2012 m. vasario 18 d., šeštadienis

Krištolo skaidrumo ledas Jelgavoje

 2012 m. vasaris

 Bevartant kelionių puslapius internete visai netikėtai akys užkliuvo už kvietimo vykti į Latviją, aplankant ledo skulptūrų festivalį. Kas, kur, kada? Metusi į šalį visus darbus pasineriu į paieškų laukus. Informatyviausias, kaip ir reikia tikėtis, www.jelgava.lv, nes būtent čia, Jelgavoje, šių metų vasario 10-12 d. turėtų vykti Tarptautinis ledo skulptūrų festivalis. Maža to, išsiaiškinu, kad šis festivalis jau keturioliktas. Ir kur aš buvau visus tuos 13 metų?.. Reikia skubiai ištaisyti šią nedovanotiną klaidą.
 Vasario 11-oji, šeštadienis, štai mes jau Lapskalna gatvėje, netoli Uzvaras parko. Apie tai, kad renginys tikrai vyksta, suprantame iš mašinų ir žmonių gausos. Kadangi važiuoju jau žinodama kur ir ko, esu nusiteikusi išvysti 26 skulptorių iš 8 šalių (Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Bulgarijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos ir Norvegijos) skulptūras, pradėtas kurti vasario 6 d. Pirmiausia skulptoriai dirbo individualiai, turėdami vos po vieną ledo bloką (1 x 0,5 x 0,25 m). Vėliau vyko darbas komandose, po du skulptorius kūrė dideles skulptūras, turėdami po 12 mažų ledo blokų. Šalia šių skulptūrų turėtų būti ir 14 studentų iš Šiaulių ir Jelgavos darbai, kurie save išbandė vasario 2-4 d. vykusioje ledo skulptūrų dirbtuvėje „Kelionė laiku”. 
 Šių metų festivalio tema – „Paslaptys”. Kodėl jos? Pastaruoju metu visi tik ir tekalba apie artėjančią pasaulio pabaigą, apie Majų kalendorių, ir tai tik maža dalelė paslapčių, kurių pilnas mūsų pasaulis. Todėl ir leista skulptoriams pamąstyti šia tema, pasidalinti savo suvokimu, atskleisti tas paslaptis. Na, o ledas juk tokia neįprasta ir paslaptinga medžiaga, jo skaidrumas ir gebėjimas praleisti šviesą suteikia galimybę kurti dar didesnes paslaptis ir iliuzijas.
 Taigi, jei įdėmiai skaitėte, turėjote suskaičiuoti, kad festivalyje mūsų laukia 26 mažos, 13 didelių ledo skulptūrų ir dar 14 jaunųjų skulptorių darbų. Tad kur tie paslaptingi meno kūriniai? Prie jų ne taip lengva patekti, nes vartus saugo metaliniai „sargybiniai” ir įeiti leidžia tik parodžius bilietą, kainuojantį nei daug, nei mažai – 3 latus suaugusiajam, 2 latus studentui, moksleiviui, pensininkui.
 Prisipažinsiu, tikėjausi, kad bus daug skulptūrų, skaičiuoti moku, bet kad reikės tiek laiko visoms apžiūrėti – neįvertinau, nes kiekvienas darbas stebino savo kruopštumu, meniškumu ir… paslaptingumu. Be to, kaip gi praeisi ilgėliau nestabtelėjęs prie ledo baro „Koskenkorva”, kur sušalusiems velnio lašus į tikro ledo taurelę įpila,
 kaip nepasidžiaugsi su mažaisiais, bečiuožinėjančiais nuo ledo kalnelių,
 kaip nepažiūrėsi į specialiame ledo tramplyne besirungiančius snieglentininkus, kaip nenusifotografuosi prie specialiai nuotraukoms sukurtos ledo skulptūros… Tiesa, nenusifotografuoti įmanoma. Ir ne todėl, kad drakono skulptūra stovi atokiau, bet todėl, kad ten tiek norinčių įsiamžinti… Ech, ir viskam čia, pasirodo, yra sunaudotos net 45 tonos švaraus, skaidraus, Latvijos teritorijoje pagaminto ledo.
 Norėtųsi vaikščioti dar ir dar, bet žvarba nuo Lielupės, o gal ir pačios Baltijos, gena pasišildyti į kavinę. Grįžtame atgal jau pradėjus temti. Iš tolo pasitinka muzikos garsai, o priartėjus ir šviesų gama – štai kada atsiskleidžia tikrasis ledo tyrumas, tikroji jo paslaptis, štai kada matomi visi pursleliai ir trupinėliai, visos slaptos menininkų mintys ir užmačios. Sąmoningai tik dabar, pabaigoje, jums praskleisiu tos krištolinės paslapties šydą. Žinoma, ne visą, tik dalį, kad likusi nostalgija priverstų ten nuvykti kitąmet, į jubiliejinį 15-tąjį Tarptautinį ledo skulptūrų festivalį kaimyninėje šalyje.






 Didžiausi laurai teko didžiųjų skulptūrų kūrėjams. Vertinimo komisija geriausiu darbu pripažino lietuvio Viliaus Matučio ir latvio Karlio Ile bendrą kūrinį „Įkvepianti liepsna”, kuris įkūnija balansavimą tarp dangaus ir žemės, gyvenimo ir mirties… Yra tik vienas kelias pasiekti aukščiausias svajones…
 Antroji vieta – Rusijos skulptoriams Dzhulustanui Markovui ir Kyunney Takasaevai už kūrinį „Ikedzukuri”. Žuvis sugaunama, jai gyvai esant atpjaunama mėsa, o likęs skeletas kartu su galva ir jungiančiais nervais metamas atgal į akvariumą. Ir atrodo, kad ji gyva, kad plaukia…
 Trečioji vieta teko taip pat rusams Igoriui Nareiko ir Sergejui Loginovui. Jų „Legenda apie šlovingąjį Nani”, įkvėptą pasakos apie didžiąją Amūro upę.
 Žiuri simpatijų prizai teko: Donato Mockaus (Lietuva) ir Agnesės Rudzitės-Kirillovos (Latvija) kūriniui „Biochemija”. Menininkai pabandė atrasti jausmų chemijos paslaptį, laikančią žmones kartu, o gal tebeieškantiems tos chemijos…;
 rusų Andrejaus Molokovo ir Sergejaus Celebrovskio kūriniui „Paslaptingasis Helovinas”, panardinusiems žiūrovus į Helovino paslaptį.
 Geriausiu individualiu darbu pripažintas lietuvio Kęstučio Musteikio darbas „Ar obuolys iš tikrųjų yra visko pradžia?” Pažinimo medis, gyvenimo medis, šeimos medis – viskas duoda vaisių…
 Antroji vieta teko bulgarui Ruslanui Korovkovui ir jo „Transcendentiniam pasauliui”, panorusiam pamatyti viską Tiesos akimis.
 Trečioji vieta – lietuviui Donatui Mockui ir jo „Misteriui (maestro) Paganiniui”.
 Žiuri simpatijos prizas – Sergejui Celebrovskiui už „Nežemišką meilę”.
 Na, o šalia šių menininkų negaliu nepaminėti ne mažiau įspūdingų dar dviejų lietuvių darbų, tai Kęstučio ir Vytauto Musteikių „Žinutės iš praeities arba SMS iš ateities” ir Vytauto Musteikio „Kas buvo pirmas?”

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą