka, mes jų dar vis neparagavome!
Vakarėja...
O štai ir garsusis arančinis stambiu planu. Labai skanus maistas - įvertinom ir bent man iš visų vėliau ragautų nė vienas neprilygo šiam skoniu.
Sotūs ir vis dar (o gal vėl?..) kupini jėgų leidžiamės klaidžioti po šurmuliuojančias gyvas istorines Ortigijos gatveles.
Laikas prabėga labai greitai. Dar atsigaiviname migdoline granita ir laimingi grįžtame namo.
Rytinis vaizdas iš kambario balkonėlio, pusryčiai ir keliaujame link Archelogijos parko.
Jau žinojau, kad kažko įspūdingo ar neįprasto nepamatysime, todėl tiesiog maloniai pasivaikštome antikinių griuvėsių fone.
Teatras, kuriame ruošiamasi spektakliui.
Senieji būstai.
Na ir, žinoma, savo akustika garsėjanti Dionisijaus ausis, vieta, dėl kurios daugelis neaplenkia šio parko.
Įspūdingas fikusas - magnolija. Kaip sakė parko prižiūrėtoja, jai tik apie 500 metų.
Štai ir viskas. Kelią atgal pasirenkame pro šiuolaikinę bažnyčią, matomą iš bet kurio Sirakūzų kampelio Basilica Santuario Madonna Delle Lacrime.
Vėl grįžtame link Ortigijos, labai noriu ten nueiti dieną. Gražu, bet įspūdis jau nebe tas kaip naktį.
Važiuojame į netoliese esantį Notą. Čia nakvosime vieninteliame, kaip paaiškės, per visą kelionę viešbutėlyje, kuriame dirba ne italai, Albergo La Fonatnella. Bet šalia turime puikų sargą.
Pasiliekame daiktus ir traukiame į Ragusą, bet pakeliui dar vienas Lonely planet kelionių vadovo siūlomas aplankyti miestas - Modika.
Tik įvažiavus jis niekuo neišsiskiria iš kitų, bet tik kol žvelgi pro mašinos langą, iš tikro koks malonumas pasivaikščioti miniatiūrinėmis į kalną besiraizgančiomis gatvelėmis.
Už S. Pietro bažnyčios dar vienas namukais aplipęs kalnas, bet į jį jau nebelipame.
Mūsų akims pakanka vaizdų, o kojoms ir čia yra kur pasireikšti.
Pietų metas. Laikas ir mums į Ragusą.
Ragusos yra dvi: senoji ir naujoji.
Mus domina senoji, bet kaip į ją patekti, kai stovi ženklas, kad įvažiuoti draudžiama? Bandome rasti kitą kelią, bet šis - vienintelis. Na, taip ir buvo, truputį pažeiskime kelių eismo taisykles, o ir ne mes vieni šio ženklo nepaisome. Pavažiuojame kelis šimtus metrų ir pasiliekame mašiną aikštelėje, turistams ir taip toliau važiuoti negalima.
Tolumoje girdisi muzika - ateiname tiesiai į šventę.
Prašau atsigaivinti ir galima keliauti iki senosios Ragusos krašto.
Kur yra mažulytė XVI a. S. Giacomo Apostolo bažnytėlė ir jaukus parkas.
Dar pasivaikštome ir grįžtame link mašinos. Nepamenu, ar tai aš sakiau, kad man nepatinka miestai? jeigu taip - atsiimu savo žodžius, Sicilijai tai tikrai netaikoma. Gal dėl to, kad visi mūsų šiandien aplankyti yra įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą.
Į Noto grįžtame dar nesutemus ir tikrai viešbutyje šio vakaro nepraleisime, juo labiau, kad gyvename visai šalia centro. Jeigu tai būtų senieji laikai, mes būtume turtuoliai, nes čia gyvendavo didikai, o kuo vargingesni žmonės, tuo žemiau. Leidžiamės apžiūrėti ir pavakarieniauti.
Kitą rytą tolumoje paliekame Notą.
Ir stojame prie Noto kapinaičių, tiksliau, čia jau visos kapinės. Nelabai mėgstu, kai turistai drumsčia šventų poilsio vietų ramybę, bet šiuo kartu smalsumas nugali, juk čia - ištisas miestas: ir senas, ir naujas, ir dar statomas...
Jeigu jau aplankėme du Notus, tai privalu nuvažiuoti ir į trečiąjį - antikinį, Noto Antica Monte Alveria, sunaikintą 1693 m. žemės drebėjimo. Puikus turistams pailsėti skirtas parkelis, antikinio miesto liekanos, didžiulė teritorija, tačiau, jeigu turite mažai laiko, galite jį ir aplenkti.
Dabar jau tikrai pakaks Noto, o ir lietus kaupiasi. Vėl keliaujam į Sicilijos centrą.
