Aušriuko kelionės: Prancūzija: Normandija, Bretanė, Luaros slėnis (II dalis)

Ši diena skirta mažytei salai Ile de Brehat. Atvažiuojame į uostą ir laukiame laivo, kuris nuplukdys į nuo kranto matomą salą. Rašo, kad kelionė iki jos jūra tetrunka 15 min. Kodėl Ile de Brehat? Apie ją jau buvau skaičiusi, kad čia uždrausta važinėti autotransportu.

Dar vienas įdomus dalykas, tai salos dydis, tiksliau salų, nes iš tikro jos yra dvi, sujungtos tiltu, o abiejų ilgis vos 3,5 km, plotas kiek daugiau nei 3 kv. km. Turėtų būti puikus dienos pasivaikščiojimas po civilizacijos nepaliestą gamtos kampelį.

Persikėlimas neilgas, o krante pasitinka traktoriukas - taip turistai pervežami iš uosto į miestuką. O kas sakė, kad saloje nėra transporto? Na, tiek to, tiesiog mes juo nesinaudosime. Takeliu takeliu ir mes jau miestelyje.

Miestukas jaukus, nedidukas.

Kaip jau supratome, mus pasitiko atoslūgis, todėl galėtume pasivaikščioti vandenyno pakrante. O kiek čia didžiulių kriauklių... gaila jas traiškyti, tad grįžtame į kelią ir einame į miestelį.Randame veikiantį turgų. Tikrai įdomiai atrodo prekyba iš traktoriaus priekabos, bet mums nieko nereikia, tad einame toliau. Miestukas labai nedidukas, nors, kaip vėliau supratau, tai salos „sostinė“.

Pakelėse aukšti augalai ir siauras keliukas. Vieną salą su kita jungia sankasa – Pont ar Prad tiltas. Vis dėlto kaip gerai, kad dabar atoslūgis, nes atvykus čia potvynio metu taip paprastai iš vienos į kitą nepereitum.

Praleidžiame vietinį ūkininką ir mes jau kitoje saloje.

Nors atstumas nedidelis, tačiau laiko praėjo nemažai, metas priešpiečiams. Kaip tik ant gražios kalvelės randame ir stalą su suolais, o maisto esame įsidėję į kuprinę – užkandžiaujame. Prie mūsų prisigretina drąsus, bet labai išrankus vietinis gyventojas: nei duonos trupiniai, nei obuolio gabalėlis jo nesuvilioja, tačiau prancūziškas „giminaitis“ mielai papozuoja prieš fotoaparatą.

Pasistiprinę einame toliau. Norime pasiekti šios salos kraštą, o mūsų kelias veda šalia vandenyno. Akis stebina ne tik jis, bet ir neįprasta vešli žaluma aplinkui. Sako, kad augmenijai klimatas čia labai palankus.

Ši antroji sala dar mažiau civilizuotesnė. Gal ne visi turistai čia ateina. Na, bet mes čia ir dairomės eidami į abi puses. Pasukus galvą nuo vandens akys užkliūna už žolėse paskendusios koplytėlės. Tai XII amžiaus koplyčia Chapelle Saint-Rion. XII-XIII a. ji buvo skirta raupsuotiesiems, o šalia buvo raupsuotųjų kapinės. Šiandien iš jos likę tik griuvėsiai ir... vienuolio Šventojo Riono statula.

Tolumoje ant raudonojo granito uolų matyti iškilęs šiauriausias salos švyturys – Le Phare du Paon. Jis pastatytas 1858 m., aišku, iki mūsų dienų neišliko – jį sunaikino vokiečių kariai. 1952 metais jis buvo atstatytas.

Artėjame link švyturio, kuris iš salos pusės susilieja su raudonojo granito uolomis, o jei plauktum laiveliu, matytum šiems kraštams įprastą baltą švyturį... Jis atrodo visai čia pat, bet paėjėti yra kur. Įspūdingos didžiulės vėjo ir vandens nugludintos uolos, visiška ramybė ir tik kartkartėmis pyptelintis praplaukiantis laivelis ar suklykianti praskrendanti žuvėdra grąžina į realybę. Pastatome ir mes „auką dvasioms“ ir einame toliau.

Jei bandai nuklysti nuo takelio, patenki į tikras „džiungles“: avietynai, papartynai, taip paprastai iki vandenyno nenueisi. Bet kaip gera čia gyventi zuikučiams arba... gluodenams ir gyvatėlėms... Ir jų skeletų, ir jų pačių pastebime savo kelyje.

Šioje saloje yra dar vienas švyturys – Phare du Rosedo. Pastatytas pirmą kartą 1862 metais, taip pat sugriautas Antrojo pasaulinio karo metu ir atstatytas 1949 metais.

Nuo čia jau prasideda ir civilizacija – gyvenamieji namai, kuriuose iš tikro gyvenama. O mes, apėję ratukų antrąją salą, grįžtame į pirmąją. Juk joje yra dar vienas visų lankomas objektas – Chapelle Saint-Michel.

Koplytėlė įsikūrusi ant aukšto kalno, 33 metrai virš jūros lygio, todėl kai kas lieka apačioje, o kai kas bėgte užbėga, kad kuo greičiau pasigėrėtų nuo jo atsiveriančiais pasakiškais archipelagų vaizdais. Juk tai – aukščiausia salos vieta.

Dar užeinu į koplytėlę, įamžinu ne tik panoramą, bet ir jos vidų ir leidžiuosi žemyn. Kad ir kaip būtų gaila, diena ne begalinė, o ir laiveliai kursuoja ne visą parą.

Deja deja, ten, kur mes išlipome ryte, dabar tyvuliuoja vanduo – beveik visas takelis, kuriuo ėjome iš laivo po vandeniu...

Kone paskutiniai įlipame į jį ir su liūdesiu akyse žvelgiame į tolstančią salą. Norėtųsi joje praleisti ne vieną dieną... Na, bent savaitę...

Prieš grįždami namo dar nusprendžiame užsukti į miestelį. Aplankome vienuolyną.

Paimpolyje iš tolo sklinda muzika, pasirodo, ir čia vyksta kantri šventės.

O paskutinį vakarą leisdami savo viešbutėlyje pro kambario langą su ilgesiu žvelgiame į vakarėjantį vandenyną. Kitą rytą pajudame toliau.

Važiuojame Prancūzijos pakraščiu, kol kas ne šalia vandenyno, per miestelius ir kaimelius. Viename iš jų visai netikėtai pastebime pilną kiemą žaislų.

Įdomus vaizdelis, trumpam stabtelime, įamžiname ir važiuojame toliau iki didesnio Bretanės miestelio, uostamiesčio, kuriame ir sustojame.

Treguier yra Tregoro provincijos sostinė, tipiškas bretonų prekybinis miestelis. Vienintelė šio miestelio įžymybė – Cathedrale St-Tugdual, pastatyta XIV-XV amžiuje.

Katedros aikštėje filosofo, kritiko Ernesto Renano skulptūra, o netoliese ir namas, kuriame jis gyveno. Malonu pasivaikščioti pakankamai ankstyvą rytą, kai miestelis dar tik bunda kartu su bažnyčios varpais.

Pasivaikščioję senamiesčio gatvelėmis iš čia važiuojame ieškoti visų aprašytos įžymybės – vienišo ir labiausiai fotografuojamo Bretanės namo.

Iki jo mašina neprivažiuosi, galima tik vietiniams, tad tenka nemažai žingsniuoti pakrante, kol prie jo priartėjame. Prieiti prie jo taip pat neprieisi – gyvena žmonės. Keistas toks jų gyvenimas... Šis namas yra už Plougrescant miestelio, stovi jis sau iškyšulyje, ramiai įsispraudęs tarp dviejų akmeninių sienų. Audrų metu jį skalauja bangos, ką ten skalauja, visą užlieja, bet šiandien vandenynas ramus.

Grįžtame link mašinos. Kiekvieną kartą atsisukus namas darosi vis mažesnis, kol tampa panašus į didžiulį akmenį. Dar kartą jam pamojame ir mes vėl kelyje.

Pakrantės ruožas dėl rausvų uolų pavadintas Cote de Granit Rose. Čia pat ir nuostabūs paplūdimiai. Notre-Dame koplyčia ant uolos Port-Blanc paplūdimyje, prie pat gatvės...