Žemyninės Estijos pakraščiais

 2009 m. gegužė

 Ilgai lauktas ilgesni nei įprasta savaitgalis greit greit prasidės, mūsų kelionės maršrutas daugmaž sudėliotas, tačiau nakvynės vietos vis dar neaiškios. Kirba mintis jų ieškoti nuvykus, bet blaivus protas ir piniginė sako, kad reikia visu tuo pasirūpinti iš anksto. Na, ką gi – pradedame paieškas.

 Pasirenkami taškai: Narva ir Talinas. Narvoje pasirinkimas itin skurdus, o kainos, sakyčiau, žvėriškos. Žvalgomės kiek toliau nuo jos Talino link. Išsiunčiu kelis paklausimus el. paštu. Taline pasirinkimas didžiulis, bet, pradėjus rinktis vietą miesto centre ar senamiestyje su privačia automobilių stovėjimo vieta diapazonas susiaurėja. Kainos vėlgi kaip sostinei atitinkamos...

 Vėl vienas kitas elektroninis laiškelis. Atsakymų sulaukiu vos kelių. Rezultatas – užimta arba be vietos mašinai. Be to, pastebėjimas, kad rezervuojant tiesiogiai viešbučių puslapiuose kambarių kainos didesnės nei rezervuojant per, pvz., booking.com. Bet kažkaip nedrąsu dar man per šią sistemą užsakinėti... Ir čia vakare gimsta mintis – reikia kreiptis pagalbos į kelionių agentą. Jis mielai sutinka padėti: kitą dieną iš ryto parekomenduoja viešbutį šalia Narvos, o pietaudama sulaukiu jo skambučio ir sužinau, kad yra priimtinas variantas Taline, kurį užsakydami mes patys mokėtume kur kas brangiau. Jį mums ir rezervuoja.

 Dabar jau galima ramiai baigti likusį darbo pusdienį. Po darbo į parduotuvę, tada namo: susikrauname daiktus, pavalgome, išsikepame karštų sumuštinių kelionei ir... miegoti... Aštuntą valandą vakaro. Užmigti sunku, bet kažkaip pavyksta.

 Kiek po pirmos dar be žadintuvo pakylame. Ech tas kelionių troškulys. Rytinė kava ir į mašiną. Navigacijoje įvedame Tartu ir kelios minutės po antros valandos pajudam. Važiuosime pro Daugpilį. Mums taip arčiau. Tiesą sakant, labai nesigiliname, kur ir kaip, pasitikime technika.

 Naktis graži. Kelias Latvijoje nekoks, mašinų beveik nėra. Pamažu pradeda švisti ir jau galime matyti vieną kitą vertą dėmesio objektą. Bet Latvija ne mūsų kelionės tikslas. Ši kelionė skirta žemyninei Estijai, o jei tiksliau – jos pasieniams/pakraščiams. Taip pro mūsų akis pralekia tiltai, dvarai, ties kažkokiomis katakombomis stabtelime, užlipame, bet nelabai suprantame, kas tai... Toliau grožimės tvenkinukais prie namų ir tilteliais per juos bei sodriu, į viršų kylančiu rūku. Lauke šalta, bet taip ramu... Ta ramybė persiduoda ir mums į mašiną.

 Taip bevažiuojant asfaltą pakeičia žvyrkelis. Kodėl pamiršome pasirinkti tik asfaltuotus kelius? Gal miego trūkumas kaltas... Bet juk mes niekur neskubame, gražu pasižvalgyti, o ir tas žvyrkelis, kaip vėliau suprantame, kur kas geresnis nei kelyje pasitaikiusi nemaža duobėto asfalto atkarpa.

 Rytinis sustojimas pamiklinti kojas ir mes kertame Latvijos–Estijos sieną. Vaizdai pasikeičia. Skandinaviška tvarka Baltijos šalyje... Na, ką gi, pradedame ekskursiją.

 Mano turimoje informacijoje iki Tartu lankytinų objektų šalia mūsų maršruto nėra. Nors ženklų apie lankytinas vietas sutinkame. Aišku tik, kad neaišku, apie ką jie mus informuoja. Iš praeitos kelionės po salas pamenu kirke ir kivi. Čia nepažįstamų žodžių daugiau, pvz., muiža. Sukam? Užsukame. Hmmm... Seno dvaro griuvėsiai... Kai pagalvoji, itin panašus dvaras yra ir mūsų kaime, skirtumas tik tas, kad į mūsiškį neveda jokia nuoroda ir nė vienas pravažiuojantis turbūt net nežino, kad jis toks ten yra...

 Dar keli nusukimai palei informacinius ženklus labai panašūs, tad daugiau ir nebėra noro ieškoti ko nepametėme. Tiesiai į Tartu. Pirmiausia, kaip mes labai mėgstame, pervažiuojame per jį mašina, apsižiūrime. Dar labai ankstus rytas, pusė devynių, mieste tuščia. Išsitraukiu iš interneto išsispausdintus informacinius lapus. Jau žinau, ką norėčiau aplankyti, tad į navigaciją įvedame artimiausią gatvę. Keista... Gatvė yra, bet pavadinimas kitas. Įvedame dar vieną. Pasirodo, kad ji yra lygiai ten pat, kur ir ši. Na, ką gi, senamiesčio ieškosime pėstute.

 Jokių informacinių ženklų apie lankytinus objektus. Tiesa, pastebiu pora, bet tai ne tie, kurių man reikia. Pasikliauname intuicija. Ji mus atveda tiesiai į senamiestį. Jaukios gatvelės, skandinaviško stiliaus namai. Apeiname ratu alaus gamyklą (alaus muziejus nedirba), estradą, tačiau rasti žymiųjų tiltų, minimų mano žemėlapyje, nepavyksta. Paklausti irgi nėra ko. Juk rytas. Bandome sukti į kitą pusę.

 Čia jau ir žmogus vienas kitas yra.

  Iš priekio atskuba tautiniais kostiumais apsirengę jaunuoliai... su alaus buteliais rankose ir pasuka į... meno galeriją. Tokių šventiškai ir tautiškai (visomis prasmėmis) pasipuošusių daugėja, jų grupės didėja, ne visi jau eina savomis kojomis... Vaizdelis labai savotiškas... tačiau mūsų niekas neužkabina... Keista... Klusteriu pavienių žmonių, kur yra tiltai. Jie mosteli ranka ir sako kažkur ten... eikit aukštyn... Einame. informacinių ženklų daugėja, bet su nuorodomis į tiltą - nė vieno. Nepatinka man šio miesto informacija...

 Užlipame ant kalno. Pažvelgiame į miestą. Gal kur tiltą pamatysime...

 O štai ir jis. Visai šalia. Tiesa, ne tas...

 Pro šalį praliuoksi voverytė...

 O mes einame apžiūrėti šalia stovinčios pilies griuvėsių.

 Iš ten parkeliu žemyn, link observatorijos.

  Štai ir ji.

 Bet kur gi mūsų tiltai? Vėl klausiu praeivių. Vienas, pasirodo, visai šalia - tai Velnio tiltas. Mes jį jau praėjome, nufotografavome (žr. aukščiau). Tikėjausi kažko įspūdingesnio...   O kitas, pasak praeivių ir žemėlapio, kažkur tarp observatorijos ir šio tilto. Regis, viską apvaikštome aukštai iškėlę galvas - nieko. gal per auštai keliame? Vėl klausiu praeivių. Moteriškė sakosi kaip tik einanti į to tilto pusę ir atvedu mus į ten, kur irgi jau buvome ir fotografavome. Angelo tiltas... Visai nieko angeliška, tad nekeista, kad nesuradome jo anksčiau, o ir nuorodos žemėlapyje visai į kitą pusę... O žemėlapį tai iš Tartu internetinio puslapio išsispausdinau.

 Et, tiek jau to. Svarbu - radome.

 Prasilenkdami su vis gausėjančiomis įkaušusiomis kompanijomis su alaus buteliais rankose (vis dėlto čia labiau švenčiama gegužės 1-oji) einame link mašinos. 

Pakeliui stabtelime prie skulptūrų.

 

  Dar apžiūrime bažnytėlę.

 

  Ir važiuojame toliau. Miestas itin nesužavėjo, nors čia dar vyko ir festivalis... Na, kartą apsilankyti gražu, bet daugiau specialiai čia nebevažiuočiau. Nebent dar į alaus muziejų...

 Išvažiuodami iš miesto sustojame ties dar viena nuoroda į kažką. tas kažkas aptvertas gražia tvora. Užeiname. Visiškai nieko verto dėmesio...

 Važiuojame į Narvą. Pakeliui sustojame vienoje iš aikštelių. Čia vėl švenčia nemaža jaunuolių kompanija, kuri iš pradžių man įvaro šiek tiek baimės, o po to dar ilgą kelią tampa aptarimo objektu. O buvo taip.

 Išeinu aš iš mažo medinio pasakų namelio ir matau: į mūsų mašiną tiesiu taikymu eina toji kompanija. Vienas iš jų nešasi pilną dėžę alaus, kitas pusę butelio degtinės, trečias jau netoli mašinos durelių... Mano akys padidėja dvigubai. Visa laimė, kad dar kiti draugai susirenka tą trečią, paaiškina turbūt, kad tai ne jų mašina, ir nusiveda į savąją. Ir taip visa didžiulė kompanija kompaktiškai bando tilpti į lengvąjį automobilį... Tiesa, dar vienas iš jų nešė tuščias alaus skardines. Išmesti. Dar ilgai negalėjau atsitokėti ir atsistebėti.
 Turbūt dar ilgai būtume aptarinėję, bet privažiavome Stebuklo (Peipsio) ežerą. Grožis...

 Stojame kaimelyje nusipirkti šviežiai rūkytos žuvies. Pasiimame šamuką ir karšį. Žuvytė dar šilta, kvepianti. Mmmm, vakare bus skanumėlis. Bet vakaras dar ne taip ir greit. Pirmiausia - Narva.

 Artėjant prie miesto mus pasitinka sunkiasvorių mašinų kolona. Suskaičiuoju 105-ias iki pirmos sankryžos.

 Vėl tradicinis garbės ratas mieste. Apžiūrime seną gamyklos pastatą (vyras sako, kad apie jį net per Discovery kanalą laida buvo), visą kvartalą ir atvažiuojame prie pilies. Štai ji, ta motulė Rusija, visai čia pat, kiek paėjėjus tikrai ranka pasiekiama. 

 Ir Rusijos pilis čia pat.

 Bet įspūdingiausias tai vaizdas į abi pilis. Tikrai dėmesio vertas reginys.

 Dar kiek pasivaikštome.Štai bažnyčia.

 Čia skulptūra-paminklas Švedų liūtas, simbolizuojantis Estijos ir Švedijos draugystę ir bendradarbiavimą.

  O štai pavargęs Narvos inteligentas.

 Bet pakaks kompromato. Važiuojame prie pagrindinių pilies vartų, eisime į pilį, kurios teritorija tikrai nemaža.

 Įeiti ir vaikščioti po ją galima nemokamai. Kainuoja tik ekskursija po pagrindinį pastatą. Nežinau, ar visada taip, bet mums pasakė, kad leidžiama tik su gidu, trukmė – valanda. Tiesa, tą dieną pasakojančio gido nebuvo, buvo tik lydintis.

 Lyginant su Rusijos teritorijoje esančia pilimi, ši pakankamai atrestauruota. Nuo viršaus pro stiklinius langelius puikiai matėsi priešais esančios pilies griuvėsiai.

 Atsivėrė vaizdas ir į patį miestą.

 Tiesa, kažko ypatingo čia nepamatėme. Gal pora aukštų užėmė atvežtos fotografijos parodos ekspozicija, viename fotografuota pilies istorija, o dar dviejuose miesto istorija su vienu kitu daiktiniu įrodymu.

 Dar kartą apeiname pilies teritoriją ir jau važiuojame į nakvynės vietą. Narva-Joesuu. Kelias driekiasi šalia vandens.

 Paminklai ir skulptūros, jei juos taip galima pavadinti, primena dar ne tokią ir seną praeitį.

 Pro šalį pralekia iš Tailando priklydęs tuktukas.

 Dar keli kilometrai ir mes jau Narva-Jõesuu. Pirmas vaizdas primena Jūrmalos pakraščius. Nakvynės vietą, matyt, pasiekiame ne iš tos pusės, nes vaizdas nuteikia ne itin jaukiai. Tiesa, kambariukas labai mielas.

 Susikrauname daiktus ir nusprendžiame važiuoti apžiūrėti miestelį. Kartu paieškosime ir šalto alaus. Deja, pastarojo tikslo pasiekti nepavyksta. Vienintelis prekybos centras čia vieno X Maxima, bet šaldytuvų su alumi nėra. Aplankome kelias vietines parduotuvėles: šaldytuvai yra, alaus juose irgi, bet... jie neveikia. Kaip mums paaiškina – taupumo sumetimais. Be to, parduotuvėse ir taip šalta... Nusiperkame šalto alaus ne iš šaldytuvo ir grįžtame atgal.

 Kėlėmės anksti, todėl pradeda pasireikšti nuovargis. Dar nueiname pasisveikinti su jūra, kuri visai šalia mūsų sanatorijos.

  Įamžiname nakvynės vietą.

 Dar šilta žuvis, šaltas alus ir sapnų karalystė.

 Ryte nubudome puikiai pailsėję. Pirmiausiai išsiruošėme į SPA centrą (jei jau siūlo nemokamai, kodėl nepasinaudoti). Sauna ir baseinas su masažais. Oro temperatūra 29, vandens 28, bet vėsoka. Net po pirties. Todėl mūsų rytinis ritualas trunka nelabai ilgai.

 Toliau – pusryčiai. Kuklūs, bet sotūs (švediškas stalas) ir skanūs. Labiausiai man patiko dietinė avižinė košė. Sentimentai vaikystei...

 Iš čia išvažiuojame. Jaukus miško keliukas pajūriu. Dar stabtelime plovykloje nuo mašinos nuplauti Latvijos dulkių, su darbuotoju pakalbame apie ekonominę situaciją jų šalyje, navigacijoje pasižymime miestelį šalia garsaus didžiausio Estijoje krioklio ir neskubėdami važiuojame. Žinoma, vienoje kitoje aikštelėje sustojame ir nuo aukštų skardžių žvelgiame į Baltijos jūrą. Kaip gi be to.

 Štai ir aikštelė ties kriokliu, Nusileidžiame.

  

 Įspūdingai atrodo žemės sluoksniai. O pats kriokliukas toks kuklutis. Gal kad sausa visur...

 Kitas taškas navigacijoje - Rakverė. Simpatiškas miestukas. O jau pilis... pat ji tikrai tokie griuvėsiai, bet pritaikymas lankytojams - pasaka. Skaičiau, kad galima apsirengti rūbais, pašaudyti iš lanko, bet kad ten viskas taip jauku ir tikroviška nesitikėjau. Keliom valandom pasinėrėme į viduramžių gyvenimą.

  Prisijungę prie rusakalbės grupės stebėjome, kaip gaminamas parakas.

  Lauke jį išbandėme.

  Nusileidome į vyno rūsius.

  Lankėmės kankinimų požemiuose.

  Ir siaubo kambaryje.

  Išbandėme senuosius ginklus.

 O iš bokštų žvalgėmės po pilies apylinkes.

 Sakykite, kuo ne viduramžiai? Ko trūksta? Maisto? Žinoma, kaip gi be jo. O ir pietūs jau. Ragauname tradicinių viduramžių valgių: perlinės kruopos su skrudintais žemės riešutais, vynas, gira ir, žinoma, keptas ant laužo paršiukas. 

 Ir tik pro mažus langelius pažiūrėjęs supranti, kad laikas į tikrą gyvenimą...

  Štai toji pilis iš išorės. Ir nė neįtartum, kad ten verda toks gyvenimas.

   O čia miesto simbolis.

 Tokia ramybė ten buvo, toks jaukumas, grąžinkite mane atgal į tą pasaką...

 Bet reikia į sostinę. Gėda, dar nė karto mes ten nebuvę...

 Vakarop pasiekiame Taliną. Užsižiopsoję nepaklausome navigacijos ir nusukame ne ten, kur reikia, tad į viešbutį tenka važiuoti siaurais ir klaidžiais senamiesčio keliukais. Fantastika. Tokių vaizdų prisižiūrime (šiaip labiau aš, vyras tik akies krašteliu, nes jis už vairo). O štai ir mūsų viešbutis. Ech, visai šalia gynybinės sienos, už parkelio. O kambarį gauname... Ach... ką čia kalbėti, štai,gabalėlis vaizdo pro langą.

 Atsisėdu ant lovos ir sakau, kad galima niekur neiti... Sėdėčiau taip kelias valandas... Deja, laiko ne pyragai, oras gražus, saulė pakankamai aukštai – keliaujame į senamiestį.

 Vaizdas iš apžvalgos aikštelės.

 Apsilankome cerkvėje. 

  Užlipame ant gabalėlio gynybinės sienos.

 

 Ateiname iki rotušės.

  Nusiperkame šiltų, keptų su prieskoniais, be galo skanių migdolų riešutų.

  Dar paklaidžiojame siauromis gatvelėmis.

 O kai pradeda temti ir atvėsta, užsukame į Beer House naminio alučio.

 Čia groja gyva muzika. Smagu. Dar smagiau, kai muzikantai išeina, o atbėga trys šokėjų poros ir sukasi savo tautinių šokių ritmu.

 Šventiška nuotaika neapleidžia ir grįžus namo, kai už lango pamatom dar gražesnį apšviestą senamiesčio vaizdą. Čia tai romantika...

 Po patirtų įspūdžių naktis minkštoje lovoje prabėgo greit. Ryte geležinkelio bėgiais (juos imituoja kiliminis takas) judėjome į restoranėlį pusryčių. Po jų važiavome į Piritą, į Šv. Brigitos vienuolyną.

  

 Ir vėl grįžtame į senamiestį. Tiesa, pakeliui sustojame krantinėje.

 Kodėl vėl atgal? Norime į gynybinės sienos požemius, kurie atidaromi tik 11 val. Deja, darbuotoja paaiškina, kad grupė rusų kalba bus tik 13 val. Mums per vėlu. 12 val. - estų kalba. irgi netinka. tada, sako, dažnai sekmadieniais 11 val. būna grupės su savais gidais. Palaukit.

 Iš tikrųjų ateina moteriškė su keliais jaunuoliais. Kalba rusiškai. Prie jų prisijungiame ir leidžiamės valandos ekskursijos po žeme.

 Vaikštome siaurais koridoriais, klausome pasakojimų.

 Štai, pavyzdžiui, čia formuojasi ir auga stalaktitai.

 O štai čia kiek geležies.

 Pasivaikščiojimas maždaug 8 laipsnių temperatūroje gerokai po žeme neprailgsta. Gidės pasakojimas įdomus. O po ekskursijos jau galime traukti namo.

 Pakeliui buvo numatytas dar vienas sustojimas - Pernu. Keista, bet ši Estijos vasaros sostinė mums visiškai nepatiko. Nieko įdomaus nepamatėme, miestas pasirodė nykus, šaltas, žmonės irgi nesužavėjo, todėl tik pasivaikščiojome pėsčiųjų alėja...

  ... ir išvažiavome namo. Žinoma, su tradiciniais sustojimais prie Baltijos jūros.

 Įvažiavę į Lietuvos teritoriją jau kitomis akimis pažvelgėme į savo šalį. Kadangi buvo dar šviesu, pakeliui aplankėme pora Tūkstantmečio keliautojų konkurso objektų, bet čia jau kita tema. Galiu tik pridurti, kad kelionė buvo nuostabi, įspūdžiai nepakartojami, o grįžti atgal dar liko dėl ko.

 Jei kam įdomūs viešbučiai, kuriuose buvome apsistoję, tai:

 Narva-Jõesuu Spaa-hotell http://www.narvajoesuu.ee
  Go Hotel Shnelli http://www.gohotels.ee

 Abiejuose viešbučiuose buvo internetas, turėjome ir kompiuterį, bet pasinaudoti rankos nepakilo. Tai irgi paliudija, kad kelionė buvo tikrai šauni.