Įdomioji priešistorė
Vieno pasisėdėjimo pas draugus metu jiems netyčia išsprūsta informacija, kad ruošiasi laikytis teises. Na, o kur tik kažkas susijusio su technika, maniškis abejingas nelieka. Draugai pažada sužinoti, ar dar yra galimybė ir mums mokytis ir lankyti... laivo vairavimo kursus.
Vieno pasisėdėjimo pas draugus metu jiems netyčia išsprūsta informacija, kad ruošiasi laikytis teises. Na, o kur tik kažkas susijusio su technika, maniškis abejingas nelieka. Draugai pažada sužinoti, ar dar yra galimybė ir mums mokytis ir lankyti... laivo vairavimo kursus.
Skambutis. Dar ne per vėlu. Ir mano antroji pusė įnirtingai kimba į mokslus. A. Dovydėno „Buriavimas“ išstudijuojamas skersai ir išilgai, kursai, egzaminas ir... burinio pramoginio laivo laivavedžio tarptautinis diplomas jau vyro rankose. Namuose turime II eilės vairininką. Vat čia tai atrakcija. Kažkada, kai lankėmės Turkijoje, aš įkalbėjau laivo kapitoną leisti manajam pavairuoti, jį nufotografavau už pramoginio laivo vairo, o įrėmintą nuotrauką padovanojau. Čia, matyt, ir buvo lemtingas žingsnis.
Taigi, jei diplomas rankose, reikia išbandyti ir naują keliavimo būdą – kelionę jachta.
Visagino buriuotojų klubo prezidentas pateikia kelis pasiūlymus. Išsirenku, mano akimis, patį įdomiausią – kelionę į Turku. Bet iki kelionės dar daug laiko, o nerimo pilnos akys. Nesu pratusi, kad kelionę kažkas planuoja už mane, maža to, neturiu nė menkiausio supratimo, kaip atrodo ta kelionė jachta, ką reikia pasiimti, kuo apsirengti ir t. t. Taip beieškodama informacijos internete sužinau, kad yra ir pažįstamų buriuotojų. Jų informacija man buvo itin vertinga. Aišku, drabužius reikėjo gerokai atsinaujinti. Bet juk tai taip gerai, ar ne?
Štai ir kelionės diena. Paskutinė darbo diena. Per pietus su draugais lekiame į parduotuves, reikia prisipirkti maisto. Sąrašas įspūdingas, suma – ne mažiau. Jie atostogauja, tad į Rygą, iš kur išplauksime, išvažiuoja anksčiau. Mes, įsisodinę dar tris kompanionus, iš namų pajudame 17 val.
Kelionę pradedame su nuotykiais – Grenctalės pasienio poste mus stabdo pasieniečiai, o du pakeleiviai neturi asmens dokumentų, tik vairuotojo pažymėjimus. Laukiame, kol sutikrins duomenis, ir keleiviams pasižadėjus daugiau nenusižengti važiuojame į Rygą, į centrinį jachtų klubą. Čia susipažįstame su transporto priemone.
Mūsų kelionės palydovė bus jachta „Tinekė“. Jos ilgis 15,2 m, plotis – 4,3 m, grimzlė – 1,6 m, aukštis virš vandens su stiebu – 15,5 m. Viduje ne viena kajutė, o mūsų bus laivagalyje.
Taigi, jei diplomas rankose, reikia išbandyti ir naują keliavimo būdą – kelionę jachta.
Visagino buriuotojų klubo prezidentas pateikia kelis pasiūlymus. Išsirenku, mano akimis, patį įdomiausią – kelionę į Turku. Bet iki kelionės dar daug laiko, o nerimo pilnos akys. Nesu pratusi, kad kelionę kažkas planuoja už mane, maža to, neturiu nė menkiausio supratimo, kaip atrodo ta kelionė jachta, ką reikia pasiimti, kuo apsirengti ir t. t. Taip beieškodama informacijos internete sužinau, kad yra ir pažįstamų buriuotojų. Jų informacija man buvo itin vertinga. Aišku, drabužius reikėjo gerokai atsinaujinti. Bet juk tai taip gerai, ar ne?
Štai ir kelionės diena. Paskutinė darbo diena. Per pietus su draugais lekiame į parduotuves, reikia prisipirkti maisto. Sąrašas įspūdingas, suma – ne mažiau. Jie atostogauja, tad į Rygą, iš kur išplauksime, išvažiuoja anksčiau. Mes, įsisodinę dar tris kompanionus, iš namų pajudame 17 val.
Kelionę pradedame su nuotykiais – Grenctalės pasienio poste mus stabdo pasieniečiai, o du pakeleiviai neturi asmens dokumentų, tik vairuotojo pažymėjimus. Laukiame, kol sutikrins duomenis, ir keleiviams pasižadėjus daugiau nenusižengti važiuojame į Rygą, į centrinį jachtų klubą. Čia susipažįstame su transporto priemone.
Mūsų kelionės palydovė bus jachta „Tinekė“. Jos ilgis 15,2 m, plotis – 4,3 m, grimzlė – 1,6 m, aukštis virš vandens su stiebu – 15,5 m. Viduje ne viena kajutė, o mūsų bus laivagalyje.
Įsikuriame. Išklausome instruktažą. Susipažįstame su įgulos nariais, gauname pareigas, kurias visiems paskirsto kapitonas Erlandas. Šią kelionę kapitono padėjėjas bus Rumenas, pamainų vadai Sergejus, Tomas ir Remigijus, na, ir jūreiviai Aleksandra, Georgijus, Antanas, Olegas, Aušra ir Viktorija. Kelionė prasideda.
Kelionė
Liepos 6 d.
Naktį, 1 h 20 min, atsišvartuojame. 1 h 46 min kertame jūros vartus. Viskas nauja, viskas įdomu, o dar kai išplaukiame naktį. Nors dauguma galėtų eiti miegoti, nes keturias valandas buriuos pirmoji pamaina, bet visi draugiškai susibūrę „pilothause“. Vis dėlto nuovargis už smalsumą pasirodo besąs stipresnis, o ir išplaukiame ne vienai dienai, tad visi, kas galime, einame pamiegoti.
Dabar duoklė istorijai ir nemaža dozė informacijos apie salą, apie kurią iki šiol nebuvau nieko girdėjusi.
Kelionė
Liepos 6 d.
Naktį, 1 h 20 min, atsišvartuojame. 1 h 46 min kertame jūros vartus. Viskas nauja, viskas įdomu, o dar kai išplaukiame naktį. Nors dauguma galėtų eiti miegoti, nes keturias valandas buriuos pirmoji pamaina, bet visi draugiškai susibūrę „pilothause“. Vis dėlto nuovargis už smalsumą pasirodo besąs stipresnis, o ir išplaukiame ne vienai dienai, tad visi, kas galime, einame pamiegoti.
Nubundame prieš savo pamainą – nevalia pramiegoti pirmos "darbo dienos". 8.30 val., o mes jau pamatėme
žemę - pirmąjį savo būsimą uostą, o netrukus ir mūsų pamaina. 9 val. pradedame
savo budėjimą, bet pasidžiaugti tenka neilgai, nes 9.45 val. jau kertame jūros vartus.
Ir netrukus prisišvartuojame Ruhnu jachtų klube. Ringsu sadam (Ringsu harbour), koordinatės N 57° 46,8' ir E 22° 16,3'.
Ruhnu (est. Ruhnu, lat. Roņu, šved. Runö) – Estijai priklausanti sala Rygos įlankoje, Baltijos jūroje.
Pristatoma kaip „Rygos įlankos perlas“ Ruhnu yra maždaug 40 kilometrų nuo Estijos krantų ir nuo jų nėra matoma. Sala nėra didelė, jos plotis ir ilgis – apie 5,5 ir 3,5 km, plotas – 11,9 km². Aukščiusias salos taškas yra Chaubiare kalva, kurios aukštis yra 28 metrai virš jūros lygio.
Ruhnu sala buvo pirmoji šiose apylinkėse, kuri pradėjo kilti iš jūros. Archeologiniai tyrimai liudija, kad pirmieji žmonės saloje gyveno prieš 7 200 metų, t. y. jau 5 200 m. pr. m. e. Pirmieji čia įkėlę koją buvo švedų vikingai, kurie sezono metu medžiodavo ruonius.
Na, o tiksliai žinoma, kad nuo XIII a. čia gyveno švedai. 1341 m. jiems (čionykščims valstiečiams) Kuršo vyskupas suteikė teisę būti laisviems, bet jie privalėjo paklusti Švedijos įstatymams ir pagal juos valdyti salą. Būtent 1341 m. sala kaip geografinis pavadinimas pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose (Kurlandijos vyskupo laiške). Taigi XI–XIX amžiuje saloje gyveno ir ją kontroliavo švedų kartos.
Skilus Lifliandijai, sala kurį laiką buvo be šeimininko. O po I pasaulinio karo Švedija į salą vis dėlto nebepretendavo, nes ji buvo toli nuo pačios Švedijos ir itin maža bei nereikšminga. Tad kilo klausimas, ar ji turėtų priklausyti Latvijai, arčiau kurios krantų buvo, ar Estijai (pati sala reikšmės turėjo mažai, tačiau ekonominė zona ir žvejybos teisės aplink ją reiškė daug), juk Latvija, turinti 500 km pajūrio, neturėjo nė vienos salos... Yra dvi versijos, kaip sala atiteko estams:
- Švedijos karalius išleido dekretą, kuriuo įpareigojo salos gyventojus pasirinkti, kam jie nori priklausyti – Estijai ar Latvijai. Gyventojai balsavo už Estiją ir nuo tada Estija visada bando išsaugoti savo teises.
- Estija įgydama salą pasirodė vikresnė nei Latvija. Ir kažkokiu būdu (pikti liežuviai tvirtina, kad už tam tikrą pakišą – išpirkusi iš vietos gyventojų užsigulėjusias žuvies atsargas) įkalbėjo „aborigenus“ tapti Estijos piliečiais.
Taigi 1919 metais sala, su savo vietiniais gyventojais – švedais, atiteko Estijai, tad iki pat 1945 m. joje faktiškai galiojo vietiniai švedų įstatymai, suteikti salai pagal anksčiau minėtą vyskupo nutarimą. Geriausiais laikais Ruhnu gyveno beveik 400 žmonių (kitur rašoma, kad apie 300).
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, salą kartu su visa Estija okupavo Rusija. Beveik visi vietiniai švedai, kurie gyveno saloje ir turėjo išsaugoję senąsiais tradicijas, 1943–1944 pabėgo į tėvynę, nes nenorėjo priklausyti draugiškai tarybinių tautų šeimą, o likusius rusai ištrėmė į Sibirą. Liko tik dvi šeimos.
Sala buvo priskirta Estijos TSR, taigi į ją buvo atkelta estų, daugiausiai iš kitų salų, ypač Saremos ir Kihnu, bet buvo ir iš Talino. Tais laikais saloje gyveno daugiau nei 200 žmonių (kitur rašoma, kad atkelta buvo apie 400 estų), buvo atidarytas žvejybos kolūkis, tačiau XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje didelė audra nusiaubė salą, tuomet daugumą jos žmonių tarybų valdžia iškėlė, liko tik šiek tiek daugiau nei pusšimtis.
Nuo to laiko gyventojų skaičius reikšmingai nebekito. Ir šiandien sala yra apgyvendinta estų, nors sakyti apgyvendinta yra pernelyg drąsu. Saloje gyvena viso labo kiek daugiau nei pusšimtis žmonių (2007 m. duomenimis – 64 žmonės, 2009 m. duomenimis – 56 žmonės, apgyvendinimo tankis 2009 m. – 4,706 žm./km²). Ir kasmet šis skaičius lieka maždaug stabilus, nes, pavyzdžiui, kai vienas gyventojas išvažiuoja iš salos, kitai salos gyventojų šeimai gimsta kūdikis.
Atgavus nepriklausomybę, imta grąžinti turtą ankstesnių šios salos gyventojų švedų palikuonims, kurie pamažu grįžta ieškoti savo istorijos ir paveldo. Juk 1944 metais emigravusiems švedams priklauso apie 60 % salos žemės, o vietos gyventojams viso labo 10 %. Dar 30 % žemės priklauso valstybei ir bažnyčiai.
Ruhnu žmonės gyvena pagal Estijos įstatymus, pavyzdžiui, vietiniai gyventojai kruopščiai rūšiuoja šiukšles, bet viskas vyksta savu ruhnietišku ritmu. Štai, pavyzdžiui, saloje internetas šiandien yra itin spartus, o buvo laikai, kai televizijos programos čia labai vėluodavo ir žinios iš žemyno gyventojus pasiekdavo nereguliariai, todėl gyventojau jau įprato prie to, kad gyvenimas ir laikas pas juos kartais sustoja. Juk dar taip neseniai, kol saloje nebuvo telefono (telefonas čia atsirado tik 1980 metais), gyventojai su žemynu susisiekdavo per Latviją naudodami jūrinį radijo ryšį. O linija buvo atvira... todėl visi, ir laivų kapitonai, ir visi regiono taksistai, žinojo visus salos gyventojų asmeninius reikalus... Ir kas juokingiausia, kad naudojantį šį radijo ryšį, kartais kai kurie žodžiai kažkur dingdavo ir skambėdavo lyg šuns lojimas, todėl išradingieji ruhniečiai skambindami į žemyną dainuodavo savo pranešimus, nes tik taip buvo galima suprasti žodžius, tad daina jie prašydavo atvežti, tarkim, lemputę ar pora cemento maišų.
Na, bet pakaks sausos informacijos. Pusryčiaujame.
Ir sotūs einame pasižvalgyti po salą. Mus išlydi akmeninės skulptūros ir garo variklis.
Į šalia esantį oro uostą neužsukame,nors vartai ir atidaryti.
Važiuoti motociklu irgi pavojinga...
O dviračio taip paprastai neišsinuomosi...
Taigi mes pėstute žygiuojame. Oras šiltas, reikia ir į parduotuvę užsukti, atsivėsinti, atsigaivinti...
Pirmiausia einame į Naująją. Bažnyčia akmeninė, tik jos bokštas yra iš medžio. Bažnyčios varpas yra vienas iš seniausių Estijoje. Naujoji bažnyčia pašventinta 1912 metais. Taigi šiemet ji švenčia savo šimtmetį - jubiliejus. Štai ta baltoji gražuolė.
Na, o visai čia pat, vos už poros metrų, autentiškoji Senoji. Tai Šventosios Magdalenos bažnyčia. Ji yra seniausias išlikęs medinis statinys Estijoje, kurio statyba buvo pradėta 1643 metų lapkričio 22 dieną, o baigta 1644 m. Švedams palikus Ruhnu, bažnyčios paskirtis buvo pamiršta pusei šimtmečio. Medinę Ruhnu bažnyčią vėl pavadino šventove tik 1999 metais. Mišios joje vyksta šeštadieniais, degant žvakėms. O Ruhnu bažnyčios vitražų kolekcija saugoma Stokholmo istorijos muziejuje.
Tai švyturys. 1877 metais, rytinėje Ruhnu salos pakrantėje, ant Chauberio kalvos vietoj medinio statinio buvo įrengtas unikalus švyturys su raudonu metaliniu bokštu. Jis buvo surinktas iš detalių, pagamintų Le Havre gamykloje Prancūzijoje (pagal užrašą ant švyturio durų jis buvo pagamintas 1875 metais Le Havre, Normandijoje, Prancūzijoje, kompanijos Forges et Chantiers de la Méditerranée (Le Havre ir yra kažkur prie Mediterranean). Jį suprojektavo Gustavas Eifelis, tas pats, pagal kurio projektą buvo pastatytas Eifelio bokštas Paryžiuje. Tai buvo vienas iš pačių pigiausių modelių. Bet ar tai tikrai Eifelio kūrinys, nėra visiškai aišku...
Pristatoma kaip „Rygos įlankos perlas“ Ruhnu yra maždaug 40 kilometrų nuo Estijos krantų ir nuo jų nėra matoma. Sala nėra didelė, jos plotis ir ilgis – apie 5,5 ir 3,5 km, plotas – 11,9 km². Aukščiusias salos taškas yra Chaubiare kalva, kurios aukštis yra 28 metrai virš jūros lygio.
Ruhnu sala buvo pirmoji šiose apylinkėse, kuri pradėjo kilti iš jūros. Archeologiniai tyrimai liudija, kad pirmieji žmonės saloje gyveno prieš 7 200 metų, t. y. jau 5 200 m. pr. m. e. Pirmieji čia įkėlę koją buvo švedų vikingai, kurie sezono metu medžiodavo ruonius.
Na, o tiksliai žinoma, kad nuo XIII a. čia gyveno švedai. 1341 m. jiems (čionykščims valstiečiams) Kuršo vyskupas suteikė teisę būti laisviems, bet jie privalėjo paklusti Švedijos įstatymams ir pagal juos valdyti salą. Būtent 1341 m. sala kaip geografinis pavadinimas pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose (Kurlandijos vyskupo laiške). Taigi XI–XIX amžiuje saloje gyveno ir ją kontroliavo švedų kartos.
Skilus Lifliandijai, sala kurį laiką buvo be šeimininko. O po I pasaulinio karo Švedija į salą vis dėlto nebepretendavo, nes ji buvo toli nuo pačios Švedijos ir itin maža bei nereikšminga. Tad kilo klausimas, ar ji turėtų priklausyti Latvijai, arčiau kurios krantų buvo, ar Estijai (pati sala reikšmės turėjo mažai, tačiau ekonominė zona ir žvejybos teisės aplink ją reiškė daug), juk Latvija, turinti 500 km pajūrio, neturėjo nė vienos salos... Yra dvi versijos, kaip sala atiteko estams:
- Švedijos karalius išleido dekretą, kuriuo įpareigojo salos gyventojus pasirinkti, kam jie nori priklausyti – Estijai ar Latvijai. Gyventojai balsavo už Estiją ir nuo tada Estija visada bando išsaugoti savo teises.
- Estija įgydama salą pasirodė vikresnė nei Latvija. Ir kažkokiu būdu (pikti liežuviai tvirtina, kad už tam tikrą pakišą – išpirkusi iš vietos gyventojų užsigulėjusias žuvies atsargas) įkalbėjo „aborigenus“ tapti Estijos piliečiais.
Taigi 1919 metais sala, su savo vietiniais gyventojais – švedais, atiteko Estijai, tad iki pat 1945 m. joje faktiškai galiojo vietiniai švedų įstatymai, suteikti salai pagal anksčiau minėtą vyskupo nutarimą. Geriausiais laikais Ruhnu gyveno beveik 400 žmonių (kitur rašoma, kad apie 300).
Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, salą kartu su visa Estija okupavo Rusija. Beveik visi vietiniai švedai, kurie gyveno saloje ir turėjo išsaugoję senąsiais tradicijas, 1943–1944 pabėgo į tėvynę, nes nenorėjo priklausyti draugiškai tarybinių tautų šeimą, o likusius rusai ištrėmė į Sibirą. Liko tik dvi šeimos.
Sala buvo priskirta Estijos TSR, taigi į ją buvo atkelta estų, daugiausiai iš kitų salų, ypač Saremos ir Kihnu, bet buvo ir iš Talino. Tais laikais saloje gyveno daugiau nei 200 žmonių (kitur rašoma, kad atkelta buvo apie 400 estų), buvo atidarytas žvejybos kolūkis, tačiau XX a. 7 dešimtmečio pabaigoje didelė audra nusiaubė salą, tuomet daugumą jos žmonių tarybų valdžia iškėlė, liko tik šiek tiek daugiau nei pusšimtis.
Nuo to laiko gyventojų skaičius reikšmingai nebekito. Ir šiandien sala yra apgyvendinta estų, nors sakyti apgyvendinta yra pernelyg drąsu. Saloje gyvena viso labo kiek daugiau nei pusšimtis žmonių (2007 m. duomenimis – 64 žmonės, 2009 m. duomenimis – 56 žmonės, apgyvendinimo tankis 2009 m. – 4,706 žm./km²). Ir kasmet šis skaičius lieka maždaug stabilus, nes, pavyzdžiui, kai vienas gyventojas išvažiuoja iš salos, kitai salos gyventojų šeimai gimsta kūdikis.
Atgavus nepriklausomybę, imta grąžinti turtą ankstesnių šios salos gyventojų švedų palikuonims, kurie pamažu grįžta ieškoti savo istorijos ir paveldo. Juk 1944 metais emigravusiems švedams priklauso apie 60 % salos žemės, o vietos gyventojams viso labo 10 %. Dar 30 % žemės priklauso valstybei ir bažnyčiai.
Ruhnu žmonės gyvena pagal Estijos įstatymus, pavyzdžiui, vietiniai gyventojai kruopščiai rūšiuoja šiukšles, bet viskas vyksta savu ruhnietišku ritmu. Štai, pavyzdžiui, saloje internetas šiandien yra itin spartus, o buvo laikai, kai televizijos programos čia labai vėluodavo ir žinios iš žemyno gyventojus pasiekdavo nereguliariai, todėl gyventojau jau įprato prie to, kad gyvenimas ir laikas pas juos kartais sustoja. Juk dar taip neseniai, kol saloje nebuvo telefono (telefonas čia atsirado tik 1980 metais), gyventojai su žemynu susisiekdavo per Latviją naudodami jūrinį radijo ryšį. O linija buvo atvira... todėl visi, ir laivų kapitonai, ir visi regiono taksistai, žinojo visus salos gyventojų asmeninius reikalus... Ir kas juokingiausia, kad naudojantį šį radijo ryšį, kartais kai kurie žodžiai kažkur dingdavo ir skambėdavo lyg šuns lojimas, todėl išradingieji ruhniečiai skambindami į žemyną dainuodavo savo pranešimus, nes tik taip buvo galima suprasti žodžius, tad daina jie prašydavo atvežti, tarkim, lemputę ar pora cemento maišų.
Na, bet pakaks sausos informacijos. Pusryčiaujame.
Ir vis dėlto, kaip gerai, kad išėjome pėsti, nes jachtos čia švartuoti negalima...
Taip pasiekiame salos centrą. Čia mus pasitinka dvi bažnytėlės, lyg suaugusios viena su kita. XVII amžiuje saloje buvo net keturios bažnyčios, bet iki mūsų dienų išliko dvi - Senoji ir Naujoji. Jos taip ir vadinamos.
O šalia senosios kapinaitės...
Tyliai ir ramiai pabuvę čia einame pasivaikščioti po miestuką, jei taip galima pavadinti kelias viena kitos įsikūrusias sodybėles, iki dar vienos parduotuvės.
Pietūs, parduotuvė nedirba, bet mums beišeinant atbėga mergina - pardavėja ir mums reikia kažką nusipirkti. Išsimatuojame galvos apdangalus, apžiūrime kitus dirbinius, bet išsirenku pora atvirukų ir ledų, kuriuos, vos kąsnį atsikandusi, išmetu ant žemės. Lieku be saldumynų.
Iš čia, takeliu per mišką einame link dar vienos salos įžymybės. Žinoma, įdomiai atrodo degalinė, bet mūsų objektas ten, kalno viršūnėje.
Švyturio aukštis nuo žemės paviršiaus 39,5 m, nuo jūros lygio – 65 m. Matomumas 11 jūrmylių. Baltijos jūros regione tai vienintelis išlikęs panašaus tipo švyturys. Atidirbęs daugiau nei šimtą metų švyturys iki šiol yra veikiantis.
Na, o iš čia, rankomis, popieriais ir viskuo, kas pakliūna po ranka, vydami mašalus einame link jūros. Čia mus pasitinka bombos. Ar tik nebus jos iš nuskendusio povandeninio laivo, kurio liekanas pernai už 2,5 mylių į rytus nuo salos 55-60 metrų gylyje rado nuskendusių laivų ieškotojai?.. Tikiuosi, supratote, kad juokauju?
Bet man daug įdomesnės dainuojančios kopos. Ar žinote, kas tai yra? Šios kopos taip yra vadinamos dėl savo skleidžiamo garso, kuris atsiranda vėjui pustant smėlį. Nuo seno dainuojančios kopos buvo apipintos įvairiomis legendomis. Būdavo pasakojama, kad smėlynuose dainuoja dykumų dvasios, garsus skleidžia nežemiški gyvūnai ar skambantys požeminio miesto varpai. Iš tikro, kai kuriose pasaulio dykumose bei paplūdimiuose nuolatos vyksta įdomus reiškinys, kai smėlio kopų sukeliami duslūs garsai sklinda toli aplinkui, žmonėms keldami baimę, o kai kam gal ir susižavėjimą. Tokių vietų Žemėje – tik keletas. Tačiau neseniai Kanados mokslininkų atlikti tyrinėjimai atskleidė paslaptį: buvo pateiktas mokslinis, nors gal kiek ir proziškas, šio reiškinio vertinimas. Pasirodo, kad dainuojantį smėlį sudaro 95 proc. titnagžemio dalelių, o paprastame smėlyje jų yra tik 50 procentų. Kadangi nakties oras jas šiek tiek sudrėkina, formuojasi tam tikras titnagžemio gelis, kuris, pučiant vėjui, skleidžia specifinius garsus. Titnagžemio dalelės savo struktūra yra artimos deimantams, nes jų briaunos labai glotnios bei lygios. Tekėdamas oro srautas priverčia tas daleles vibruoti, ir šis garsas išsiveržia į išorę, vilnydamas per kelis kilometrus.
Vėjo nėra, tad smėlį dainuoti priverčiame patys ir pajūriu ramiai pėdiname link jachtos.
Po skanių pietų vieni pietų miego jachtoje, kiti - į pajūrį. Galbūt tikisi sutikti tą paslaptingąją rudąją mešką, išgarsinusią šią salą 2006 metų pavasarį, kai balandžio 17 d. ji čia pasirodė, atplaukusi iš Latvijos žemyno ant ledo lyties ir įveikusi apie 40 kilometrų. Jos savaitės kelionę Rygos įlanka itin įdėmiai sekė žiniasklaida, net filmavo iš malūnsparnio, juk Ruhnu saloje jau daug metų nebuvo stambių plėšrūnų. Pasiekusi salą meška rimtai išgąsdino vietinius gyventojus. Imigrantę bandė sugauti iš žemyno iškviesti specialistai, bet meška dingo be pėdsakų. Ekologai sako, kad ji galėjo parplaukti atgal į Latviją. O kai kurie skeptikai iki šiol abejoja, ar ji iš tikro buvo.
Na, bet be jokių nuotykių visi susirenkame vėl ir 20.30 val. paliekame Ruhnu. Kiek paplaukę iškeliame grotą, stakselius, bizanę, genują, išjungiame variklį ir leidžiame šiltą vakarą ramioje jūroje ir mieloje kompanijoje.
Na, ir paskutinis kadras Hanko sausumoje. Kažkas pajuokavo... Costa Concordia...
O štai ir tikslas, į kurį mes plaukiame. Ir čia pilna jachtų, bet vietelę savo didžiuliam namui vis dėlto randame.
Oras gražus, jau ir praalko vyrai, bet šiandienius pietus privalu užsitarnauti - vyrai plauna denį. O tada jau priklausytų ir pietūs, bet... plaukiame taip gerai pasvirę, kad visas maistas iš puodo pabėgtų. Štai, kavos įpilta vos po pusę puodelio, o ji jau beveik pro kraštus bėga.
Bet mes dideli ir mums tai negresia. O štai mažesnių jachtukių įgulos gauna daugiau adrenalino. O dar kai tenka kirsti didžiulių keltų maršrutą.
Netrukus gyvenimas suintensyvėja ir pakrantėje, ir vandenyje, tik spėk stebėti, kas, iš kurios pusės ir kokiu greičiu lekia.
Ant kiekvieno žemės, nors gal tiksliau būtų sakyti - akmens, kauburėlio išdygę namukai, įrengti laipteliai ar takeliai link vandens, na, dauguma juk čia ir patenka būtent vandens transportu.
Kuo arčiau didmiesčio, jau ir architektūra kinta. Mažus jaukius medinukus samanotais stogais keičia didžiulės vilos su terasomis, primenančios Hanke matytus pastatus.
Ieškome, kur prisiglausti. Jachtų klube laisvų vietų, tinkančių mūsų dydžio laivui, nėra, bet matome, kad yra prisišvartavusių tiesiog krantinėje. Stojame ir mes čia, suradę vietelę šalia laivo-restorano. Prisišvartuojame 17.05 val.
Įsikūrę einame susipažinti su miestu. Šios pažinties tikslas - prekybos centras, nes netikėtai baigėsi kai kurios maisto atsargos.
Taigi Turku (suom. Turku, šved. Åbo). Tai seniausias Suomijos miestas, įkurtas XIII a. Tiksli įkūrimo data nežinoma, bet tradiciškai laikoma, kad jis įkurtas apie 1229 metus. Iki pat XIX a. Turku buvo Suomijos sostinė (Suomija tuo metu priklausė Švedijos karalystei). Po 1812 m. šaliai patekus Rusijos įtakon, sostinė perkelta į Helsinkį.
Bet netrukus pasiekiame šiuolaikišką pėsčiųjų gatvę.
Sako, kad čia labai populiarūs dviračiai. Gal ir tiesa, tačiau kaip jie sugeba važiuoti tokiais kreivais ratais ar... be sėdynių. Na, nebent jas parsineša namo, kad... nesulytų.
Surandame nemažą prekybos centrą, apsiperkame ir paupiu grįžtame namo.
Stebina meno kūriniai ant akmens.
Na, ir kaip gi be suomiškos pirties. Suomijoje jų yra pačiose neįtikėčiausiose vietose ir pačių įmantriausių formų.
Ir čia dar matyti, kad vasaros lygiadienio šventė taip neseniai baigėsi.
Grįžtame vakarienės. Aišku, ji ir vėl iš toli kvepia ir garuoja, panašu, kad pas mus gerokai smagiau nei šalia esančiame restorane. Sotūs vakarojame laive traukdami praeivių žvilgsnius. Miegoti dar neskubame, norime sulaukti, kol sutems. O temsta čia labai vėlai, jei tokią prieblandą galima pavadinti tamsa. Na, bet mums jau tinka, ginkluojamės fotografijos įranga ir einame pasivaikščioti po naktinį paupį.
Lai būna vaizdai be komentarų.
Ten mus iš tolo pasitinka plevėsuojanti naujutėlė trispalvė ir... garuojanti nuostabaus skonio sriuba.
Na, bet be jokių nuotykių visi susirenkame vėl ir 20.30 val. paliekame Ruhnu. Kiek paplaukę iškeliame grotą, stakselius, bizanę, genują, išjungiame variklį ir leidžiame šiltą vakarą ramioje jūroje ir mieloje kompanijoje.
Saldūs sapnai klausantis bangų mūšos, ritmingai stuksenančios į jachtos bortus, bet labai atsipalaiduoti nėra kada.
Liepos 7 d.
5 valandą prasideda mūsų pamaina. Paleidžiame variklį, nuleidžiame grotą, visas bures ir plaukiame, o kad nebūtų liūdna ir nuobodu vis keičiame ir keičiame kursą. Taip visas keturias valandas, kol ateina metas perduoti pamainą.
Gražus ramus rytas. Vėl bandome buriuoti. Iškeliame bizanę, grotą, stakselius.
Deja, vėjas labai silpnas, tad pasidžiaugti tikru buriavimu tenka neilgai. Vyniojame genują, grotą ir... siunčiame pirmąją dovaną ponui Neptūnui (na, neskaitant išplaukiant iš Rygos uosto jam pasiųsto gėrimo šlakelio). O dovana ne tokia ir menka - Tomo kepurė.
Aukos paaukotos, galima ir garuojančius pietus suskanauti. Po pietų - grožio miego, žinoma, jei nereikia dirbti, o man dar nereikia. Bet netrunka ateiti 17 val. Nepatikėsite, bet jūroje laikas irgi greit slenka. Na, bent jau iki šiol.
Taigi, mūsų pamaina. Po valandos plaukimo pamatome pirmąjį žymėjimo plūdurą ir... įstabią vaivorykštę.
Kad matome žemę turbūt nebereikia sakyti. Taip, tai mūsų antrasis uostas - Hanko. Visi smalsiai dairinėjamės aplinkui.
Atvykstame į patį šventinės regatos šurmulį. Jau vakaras, šiandien regata pasibaigusi, bet uostas pilnutėlis, tiesa, vieną vietelę randame. Prestižinę. Pačiame priekyje. Kapitonas meistriškai į ją įvairuoja ir 19.30 val. mes jau prisišvartavę Hanko jachtų klube su išdidžiai plevėsuojančia Lietuvos vėliava. Hangon vierasvenesatama (Hanko guest harbour), koordinatės N 59° 49,2' ir E 22° 58,3'.
Vakarienė ir trumpa apžvalga bei pažintis su vakarėjančiu uostu.
Suprantame, kad šiąnakt liūdna nebus - visa pakrantė klega, šurmuliuoja, muzika groja, jaunimėlis sidrą, alų vartoja, prasideda diskoteka ir jachtose/kateriuose, ir ant tiltelių...
Bet užmiegu kaip kūdikis. Kur jau čia neužmigsi, juk naktis po stogu, o ne šviesiu vasarišku dangumi kaip kažkam...
Liepos 8 d.
Pusryčiai ir pažintis su pirmu Suomijos miestu Hanku (suom. Hanko, šved. Hangö).
Ši vietovė žinoma jau nuo XIII amžiaus, kada ji pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. Tada uostas buvo pavadintas Hangethe. XVIII a. pabaigoje čia ant uolos pradėta statyti tvirtovė. Deja, statyta 1789—1808 ji gyvavo neilgai - 1809 m. ją užėmė rusai, o 1854 m. buvo susprogdinta.
1871—1873 m. šiame pusiasalyje buvo nutiestas Hanko geležinkelis, pastatytas uostas, nes buvo labai svarbūs žiemos pervežimai į Sankt Peterburgą, o uostas vienintelis žiemą neužšąlantis. Na, o 1874 metais įkurtas ir miestas. Jis buvo labai parankus suomių emigrantams, kurie XIX a. pab.-XX a. pr. keliavo į Šiaurės Ameriką ieškoti naujo gyvenimo. Rašoma, kad jų per Hanką vyko net 240 tūkstančių.
Saulėtame pajūryje įsikūręs Hankas buvo labai mėgiamas ir turtingų rusų, kurie XIX a. pab. čia važiuodavo kaip į SPA kurortą, trinty gydomojo mineralinio vandens, ir jiems čia buvo įrengti poilsio namai, vilos viešbučiai... Ir tai nenuostabu, juk tai - saulėčiausia vieta visoje Suomijoje, o gal net ir visame Baltijos pajūryje. Be to, turi net 130 kilometrų kranto liniją, iš kurios yra 30 kilometrų smėlėtų paplūdimių. O kur dar daugiau nei 90 aplink esančių salų ir salelių...
Bet iš turistinio miesto, dėl idealios strateginės vietos, jis netruko virsti kariniu ir toks buvo 1914—1918 metais. Vėliau, 1939—1940 metai, kaip karinę jūrų bazę švedai jį išnuomojo Tarybų Sąjungai 30 metų. Čia vyko dideli mūšiai šcherose ir salose, buvo bandyta šturmuoti Hanką, bet nesėkmingai. Hanko gynyba buvo tokia stipri ir apgalvota, kad istorijoje išliko kaip herojiškumo pavyzdys. Na, o rusai, sudarę taikos sutartį su Suomija, 1947 m. atsisakė Hanko nuomos.
Šiandien Hankas nedidelis ir jaukus dvikalbis uostamiestis ir populiari vasaros poilsio vieta. Tai pats piečiausias Suomijos miestas, įsikūręs pusiasalyje ir iš visų trijų pusių supamas vandens. Čia gyvena apie 9400 žmonių, iš kurių apie pusę kalba suomių, o kita pusė - švedų kalba.
Taigi išeiname pasivaikščioti. Po triukšmingos nakties čia tylu, ramu, tik visur besimėtančios šiukšlės primena buvusią šventę. Bet ne į jas žiūrėti čia atėjome.
Šis paminklas turi ilgą istoriją. 1918 m. čia išsilaipino vokiečiai, kurie padėjo baltiesiems suomiams susidoroti su raudonaisiais suomiais. Įvyko pilietinis karas, o 1921 m. čia iškilo paminklas su užrašu "Vokiečių kariai išsilaipino Hanke 1918 m. balandžio 3 d., kad padėtų mūsų šaliai kovoti už laisvę." Ir stovėjo šis paminklas iki 1941 m. birželio, nes buvo draudžiama liesto sąjungininkų vokiečių paminklą. 1941 m. viduryje jis vis dėlto buvo nugriautas, 1943 m. atstatytas, o po poros metų vėl nugriautas. Ilga kova už būvį... Na, o 1960 m. paminklas buvo dar kartą atstatytas buvusioje vietoje, tik jau su kitu užrašu "Už mūsų išlaisvinimą" (Vapautemme Puolesta).
Iš krantinės sukame kiek aukščiau, link, ko gero, pagrindinio lankytino objekto - vandens bokšto, esančio 65 m virš jūros lygio. Iš čia turėtų atsiverti miesto panorama ir įstabūs gamtos vaizdai, deja, durys užrakintos, lankytojai įleidžiami tik nuo pirmos valandos. Tad šį raudoną (o gal oranžinį...) 48 metrų aukščio statinį, atstatytą 1942-1943 m., apžiūrime tik iš išorės.
Bet atverta visai šalia esanti bažnyčia. Apsidairę joje vėl leidžiamės link jūros, praeidami, panašu, kad XX a. pradžios architektūros stiliaus pastatus.
Nusileidžiame tiesiai į rojaus kampelį, kurio aprašyti tikrai nereikia.
Iš čia, kvėpdami gaivų pušyno orą, einame ten, kur girdisi tylus jūros šniokštimas. Prieš mūsų akis atsiveria auksinės smėlio juostos.
Ir apima laisvės, atsipalaidavimo, noro kvailioti jausmas. Tikrai gera energija sklando aplinkui, o ir yra, kur išsikrauti/pasireikšti.
Na, bet jei jau apšilome sausumoje, reikia išbandyti tas pačias pramogas ir jūroje. Keli šalčmiriai (tarp kurių ir aš) lieka stebėtojai, o drąsuoliai bando nerti į jūrą. Tik bando, nes kiek bebristum, čia jūra iki kelių. Taip ir Lietuvą pasiekti galima.
Atgavę jėgas, kurių dar nebuvome spėję prarasti, grįžtame į miestą, bet pasirenkame ėjimą mišku. Lipame ant raudono kareliško granito uolų.
Žinoma, ir čia reikia nedidelės fotosesijos.
Gražu, kaip aplink žydi žolynai.
Kaip pirmokiukai draugiškai žygiuojame vorele nugludintais akmenimis.
Randame ir karo liekanų.
Bet akys vis suka link jūros, kur vėl vyksta tradicinė Hanko regata. Vakar pavėlavome, tad galime stebėti ją šiandien. Ant akmenų vienas po kito renkasi stebėtojai, stabtelime ir mes.
Įdomių vandens transporto priemonių čia besama. Lenktyniauja jos viena su kita.
O kiek dar jų ten, tolumoje. Gaila, kad oras nėra skaidrus ir aiškiai visų neįžiūrėti.
Staiga mūsų ausis pasiekia garsus trimitavimas, o prieš akis išplaukia monstras. Tik taip galima pavadinti šį kruizinį laivą, šalia kurio ir jachtos, ir šcheros, net būdamos gerokai arčiau mūsų, atrodo vaikiškai juokingai mažos.
O iš čia dar puikiai matyti vandens bokštas ir bažnyčia, kur visai neseniai lankėmės.
Na, bet jau pietūs, praalkome, laikas sukti link namų, t. y. jachtos. O aplink viskas vis dar gražu ir įdomu. Ir nuo karo likusios patrankos, ir dar visai neseniai atšvęstų Joninių kaspinai, kurhauzas...
Dar keli žingsniai ir mes jau mieste. Pro senąsias vilas einame į krantinę.
Fotografuojame tai, kas pasirodo įdomu (kai ėjome į priekį, šis liūtas dar nebuvo taip papuoštas).
Arba tai, kas žinome, ką reiškia. Taip, šie trys paukščiai (įdomu, ar parke ne tokius matėme?) turi savo istoriją - jie skirti šalies emigrantams.
Lipame į jachtą. Viens du ir išradingoji kapitono žmona jau neša ant stalo garuojančius ir kvapniai viliojančius pietus. Turėjome minčių po pietų dar eiti į bokštą, bet krapnoja lietus, esame sotūs ir aptingę, tad nusprendžiame plaukti. 15.30 val. paliekame Hanko uostą.
Atsisveikiname su svetingai mus priėmusiu uostu, keliame bizanę, grotą, genują ir artėjame į rūką. Bet kol dar jis nėra toks tirštas spėjame nufotografuoti gražuolį kaimyną, su kuriuo prasilenkiame.
Ir ne tik nufotografuoti, bet ir nusifotografuoti su juo, ir tiesiog pasigrožėti.
Dar nužvelgiame saleles, kurios staiga paskęsta rūke.
Ir mes neriame į rūką. Apima toks dvejopas jausmas. Aplink visiška tyla ir ramybė, jūra rami rami, aplinkui jau už kokių 50 metrų ničnieko nematyti, saulė pro rūką neprasiskverbia, bet labai šilta ir atrodo, kad esi kažkokio mistinio filmo veikėjas. Apie tai, kad šalia yra salos, o jose - gyvybė, gali suprasti tik iš toli atsklindančio paukščių riksmo ar klegesio.
Bet ta ramybė itin apgaulinga. Dėl to, kad nieko nematyti, iš tiesų yra labai pavojinga plaukti. Galbūt su netikėtai išnirusia jachta ir spėtume prasilenkti, bet aplink laksto grėsmingai nusiteikę kateriai. Tad labai džiaugiamės, kad jau yra išrastas puikus daiktas - radaras. Bet ir jį turėdami, mes pasiskirstome pareigomis: kas akylai stebi aplinką, kas kartas nuo karto švilpuku praneša galimai šalia plaukiantiems apie mūsų buvimą. Ir linksma, ir atsakinga.
Ir tokiame rūke plaukiame beveik dvi valandas. Tik apie 19 val. rūkas išsisklaido. Vėl galime matyti, kas yra šalia mūsų. Turime laiko pasigrožėti salelėmis, keltais ar... paukščiais.
19.40 val. prisišvartuojame Kasnas (šved. Kasnäs) jachtų klube. Kasnas gasthamn (Kasnas guest harbour). Mūsų koordinatės N 59° 55' 17'' ir E 22° 24' 41''. Aplink tyluma, ramuma, tik vėjas pamažu stiprėja.
Grįžęs kapitonas nudžiugina, kad galime pasinaudoti saunos teikiamais malonumais. Tad visi tiesiu taikymu einame į tikrą suomišką pirtį. Mergaitės į vieną namuko pusę, berniukai į kitą, bet per sieną susibeldžiame, o išėję į lauką atvėsti dar ir susimojuojame.
Švarius, linksmus ir laimingus grįžtančius mus pasitinka plevėsuojanti Lietuvos trispalvė.
Švarius, linksmus ir laimingus grįžtančius mus pasitinka plevėsuojanti Lietuvos trispalvė.
Vėjas dar labiau įsismarkauja, tad vakarą leidžiame jachtoje.
Liepos 9 d.
Rytas išaušta gražus. Kai kas, pasirodo, jau anksti atsikėlęs ir pakrante pasibėgiojo, kai kas jau iš saunos grįžta, čia tik aš kažkaip ilgokai miegojau, tai laiko turiu tik po prieplaukos teritoriją pasižvalgyti.
9.45 val. atsišvartuojame ir išplaukiame toliau. Dabar jau į pagrindinį šios kelionės tikslą - Turku.
Pažvelgę į paprastą žemėlapį pasakytume, kad plaukiame Baltijos jūra, tačiau iš tiesų kiekviena įlankėlė turi savo pavadinimą, o būtent čia, Suomijos teritoriniuose vandenyse, tarp Botnijos ir Suomijos įlankų ir Alandų jūros esanti Baltijos jūros dalis vadinama Archipelago jūra. Archipelagas – tai salynas, arba jūra su grupe mažų salų. Kaip tik tomis salomis mes jau grožimės ne pirmą dieną.
Ši jūra sudaro lyg tokį trikampį, kurio galiniuose taškuose yra Marienhamina, Ūsikaupunkis ir Hankas. Ji užima 8300 kv. km, iš kurių 2000 kv. km yra žemė. Archipelago jūra sudaryta iš 257 didesnių nei 1 km² salų, o mažesnių, maždaug 0,5 ha dydžio salų yra apie 18000. Mažiausių salų, įskaitant negyvenamas uolas ir šcherus (šcheras - tai maža uolėta sala, paprastai pernelyg maža, kad būtų žmonių gyvenama, arba uolėtas rifas), čia yra apie 50000. Salos iškilo po ledynmečio. Dėl tebevykstančio glacioizostazijos proceso atsiranda naujų šcherų ir salų, o jau esančios didėja ar jungiasi su kitomis. Dabartinis kilimo greitis čia – nuo 4 iki 10 mm per metus. Kadangi salos daugiausiai sudarytos iš kieto tipo uolienų, daugiausiai gneisų ir granitų, erozija čia vyksta ženkliai lėčiau nei kilimas.
O štai koks įspūdingas vaizdelis iš vidaus! Gerai, kad įranga puikiai pritvirtinta, stalai su paaukštintais kraštais, langai sandarūs, o ir liemenė dar kabo.
Plaukiame toliau. Aplink vis dar uolėtos pakrantės ir greitai lakstantys kateriai.
Bet yra ir lėtesnio sunkiasvorio transporto.
Mes vis dar plaukiame pasvirę, regis, kad tuoj būsime apsemti.
Kažkas įlenda į variklio skyrių, o ten... potvynis. Patikriname maisto saugyklas - jose taip pat yra vandens. Visi draugiškai pradedame maisto gelbėjimo operaciją. Aišku, dalis jo, lietuviško, tenka ir Auros gyventojams. Susitvarkome dar prieš įplaukdami į patį Turku centrą. Bet neturime kada ilgai žvalgytis aplinkui, nes ne tik pakrantėje stovi didžiuliai laivai, bet ir upėje eismas labai intensyvus.
Taigi Turku (suom. Turku, šved. Åbo). Tai seniausias Suomijos miestas, įkurtas XIII a. Tiksli įkūrimo data nežinoma, bet tradiciškai laikoma, kad jis įkurtas apie 1229 metus. Iki pat XIX a. Turku buvo Suomijos sostinė (Suomija tuo metu priklausė Švedijos karalystei). Po 1812 m. šaliai patekus Rusijos įtakon, sostinė perkelta į Helsinkį.
Miesto pavadinimo kilmė siejama su slavišku žodžiu, reiškiančiu turgų.
Šiuo metu čia gyvena apie 178 tūkst. žmonių, o įskaitant apylinkes – apie 290 tūkst. gyventojų. Tai penktas pagal dydį Suomijos miestas. Turku Suomijoje svarbus kaip uostamiestis bei vieta, į kurią dažnai atvyksta daug studentų, tiek iš pačios šalies, tiek iš užsienio. Turku taip pat neaplenkia turistai, tai vienas iš lankytinų taškų visoje Suomijoje. Turku, kartu su Estijos sostine Talinu, yra paskelbtas 2011 m. Europos kultūros sostine.
Pirmas įspūdis, kad tai liūdnas miestas.
Šiuo metu čia gyvena apie 178 tūkst. žmonių, o įskaitant apylinkes – apie 290 tūkst. gyventojų. Tai penktas pagal dydį Suomijos miestas. Turku Suomijoje svarbus kaip uostamiestis bei vieta, į kurią dažnai atvyksta daug studentų, tiek iš pačios šalies, tiek iš užsienio. Turku taip pat neaplenkia turistai, tai vienas iš lankytinų taškų visoje Suomijoje. Turku, kartu su Estijos sostine Talinu, yra paskelbtas 2011 m. Europos kultūros sostine.
Pirmas įspūdis, kad tai liūdnas miestas.
Lai būna vaizdai be komentarų.
Na, o dabar jau tikrai galima ramiai eiti miegoti.
Liepos 10 d.
Liepos 10 d.
Ryte papusryčiavę išsiruošiame į nuodugnią pažintį su miestu. Turku centras pirmiausiai įsikūrė rytiniame Auros upės krante. Dar ir dabar miesto gyventojai rytinį krantą vadina šiuo, o vakarinį - anuo. Rytiniame krante yra katedra, universitetas, senoji aikštė, vakariniame - pilis, turgaus aikštė ir šiuolaikinis miesto centras. Mes prisišvartavę rytiniame krante, o pažintį nusprendžiame pradėti nuo vakarinio.
Einame link kelto. Taip taip, nesupainiojau. Mieste yra nemokamas keltas Föri, kuris per pusantros minutės, kaip juokaujama, nukels jus iš Turku į Abo ar atvirkščiai. Šis keltas kasdien kelia žmones net nuo 1904 metų.
Praeiname pro jachtų klubą. Čia pamatome laisvą vietą, į kurią tilptų ir mūsų laivelis. Vyrai nuskuba atplukdyti jachtos iš ano kranto.
Šiandien mes jau nakvosime Aurajoki Turku marina, kurios koordinatės N 60° 26' 33'' ir E 22° 4' 58''.
Laimingi žingsniuojame pro lankstinukuose matytas vietas. Harmonija...
Prieiname pagrindinius vyrų dėmesio objektus. Nors ir matomi iš arti, bet į vidų taip paprastai nepateksi, nes tai - jūrų muziejaus Forum marinum eksponatai. Čia eksponuojami keturi kariniai laivai, du dideli buriniai laivai - fregata Suomen Joutsen ir barkas Sigyn, na, ir daugybė mažų laivelių bei dar visokio vyriško gėrio. Žinoma, vyrų akys ir mintys jau ten ir niekur iš čia jie nebeis. Moteriškoji kolektyvo dalis nelabai norėtų praleisti čia daug laiko, tad greitai randame kompromisą: skylame į dvi grupes - vieni į jūrų muziejų, kiti į pilį.
Kadangi pusė mūsų šeimos pasirenka laivų apžiūrą ir praleidžia ten visą dieną (sakė, kad ir dar laiko mažai buvo...), o aš ir technika truputį nesuderinami dalykai, tai parašysiu tik tiek, kad Forum marinum įėjimas į kiekvieną laivą atskirai kainuoja po 6 eurus suaugusiajam, ekspozicijos lankymas - 8 eurai, bet galima pirkti bendrą škiperio bilietą dienai už 16 eurų ir lankytis visur. Ką vyrai ir padaro.
Įkeliu keletą vaizdų iš jų smėlio dėžės.
Paliekame vyrus, sutariame susitikti 15 val. laive pietų, o mes einame į pilį. Tai seniausia (pastatyta 1280 m.) Suomijos pilis. Daug kartų perstatyta, kol XVI a. įgavo renesansinių bruožų, išlikusių iki šiandien. Pasirodo, ji svarbi ir mums, lietuviams, nes 1562 m. Suomijos kunigaikštis Jonas (vėliau Švedijos karalius Jonas III) Vilniuje vedė Žygimanto Senojo dukrą Kotryną Jogailaitę ir su ja apsigyveno Turku pilyje. Ši lietuvių kilmės karalienė buvo nepaprastai populiari ir gyventojų itin mylima.
Pilis yra iškentėjusi daug mūšių, atlaikiusi daug puolimų, bet 1941 m. ji buvo subombarduota. Po karo pilis buvo pradėta atstatyti ir baigta 1961 m., stengiantis išlaikyti pirmykštį jos vaizdą.
Pilis yra iškentėjusi daug mūšių, atlaikiusi daug puolimų, bet 1941 m. ji buvo subombarduota. Po karo pilis buvo pradėta atstatyti ir baigta 1961 m., stengiantis išlaikyti pirmykštį jos vaizdą.
Pati Turku pilis nėra išvaizdi ar įmantri, įėjimas mokamas - 8 eurai suaugusiajam, tačiau mes užeiname ir nieks neprašo susimokėti.
Kadangi man norisi ir apžiūrėti, ir nufotografuoti, tempas sulėtėja ir atsiskiriu nuo kompanijos.
Štai kaip anksčiau čia viskas atrodė, koks gyvenimas vyko.
O kokį gražų herbą turėjo...
Taip bevaikštinėdama patenku į lobių salę. Aplink nė gyvos dvasios, o tiek visokio gėrio.
Ir... smulkmena... sargybinis.
Štai dar viena salė. Bet kadangi kituose aukštuose jos beveik tuščios, tai ir sargybinės kur kas mielesnės.
Taip bevaikštančios manęs pasiteirauja, ar turiu bilietą. Žinoma, kad ne. Paaiškina, kur nueiti nusipirkti, bet aš jau beveik visą pilį apžiūrėjau, tad išeinu į kiemą, o netrukus ten pasirodo ir likusi kompanija.
Dar turime laiko iki pietų, kuriuos šiandien netyčia yra pasižadėjęs pagaminti Rumenas, bet neturime tiek daug, kad kažką aplankytume, tad moteriškai nusprendžiame pasirūpinti lauktuvėmis. Vėl grįžtame pro jachtą ir jau iš toli pro jūrą stiebų matome plevėsuojančią mūsų trispalvę. Smagu.
Laukdama, kol kompanija pasirengs tolesniam žygiui, pastebiu moteriškę, fotografuojančią neleistinose vietose pastatytus automobilius. Mane sudomina jos transporto priemonė. Išsitraukiu ir aš fotoaparatą, bet tokia kapotų žodžių lavina pasipila, kad staigiai kišu jį atgal į kišenę. Tiesa, piktą moteriškę ir jos transportą vis dėlto pavyko įamžinti.
Na, tai mes dar į parduotuvę. Bet pakeliui ir vienas kitas miesto vaizdas į kadrą pakliūna.
Truputis lauktuvių kuprinėje ir grįžtame į jachtą. Beveik tuo pat metu pilni įspūdžių pietauti atklega ir vyrai. Jie stengiasi kuo greičiau numalšinti fizinį alkį, nes muziejus juos traukia kaip medumi pateptas. Suprantama, kad į miestą šiandien jie jau neis. Na, o mūsų kompanija nors ir kiek apibyra, bet dar lieka trijulė. Trise lankome ir šitą, ir aną krantą.
Pirmiausia užsukame į Kvenselio namą. Jis stovi jau daugiau nei 300 metų. Šiuo metu čia veikia muziejus-vaistinė. Į muziejų neiname, bet vaistinėje mielai pasižvalgome.
Aura iš abiejų pusių.
Ir užrašai dviem kalbomis.
Begalė paminklų žymiems miestui žmonėms.
Užsukame į šiuolaikinio meno muziejaus kiemelį.
Meno instaliacijos upėje.
Ir pakeliui link katedros.
Turku katedra pašventinta 1300 m. Įėjimas nemokamas, susimokėti teks tik jei norėsite užsukti į joje įrengtą istorijos muziejų. Tai vienas iš vertingiausių šalies architektūrinių paminklų.
Daug kur mieste matėme laivų, bet kad jis būtų pakabintas ir bažnyčioje... nustebina... Jūrinė valstybė.
Štai kaip turiningai miestiečiai leidžia laisvalaikį.
Einame pro naujus kvartalus, įsikūrusius visai šalia uolų.
Dar kartą mes naujajame centre, kur turgaus aikštė ir senasis tramvajus, pėsčiųjų alėja su jaukiomis kavinukėmis.
Na, dar metame paskutinį žvilgsnį į tradicinę architektūrą ir dabar jau tikrai į jachtą.
Dėl vakarinio grįžimo laiko nieko nekalbėjome, bet grįžtame visi vienu metu, lyg būtume iš anksto susitarę. Mielai pasidalintume įspūdžius saunoje, kuri čia taip pat yra ir mums irgi priklauso, bet ir vėl... berniukai į kairę, mergaitės į dešinę... Įspūdžiams bus skirtas vakaras.
Liepos 11 d.
Sprendžiame, ką veiksime šiandien. Kažkas imasi tvarkyti jachtos įrangą, kažkas išskuba dar kartą žvilgterti į miestą, o mes su Viktorija turime kitą darbą - suplanuoti maršrutą. Vartome žemėlapius, ieškome, kur galime švartuotis su savo grimzle, kas būtų mums pakeliui ir... kas gražiausiai atrodo nuotraukoje.
Visi susirenka prieš pietus, papietaujame ir 15.15 val. išvykstame iš Turku uosto. Mus palydi stiprus lietus ir šaltas vėjas tiesiai į nosį.
Plaukia du monstrai Finnlines, o mes tarp jų. Praleidžiame juos kairiu bortu, lai prasilenkia.
Lenkiamės su baltu gražuoliu Silja Line, kuris, mūsų išsigandęs, nusuka į šoną.
Oras jau išsigiedrijęs, tad vėl galime grožėtis gamta.
Aišku, tie, kas tuo metu yra už vairo, atsipalaiduoti negali nė sekundės, nes iš vandens kyšo ne tik didesnės salelės, bet ir vos matomi akmens kauburiukai.
18.30 val. aplink matome daug keltų. Panašu, kad pataikėme į magistralę. Bandome kelti stakselį, deja, nevaisingai.
20.10 val. pavyksta iškelti genują, stakselį. Išjungiame variklį. Be jo padarome tris saules.
Taip ir žaidžiame jūroje iki pradedame artėti prie numatyto taško. Leidžiame bures ir 20.50 val. švartuojamės Korpo jachtų klube. N 60° 10.5' ir E 21° 33,6'. Verkan Korppoo.
Korpo (suom. Korppoo) - sala Turku archipelage. Salos plotas 170,11 kv. km, o gyventojų viso labo 889 (2004 m. duomenimis). Tačiau 2009 m. sausį Korpo, Hautskaras, Inis, Nagu ir Pargasas buvo sujungti į naują miestą Vestabolandą, kuris, 2012 m. sausio 1 d. pervadintas į Pargasą (šved. Pargas, suom. Parainen). Teritorija padidėjo iki 5500 kv. km, iš kurių 80 proc. vanduo, o likusius 20 proc. sudaro daugiau nei 10 tūkstančių iš vandens kyšančių salų salelių.
Mes taikome į vieną iš jų. Kažkas prisišvartavęs įlankėlėje. Nejau nebėra vietos? Iki šiol, kol nebuvome išbandę šio keliavimo būdo, atrodė, kad vandens transportas nėra itin populiarus, bet Suomijoje supratome, kad yra atvirkščiai - neradome nė vieno apytuščio.
Mūsų laimei, randame vieną laisvą vietą (laisvų buvo ir dar kelios, bet jos, pasirodo, rezervuotos). Ir vėl prestižinę. Patogu plaukioti tokia didele jachta.
Vakarienė ir, kol dar nesutemo, einame pasižvalgyti po apylinkes. Kažkas dar tik ruošiasi vakarieniauti.
O mes jau nuo didelio akmens žvelgiame į laivus.
Iš čia ir saulę palydime.
Bet žinome, kad net ir saulei nusileidus dar nėra tamsu, tad keliu, nesutikdami nė vienos mašinos, žingsniuojame į miestuką. Mus sveikina niekada nemiegantys vietiniai gyventojai.
Miestelyje - paminklas suomių kompozitoriui J. Sibelijui.
Tolėliau - Korpo bažnyčia. Pastatyta maždaug 1430-1440 metais ji yra vienas iš seniausių bažnytinės architektūros pavyzdžių Suomijoje. Pažvelkite, į akmeninį bokštą.
Na, o daugiau nelabai yra ką ir žiūrėti. Grįžtame atgal saldžių sapnų sapnuoti.
Liepos 12 d.
Rytas išaušta saulėtas ir gražus. Šiandien neturime jokio plano, tad papusryčiaujame ir ilsimės. O poilsis geriausias gamtoje. Miške surandame negyvenamą trobelę, kurioje, panašu, kad kažkas šventė Jonines.
Liepos 12 d.
Rytas išaušta saulėtas ir gražus. Šiandien neturime jokio plano, tad papusryčiaujame ir ilsimės. O poilsis geriausias gamtoje. Miške surandame negyvenamą trobelę, kurioje, panašu, kad kažkas šventė Jonines.
Dar pauogaujame, pasivaikštome, o čia ir pietų metas ateina. Bepietaudami nusprendžiame, kad reikia plaukti toliau. Susirandame, kaip mums pasirodo, tinkamą jachtų klubą, nusistatome koordinates ir 14.00 val. pajudame iš Korpo jachtų klubo laviruodami tarp tūkstančių salų.
16.40 val. po kelių nesėkmingų bandymų su genuja pagaliau iškėlėme gotą, mažąjį stakselį, bizanę. Buriuojame nepamiršdami kas pusvalandį išpilti po ~86 l vandens (per 1 min 26 s). Plaukiame pasvirę ant dešiniojo borto, o pro jį leidžia...
18.37 val. pakeitėme halsą. Nuo viryklės nučiuožė puodas, kuriame vakarienei mirko perlinės kruopos. Kruopos liko sveikos gyvos - ačiū tam, kuris sugalvojo viryklės (ir ne tik) apsaugą.
19.00 val. įjungiame variklį, nuleidžiame bures. Darbo daug, o kad kelionėje mus lydėtų sėkmė reikalinga dar viena auka jūrų dievui. Ir vėl aukojasi Tomas. Šį kartą į jūrą krinta Vogue akiniai...
Savo tikslą pasiekiame prieš devintą, bet vietų nesimato. Iššoku pasiklausti. Atsakymą į klausimą apie galimybę apsistoti gaunu tik tada, kai aptarnaujami visi ten buvę pirkėjai. Taip, vieta yra. Ir vėl pačiame priekyje, prie pat didžiulio akmens (viskas čia ant milžiniškų akmens riedulių). Gylio mums turėtų užtekti, jei tik kapitonas sutiks čia švartuotis. 21.00 val. meistriškai prisišvartuojame Kokar jachtų klube Sandvik gasthamn, koordinatės N 59° 56,4' ir E 20° 53,0'.
Pastebime, kad aplink kabo švedų vėliavos. Einame išsiaiškinti, kur mes atplaukėme. Pasirodo, kad į... Alandų archipelagą.
Alandai – Suomijai priklausančios salos. Iš viso apie 6500 salų (gyvenamų – apie 80), kurių bendras plotas – 1527 km²; gyventojų – 27700 (2009 m. duomenimis), daugumą sudaro švedai. Salos sudaro autonominį Suomijos lenį. Salas nuo Švedijos skirianti Baltijos jūros dalis dar vadinama Alandų jūra. Tačiau kai paklausiu, kokią vėliavą reikėtų iškelti: suomių ar švedų, man parodo... alandų. Gerai, kad neįsižeidė dėl mano klausimo.
Na, o atplaukėme mes į jau minėtą Kokarą. Gyventojų čia vos 246 (2012 m. duomenimis), o teritorija užima 2165,01 kv. km, iš kurių sausumos viso labo 63,55 kv. km.
Pasiaiškiname, ką galima čia aplankyti ir nors jau vėlu išeiname palikę Sergejų ir Rumeną padaryti taip, kad vanduo į vidų nebebėgtų. (Kaip mums grįžusiems papasakojo, vyrai taip dirbo, kad net visoje prieplaukoje elektra dingo, bet skylę užtaisė puikiai.)
Taigi visi kiti ėjome kartu. Nusprendėme, kad norime aplankyti mistinius labirintus. Bet staiga grupelė aktyvistų pagalvoja, kad būtų nuodėmė nepamatyti saulėlydžio. Tarp jų ir aš... Per balas, aštrias žoles bėgte į kalną. Vaizdas tikrai buvo dar ne to vertas.
Pasivejame mūsų belaukiančią kompaniją ir toliau visi einame draugiškai. Kad kelionėje sektųsi, pastatome troliuką.
Ir per akmenis, o kartais krūmynus, sekdami baltai pažymėtas vietas, einame ieškoti savo bronzos amžiaus tikslo. Rašo, kad iki jo 500 metrų. Nueiname gerokai daugiau, bet nieko panašaus į labirintą nematome.
Ką daryti? Yra du variantai: grįžti į jachtą, nes jau vėlu, o rytoj išplaukiame labai anksti; eiti į priekį ir tikėtis surasti. Du variantai, dvi nuomonės ir dvi grupės. Šiuo kartu aš su tais, kurie grįžta atgal.
Bet tuo pačiu keliu grįžti nenoriu, tad mūsų grupelė dar skyla ir su kitais norinčiais ar jaučiančiais pareigą eiti kartu sukame į šoną. Kaip aiškino prieplaukoje, ratukas yra apie tris kilometrus. Mes jau atėjome daugiau nei kilometrą, vadinasi liko panašus atstumas.
Juokaudami ir plepėdami šokinėjame per akmenis ar pliumpsime per balutes. Kažkodėl vis labiau temsta, o mūsų kelias vinguriuoja į priešingą pusę, nei reikėtų grįžti. O, štai ir objektas, kurio ieškojome - neatmenamų laikų labirintas. Deja, per pirmąjį pasaulinį karą buvo sunaikintas, o vėliau atstatytas iš mažesnių akmenų.
Einame tolyn, bet darosi vis tamsiau ir net aš maksimalistė kelionėse suprantu, kad visą tą atstumą dar teks grįžti. Bandome juokauti, kad gal spėsime iki mūsų įgula išplauks. Tada aš garsiai ištariu, kad gal reikėtų grįžti. Dar kartą žvilgterime į pieštinį žemėlapį ir sukamės. Dar labiau sutemta, bet baltos žymės dėl to tik geriau matomos. Ilgas kelias per akmenis, bet išeiname į kelią. Tolumoje matyti ateinanti kompanija. Vėl pajuokaujame, kad turbūt mūsiškiai, ir linksmai paržygiuojame į jachtą. Pirmoji kompanijos dalis jau seniai grįžusi, bet dar nemiega, o antrosios nėra. Po kelių minučių pasirodo ir jie. Iš tikrųjų, tai jie ir ėjo už mūsų visą likusio kelio gabaliuką. Dabar jau tik į dušą ir miegoti.
Liepos 13 d.
Keliamės anksti, nes laukia tolimas kelias. 5.55 val. išplaukiame iš Kokaro. Kursas - atgal į Rygą.
7.15 val. keliame bures. Kyla bangos. Ko gero aš pirmoji neriu į kajutę ir čia dvi dienos dingsta iš mano gyvenimo. Praleidžiu jas kaip kurmis tamsioje kajutėje rankose spausdama celofaninį maišelį. Apie tai, kas vyko, galiu papasakoti tik iš to, ką man pasakojo kiti ar kas buvo užfiksuota laivo žurnale. Bet ir jame įrašai labai skurdūs... Iš svarbesnių šią dieną tik šie, kad 14.10 val. užgeso variklis, 15.10 val. variklis jau veikia. Nieko keista, kai beveik visa įgula anksčiau ar vėliau pasekė mano pėdomis. Liko tik pora, kurių neįveikė jūrligė. Vienas iš jų - mano antroji pusė, tad smagu, kad kartas nuo karto kažkas vis užsukdavo į kajutę pasiūlyti pagalbos, o ir šios kelionės aprašymas neliks be pabaigos.
Tad kas gi vis dėlto ten vyksta. Juk aš tegirdžiu variklio gausmą, stiprų bangų taškesį ir jaučiu didžiulį siūbavimą, kuris nešioja mane iš vienos lovos pusės į kitą, jei tik pamirštu, kad reikia stipriai laikytis ar atsiremti.
Artėja audra. Baisiai supa. Ateina vyras ir pasiūlo išeiti į lauką pasižiūrėti įspūdingų maždaug trijų metrų aukščio bangų, bet mane jau atsisėdus pykiną, niekaip nenušliaušiu iki kokpito - smalsumas lieka nepatenkintas... Dar girdžiu kaip ekstremaliomis sąlygomis, per vėją ir lietų, vyrai vynioja bures, pasirodo, ir šiokių tokių aukų neišvengta... Kartas nuo karto valandai kitai nusnūsti ateina vyras, o aš guliu guliu guliu...
Tad kas gi vis dėlto ten vyksta. Juk aš tegirdžiu variklio gausmą, stiprų bangų taškesį ir jaučiu didžiulį siūbavimą, kuris nešioja mane iš vienos lovos pusės į kitą, jei tik pamirštu, kad reikia stipriai laikytis ar atsiremti.
Artėja audra. Baisiai supa. Ateina vyras ir pasiūlo išeiti į lauką pasižiūrėti įspūdingų maždaug trijų metrų aukščio bangų, bet mane jau atsisėdus pykiną, niekaip nenušliaušiu iki kokpito - smalsumas lieka nepatenkintas... Dar girdžiu kaip ekstremaliomis sąlygomis, per vėją ir lietų, vyrai vynioja bures, pasirodo, ir šiokių tokių aukų neišvengta... Kartas nuo karto valandai kitai nusnūsti ateina vyras, o aš guliu guliu guliu...
Liepos 14 d.
3.45 val. užgeso variklis. Dreifuojame. Vat čia dėkojau mintyse visiems šventiesiems, kad išklausė mano maldas ir nors trumpam išjungė variklį - gal kiek aprims bangavimas. Jis, aišku, neaprimsta, bet bent jau negirdžiu gaudesio ir užmiegu.
6.00 val. iškelta grota. Vis dar dreifuojame. Per naktį sėkmingai pavyko išvengti susidūrimų su kitais laivais, na, o kad beveik nenuplaukėme į priekį... ką jau padarysi...
7.00 val. sutaisytas ir įjungtas variklis. Kapitono nurodymu keičiamas kursas ir plaukiame jau ne į Rygą, o į Ventspilį. Taip bėgame nuo grėsmingai artėjančios audros. 7.30 val. įjungtas autopilotas. Nors ir sunku irtis per dideles bangas, bet technika tikrai padeda. Radijo stotis nuolat praneša apie artėjančią audrą...
Bet vėliau viskas kiek aprimsta. Mane įnirtingai kviečia eiti į lauką, sako, kad ten išėjusiems visiems pagerėja. Lengva pasakyti - išeiti. Susiruošimas užtrunka gal kokį pusvalandį: atsikeliu, pasiimu striukę ir vėl guliu, kol blogumas kiek aprimsta, tada bandau apsirengti gulėdama, taip pat ir su batais, o kur dar gelbėjimosi liemenė. Šiaip ne taip galų gale aš jau kokpite. Atsigulu. Grynas oras labai gerai, bet, matyt, esu taip užsupta, kad jis jau nebepadeda. Grįžtu į kajutę, man čia geriau.
Bet vėliau viskas kiek aprimsta. Mane įnirtingai kviečia eiti į lauką, sako, kad ten išėjusiems visiems pagerėja. Lengva pasakyti - išeiti. Susiruošimas užtrunka gal kokį pusvalandį: atsikeliu, pasiimu striukę ir vėl guliu, kol blogumas kiek aprimsta, tada bandau apsirengti gulėdama, taip pat ir su batais, o kur dar gelbėjimosi liemenė. Šiaip ne taip galų gale aš jau kokpite. Atsigulu. Grynas oras labai gerai, bet, matyt, esu taip užsupta, kad jis jau nebepadeda. Grįžtu į kajutę, man čia geriau.
Liepos 15 d.
00.30 prisišvartuojame Ventspilio jachtų klube. Audra jau čia pat, bet visi laimingi ir patenkinti. Garuoja vakarienė. Taip norėtųsi paskanauti briedienos. Deja... mano skrandis dar nieko nenori...
Visi užmiegame, o ryte laukia kelionė į Rygą. Po pusryčių vyrai išeina ieškoti bankomato, nes reikia susimokėti už stovėjimą, o ir už kelionę į Rygą reikės latų. Lauke lyja. Kraunamės daiktus, tvarkome jachtą. Vyrai ilgokai negrįžta, bet kai pareina nudžiugina, kad po valandos atvažiuos mikroautobusas, kuris mus nuveš į Rygą.
Po pietų jis ir atvyksta. Atsisveikiname su jachta. Bet jūra dar laukia mūsų aukos. Šiuo kartu eilė Aleksandrai, ji jūrai paaukoja Antano skėtį. Dabar jau tikrai pakaks.
Kelionė į Rygą neprailgsta. Ten persidedame daiktus į savo automobilius ir dabar jau važiuosime namo, na, tik trumpai stabtelėsime parduotuvėje - latviškos dešrelės puikus maistas mano skrandžiui po dviejų dienų bado. Dabar jau tikrai namo.
Vietoj pabaigos
Matyt, mano vaizdas buvo toks įspūdingas, kad vienintelis visų klausimas buvo ar dar kada norėsiu plaukti. Tiksliau net ne klausimas, o konstatavimas, kad daugiau jau tikrai nebenorėsiu plaukti. Jei ir jūs norite tą patį pasakyti, tai turiu labai nuvilti - tikrai plauksiu: nauji įspūdžiai, šauni kompanija ir mieli akiai ir širdžiai vaizdai atperka visus, net ir tokius ilgus, fizinius blogumus. Na, o jei jūs dar nebandėte tokio keliavimo būdo, siūlau daugiau neatidėlioti.
Visi užmiegame, o ryte laukia kelionė į Rygą. Po pusryčių vyrai išeina ieškoti bankomato, nes reikia susimokėti už stovėjimą, o ir už kelionę į Rygą reikės latų. Lauke lyja. Kraunamės daiktus, tvarkome jachtą. Vyrai ilgokai negrįžta, bet kai pareina nudžiugina, kad po valandos atvažiuos mikroautobusas, kuris mus nuveš į Rygą.
Po pietų jis ir atvyksta. Atsisveikiname su jachta. Bet jūra dar laukia mūsų aukos. Šiuo kartu eilė Aleksandrai, ji jūrai paaukoja Antano skėtį. Dabar jau tikrai pakaks.
Kelionė į Rygą neprailgsta. Ten persidedame daiktus į savo automobilius ir dabar jau važiuosime namo, na, tik trumpai stabtelėsime parduotuvėje - latviškos dešrelės puikus maistas mano skrandžiui po dviejų dienų bado. Dabar jau tikrai namo.
Vietoj pabaigos
Matyt, mano vaizdas buvo toks įspūdingas, kad vienintelis visų klausimas buvo ar dar kada norėsiu plaukti. Tiksliau net ne klausimas, o konstatavimas, kad daugiau jau tikrai nebenorėsiu plaukti. Jei ir jūs norite tą patį pasakyti, tai turiu labai nuvilti - tikrai plauksiu: nauji įspūdžiai, šauni kompanija ir mieli akiai ir širdžiai vaizdai atperka visus, net ir tokius ilgus, fizinius blogumus. Na, o jei jūs dar nebandėte tokio keliavimo būdo, siūlau daugiau neatidėlioti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą