2008 m. liepos 13 d., sekmadienis

Pagaliau ir mes nuvažiavome į Norvegiją

 Nuoširdžiai dėkojame Giedrei V. ir jos antrai pusei, kurių dėka Oslą pamatėme visiškai kitokį, nei tikėjomės išvysti, ir Eugenijai su šeimyna už suteiktą informaciją apie šalį ir patiektą jos kulinarinį paveldą… 

 2008 m. liepos 13 d., penktadienis.
 Paskutinė darbo diena, lagaminai sukrauti, ilgai laukta ir planuota kelionė tuoj tuoj prasidės... Paskutinės valandos, minutės, viską susikrauname ir pradedame kelionę. Kol kas tik į kaimą...

 14 d., šeštadienis.
 Išsimiegoję ir truputį užkandę, dar prisikrovę į mašiną ko reikės ir ko ne, įsidėję skanių mamos keptų kepsniukų, leidžiamės į didžiąją kelionę. Laikrodis rodo 9 val., mašinos spidometras pamažu renka kilometrus, visą kelią lyja lietus. Pasipildome degalų Lietuvoje, Latvijoje ir judame link kelto Rygoje.
 Keltą randame nesunkiai, laiko turime į valias, tad pasiimame tikrus bilietus (iki šiol turėjome tik elektroninius) ir važiuojame į Maximą latviško alaus. Aišku, prisiperkame ne tik jo... ir važiuojame stoti į eilę, laukti kelto.
 Eilutė jau nemaža, nors dar tik 14.30 val. Keliolika minučių po 15 val. pradeda leisti į keltą. Mūsų mašinėlę liepia palikti antrame aukšte, pasiimame būtiniausius daiktus ir leidžiamės į ekskursiją po Regina Baltica. Susirandame savo C1513 kajutę, kuri pasirodo besanti labai jauki ir šilta, ir „kruizuojame“ toliau. Keltas yra didžiulis. Kol mes visą jį apėjome... Parduotuvės, restoranai ir visa kita dar nedirba, laukia, kol išplauks. Tūli lietuviai jau vaikštinėja su Žalčio/Švyturio/Tauro/Utenos ir pan. produkcija, tačiau jų čia mažuma. Nemažai latvių, rusų, kinų/japonų ir kt. Pasivaikštome, viską apžiūrime, susipažįstame su mus supančia aplinka. Oras jau giedras. 17.30 val. keltas pajuda iš Rygos. Palydime saulę giedroje jūroje ir einame vakarieniauti ir miegoti. Rytoj laukia ilgas kelias.

  15 d. sekmadienis. Ryga-Stockholmas-Oslas.
 Nubundame, pasirodo, daug anksčiau, nei reikėjo. Aš taip norėjau stebėti vaizdą, kai plaukiame per archipelagą, kad ne į tą pusę pasukau laikrodį. Bet gal ir gerai. Nulekiu į viršų, matau, kaip viskas gražu, laivas plaukia šalia salų, kuriose įsikūrę maži namukai. 
 Laiko dar turime. Grįžtame, nusnūstame valandėlę. Kai lieka pusantros valandos, malonus balsas iš radijo taško tai mums praneša latviškai, angliškai ir... turbūt estiškai. O gal ir švediškai... Dar po pusvalandžio tas pats balsas paprašo susirinkti daiktus iš kajučių, raktus (korteles) palikti ir neuždaryti durų. Taip mes ir padarome. Su savo daiktais kylame į viršų, stebime, kaip artėjame prie Švedijos sostinės uosto. Mus pasitinka didžiulės žuvėdros. 
 Mūsų mašina, įvažiavusi viena iš pirmųjų, išvažiuoja beveik paskutinė. Matome, kaip prieš mus važiavusias kelias mašinas muitininkai nusiveda į šoną, krato bagažines, fotografuoja... Mums pamoja ranka - važiuokit tolyn. Tik ne ką toli tenuvažiavome. Už keliasdešimties metrų stovi policininkai ir mano vyrui pirmą kartą gyvenime nusišypso galimybė papūsti į... ne, ne... tik į alkoholio matuoklį. Pūsti reikia keturias sekundes. Aš jau spėju pagalvot apie blogiausią: „vakarykštis latviškas alus ims ir „išlįs“ pačiu netinkamiausiu momentu, aš juk žinojau, kad taip gal būti, reikėjo man sėsti už vairo, kol išvažiuosime iš uosto...“. Policininkas pasižiūri į aparatą, sako „Ok, don‘t forget your belts“ ir riedame toliau.
 Pervažiuojame per nepaprasto grožio ir pavydėtinos ramybės miestą (sekmadienis) ir riedame E4 keliu, stebimės gamta, grožimės namais, nuolat sutinkamais kemperiais, mašinomis su priekabomis, kuriose vežami arkliai, o ir šiaip, įvairių modelių transporto priemonėmis. Dar kartą įsipilame, kaip mes tikimės, pigesnių degalų, užkandame, nusiplauname mašiną ir švarūs keliaujame toliau. 
 Švedijos ir Norvegijos sienos vis nematyti, kelias puikus, todėl nusprendžiame, kad ją jau pravažiavome. Deja, siena dar priešaky. Kai ją pamatome, tai lekiame neatsigęždami, juk esame „didieji kontrabandininkai“: mašinoje du buteliai degtinės, du vyno ir 24 skardinės alaus. 
 Oslą pasiekiame greitai. Pralekiame vieną mokamą kelią, paspaudę Pay later, nes smulkių (40 kronų) neturime, kreditinės kortelės nepriima... Prieš pat Oslą dar vienas toks postas, tik jau su užrašu Don‘t stop. Pralekiame ir šį. Pakeliui susirašome su Giedre ir susitinkame prie Vigelando parko.
 Mašiną statome nemokamai – sekmadienis. Dulkia lietus, bet mes norime viską pamatyti... ir piktą berniuką, ir fontaną, ir visą parką... 



 Pasitaiso oras ir vietiniai gidai mus veda į Oslo senamiestį, prieplauką, kur galima atsigerti brangiausio pasaulyje alaus. Alų, aišku, paliekame geresniems laikams.



 Nors jau vakarėja, bet dar užsukame ir prie olimpinės trasos, spėjame pasigrožėti sostine nuo aukšto aukšto kalno. 
 Grįždami užsipilame pigesnių degalų (sekmadienio vakaras), o aš dar paimu ir Statoil kavos puoduką.
 Vakarojimas ir nakvynė jaukime Oslo priemiestyje.

 16 d., pirmadienis. Oslo-Lysebotn.
 Keliamės kuo anksčiau, nes labai norime kuo greičiau pamatyti kalnus. Lauke dulkia lietus, tačiau mes skubame link E134. Stojame, kur tik pamatome ką gražesnio: užtvanką, tradicinę bažnytėlę, krioklį, seną tiltą...


 Vaizdai keičiasi akyse. Ežerėlius ir kalnelius keičia vis didesni kalnai, kriokliai, kalnų ežerėliai, sniegas... 



 Nerealūs vaizdai. Stojame, rodos, kas kelis šimtus metrų ir fotografuojame, fotografuojamės, statome altorėlius troliams... 



 Mūsų kelyje dar laukia pirmas didžiulis serpantinas. Šis kelias oficialiai atidarytas 1984 10 22, o būna atviras važiuojantiems nuo gegužės iki spalio. Kelio ilgis – 25,5 km, aukščiausias taškas 932 m virš jūros lygio, o jį sudaro net 27 kilpos. Ir mums teks juo leistis. 

 Bet, kaip sakoma, velnias nėra toks baisus, kaip jį piešia – iš pradžių man buvo kiek nejauku, bet paskui toks važiavimas labai patiko. Nusileidome, susiradome kempingą Lysebotn, pasistatėme palapinę visai šalia didžiulio krioklio, Lysefiordo kaimynystėje, pavalgėme, pasivaikščiojome, pasigrožėjome ir miegoti.


 17 d., antradienis. Lysebotn-Kjerag-Preikestolen.
 Gražus šiltas rytas. Pasitinkame ir palydime malūnsparnį, atvežusį maisto, papusryčiaujame ir kylame tuo pačiu serpantinu aukštyn, iki tarpinio taško. 
 Dar anksti, nėra nė 10 val., informacinis centras uždarytas, o mes vis dar neturime monetų, tad negalime susimokėti už automobilio stovėjimą, nes aikštelė mokama – 60 kronų. Sulaukiame, kol atidarys centrą, susimoku vietoje, ranka parašo lapuką, kurį paliekame už automobilio stiklo kaip bilietą, pasiimame kuprinę ir bėgte leidžiamės link Kjerag. 
 Deja, deja. Atrodo, į kalnus išsiruošėme ne pirmą kartą, bet, pasirodo, šie kalnai visai kitokie. Pirmi žingsniai, pirmi slydimai atgal... mano kedai akmenims per slidūs... Vis dėlto reikėjo nusipirkti tikrus kalnų batus... Tačiau juk negrįši atgal... Kelis žingsnius patempia vyras, o ten jau ir grandinės – lipsime į Kjerag. 
 Kelionė, pagal informaciją, turi trukti 5 valandas, pasirodo, reikės perlipti du kalnus ir tik užlipę ant trečiojo rasime tą garsųjį akmenuką. Lipdami per pirmąjį kalną dar galime matyti fiordą. 
 Vėliau jis pasislepia, sutyvuliuoja kalnų ežeriukas, boluoja sniegas... 

 Akmenys tokie dideli ir lygūs, kaip mėnulio paviršius, o jausmas, lyg vaikščiotum po atviruką. 
 Pagaliau mes jau netoli. Nuorodos nėra labai informatyvios, takeliai sniege keli, todėl nužingsniuojame kiek į šoną, bet vaizdai nerealūs. 
 Apsižvalgome ir skubame link akmenuko. Nespėju sureaguoti, kaip vyras atsiduria ant jo. O aš neišdrįstu... Be to, ir vyras draudžia lipti. Matykit, nenori vienas grįžti namo... Na, gal ir gerai... Bus dėl ko grįžta ten dar kartą. O vaizdai stovi akyse dar ir dabar. 

 Ilgokai pasibuvę leidžiamės atgalios. Aš dar papozuoju ant mikro Kjerago.
 Laikrodis rodo kiek daugiau nei 16 valandų. Greitai į dušą ir į kelią – šiandien dar turime nuvažiuoti iki Preiketolen. Bet jis ne taip ir toli. Vaizdai, kaip visur čia, nuostabūs. 
 Pakeliui pirmas vietinis keltas Lauvik-Oanes. Pradeda lynoti. Preikestolenhytte pasiūlo dvivietį kambarį už 860 kronų. To „malonumo“ atsisakome ir važiuojame į Preikestolen camping, lynojant ir kandant moskitams statome palapinę, vakarieniaujame ir užmiegame pilni nuostabių įspūdžių.

 18 d., trečiadienis. Preikestolen-Tau-Preikestolen-Solle.
 Ryte iš palapinės ropščiuosi su baime – vat dabar tai pasijaus vakarykštis „sportas“ kojytėms... Keista... Absoliučiai jokio nuovargio ar skausmo. Klausiu vyro – ir jam nieko. Pasirodo, net kalnai čia kitokie – geresni. 
 Į palapinę iš lėto barbena... Lyja... Į Preikestoleną nelipsim. Liūdna. Nukabinu nosį, susitvarkome, papusryčiaujame ir važiuojame toliau. Aplankom parduotuves (reikia susipažinti su vietine produkcija), Tau miestelyje atsigeriame nemokamos Statoil kavos, įsipilame degalų. Diena taisosi. Nejau taip ir liksime nepamatę Preikestoleno „danties“? Na jau ne – grįžtame atgal. Pakeliui randame gražų statinuką. Dar sustojame apžiūrėt į UNESCO paveldą įtrauktų Solbakk raižinių. Nelabai jie sužavi, bet... UNESCO... 

 Važiuodami toliau pakeliui sustojame Solvik kempinge, pasistatome palapinę ir važiuojame į Preikestolen. Paliekame mašiną mokamoje aikštelėje (mokėti reikės išvažiuojant) ir pradedame žygį. Sunkūs tik pirmi žingsniai. Čia jau viskas pritaikyta turistams: suoliukai ir staliukai poilsiui, ženklai, rodantys, kur eiti ir kiek dar liko iki galutinio taško... Daug daugiau ir turistų. Vieni jau leidžiasi (kaip ne kaip antra dienos pusė), kiti dar tik kyla. Pakeliui pelkės, ežeriukai ir, žinoma, pradeda lyti. To ir reikėjo tikėtis... 

 Bet „dantį“ pasiekiame. Vaizdas gražus, tik... nėra itin įspūdingas. Galbūt dėl to, kad lyja. Be to, vakarykščiai vaizdai buvo irgi labai panašūs... 

 Kaip ten bebūtų, aplankėme ir mes visų turistų išgirtąjį Preikestolen. Tiesa, leidžiuosi be didelio entuziazmo ir su baime „kažin, ar nebus plaučių uždegimo...“, nes kažkokiais būdais taip perpūtė vėjas, kad skauda visą krūtinę ir nugarą... Vis dėlto nusileidžiame, dar užsukame į parduotuvę, nusiperkame agurką, dešrelių ir grįžtame į kempingą. 
 Vakare sveikata pagerėja, „pagriliuojame“, stebiu, kaip fiordu į mus grėsmingai artėja lietus, vieną po kito slėpdamas kalnus. Keista ir įdomu... dar nesu taip ryškiai mačiusi tokio reiškinio. Pradeda lyti ir pas mus. Einame miegoti. 

 19 d., ketvirtadienis. Solle-Kvanndal.
 Lyja visą rytą. Kalnai tiesiog varva, didesni ir mažesni krioklių upeliai bėga tiesiai ant kelio. 
 Ir liūdna, ir be proto gražu, juk saulėtą dieną tokio vaizdo tikrai nepamatysi. O mes riedame 13 keliu… 
 Keltas Hjelmeland-Nesvik. Toliau riedame šalia fiordų ir kalnų. Pamatome lašišų fermas (jau protingi, jau žinome, kas yra tie „ratukai“ fiorde). 
 Keltas Ropeid-Sand. Mūsų kelyje laukia įspūdingas krioklys Latefoss, kurį mes pavadiname Karcher, nes puikiai nuplauna mašiną. Jis taip užpila vandeniu, kad valytuvai nespėja valyti, absoliučiai nieko nesimato ir net tenka stabdyti mašina. 
 520 kelias ir nuostabūs vaizdai snieguotose kalnų viršūnėse. Ir kiek žemiau.


 Dar vienas krioklys. Regis, Langfossen... 
 Daugybė įvairaus ilgio, aukščio pločio, apšviestų ir ne tunelių, tuneliukų, nesuskaičiuojama galybė varvančių, bėgančių, šniokščiančių krioklių, kriokliukų, iki kai kurių nevažiuojame, nes keliukai pasirodo per siauri mūsų mašinai... 

 Kalnai, vanduo... Ech... 

  Ir... pagaliau... išsipildo viena iš mano šios kelionės svajonių – didžiulė, nepaprastai ryški, visai čia pat, šalia, vos už kelių dešimčių metrų pasirodžiusi vaivorykštė. Žinoma, kad stojame jos įamžinti. 
 Toliau mūsų kelyje keltas Brimines-Bruravik. Kaip tik jau įleidžia mašinas, kai atvažiuojame, tad nereikia laukti. 
 Nakvynę randame pakeliui Kvanndal kiosk&camping. 
 Maža, bet jauki kabina su virykle, šaldytuvu, tik be vandens.Įsikuriame ir einame kelto pasitikti, saulės palydėti. 


 20 d., penktadienis. Kvanndal-Evanger.
 Keliamės, pusryčiaujame, lietus kiek aprimsta, susikrauname daiktus ir į Bergeną. Pekeliui stojame prie įspūdingo Steinsdanlsfossen krioklio, po kuriuo galima užeiti, pasivaikščioti ar... nusiprausti... 
 Lekiam toliau vis dar negalėdami atsistebėti ir atsigėrėti mus supančiais vaizdais. 
 Bergene „Bonpass“ nuorodos, bet paties „Bonpass“ nepastebime.
 Įvažiuojame į miestą, stojame Grygo stovėjimo aikštelėje, paliekame ten mašiną ir einame susipažinti su miestu. 
 Oras nelepina, bet visai pakenčiamas. Mes to ir tikėjomės, juk tai miestas, kuriame vos 50 dienų per metus šviečia saulė. Pirmiausia užsukame į nacionalinį muziejų Bergen museum pažiūrėti banginio griaučių. Vėl liekame nesuprasti, kai kasininkei paduodame kortelę. „O kam ji man?“- nustebusi klausia – „braukite patys“. 
 Muziejus sužavi savo natūralistiškumu. Gali vizualiai matyti, kaip vyksta potvynis, savo kailiu pajausti žemės drebėjimo poveikį, susipažinti su viso pasaulio brangakmeniais, mineralais ar flora ir fauna. Bet jau tokios natūralistiškos tos iškamšos, kad kartais net šiurpas nupurto... 




 Tolesnis kelionės tikslas – žuvies turgus, pakeliui į kurį spėju gerokai plotis paslydusi ant šlapio asfalto. Taigi, turgus. Nedidukas, bet turtingas. Nusiperku mažą sumuštinį su krevetėmis (35 kronos), pasižiūrime į nuo akcijų LT atsibodusią lašišą (pasirodo, kaip pigiai mes čia ją perkame), pavarviname seilę į džiovintą banginio mėsą (365 kronos) ir einame toliau. 

  Apžiūrime senamiestį, Brygeną, tvirtovę ir judame link funikulieriaus. Pakilimas ir nusileidimas – po 70 kronų. Laikas ir oras anaiptol nelepina, todėl pėsčiomis kopimo ar leidimosi nepasirenkame – užvažiuojame. Vaizdai nuostabūs, tik visur pilna žmogučių siauromis akimis. 
 Funikulierius važiuoja pakankamai dažnai. O nuo viršaus, nors ir pro rūką, atsiveria įspūdingi Bergeno vaizdai.
 Viską apžiūrėję nusileidžiame ir grįžtame link mašinos. 
 Susimokam už stovėjimą ir išvažiuojame iš šio jaukaus miesto, kur net poniutės vaikšto su guminiais batais: juodais, baltais, gėlėtais, su raištukais ir be jų, ilgais, trumpais... 
 Labai noriu pamatyt dar vieną krioklį. Pasukame pagal žemėlapio nuorodą į kairę, važiuojame, važiuojame... Nieko panašaus, jokių nuorodų... Ir taip kokius trisdešimt kilometrų. Keliukas super fantastiškas, gaila tik, kad visą kelią lyja. Šiaip ne taip randame kažkokį krioklį, nusprendžiame, kad tai turėtų būti mūsų ieškomas. 
 Pažeisdami taisykles šiaip ne taip apsisukame siauručiame keliuke priešais tunelį ir važiuojame toliau. Mūsų tikslas Evanger (kas tai - nežinau, tiesiog žemėlapyje jis pažymėtas kaip „view point“). Matome rodyklę Evanger, bet nepasukame, nes panašu, jog tiltas remontuojamas. 
 Kito kelio neradę, apsisukame ir bandome laimę: įlūšime ar ne. Neįlūžtame. Kas tai yra Evangeris taip ir nesužinome, nes, kaip ir su kriokliu, jokių papildomų informacinių ženklų nėra. Lietus pila kaip iš kibiro. Dar už poros kilometrų yra kempingas, ten gauname keturvietę hytę už 450 kronų ir liekame nakvoti šalia upelio, miškų, kalnų. 

 21 d., šeštadienis. Evanger-Luster
 Dar vienas rytas, kava, daiktų susikrovimas ir vėl į kelią. Su vaizdais jau apsipratome. Džiaugiamės, grožimės, fotografuojame, bet atrodo, kad taip ir turi būti. To pirminio aikčiojimo „žiūrėk, kriokliukas“, „vau, koks kalnas“, „fiordas, fiordas, čia fiordas“ ir pan. jau mažiau. Dabar mums jau reikia visko daugiau: didesnio krioklio (toks vienas kitas „padorus“ mūsų kelyje vis dar pasitaiko), statesnio kalno, žalesnio vandens... Išlepome nuo įspūdžių per savaitę... 
 Pakeliui mielas, jaukus miestukas Aurland, po kurį pasivaikštome. 

 Ilgiausias pasaulyje tunelis, 24,5 km, kas 6-7 kilometrus nustebinantis ryškia neonine mėlyna ar žydra spalva – kelionė tęsiasi.
 Ši diena bus skirta bažnyčioms. Istoriniu keliu pasukame link Borgundo bažnyčios. 
 Pasibuvę, pafotografavę judame toliau. Mūsų laukia keltas Fodnes-Manneller. 

  Kita žymesnė mūsų kelyje Kaupanger stavkirke. Tenka pasukti iš kelio, bet juk tai mes darome nuolat, visą kelionę, to čia ir atvažiavome. 
 Dar įamžinu už tvoros šokinėjančius ožiukus ir važiuojame toliau. 
 Turime pasiekti Urnes. Važiuoti galima įvairiais keliais, daug kas palieka mašinas ir keliasi keltu vieni. Mes pasirenkame kėlimąsi keltu su mašina.
 Solvorn. Iš čia mus kels link Urnes. Keltai maži, plaukia retai, kas valandą, o kelia gal tik kokias 8-10 mašinų. Jau 10 minučių, kaip keltas išplaukęs. Statome mašiną į eilę, o patys einame pavaikščioti po miestelį. 
  Baltas, mažas, švarus, jaukus. 
 Sulaukiame kelto. Tai vienintelis mūsų keltas, į kurį teko įvažiuoti atbulomis... vienintelis toks mažas... Iš mašinos išlipti nesugebame, taip jau mus įspraudė, kad net durys neatsidaro, bet keliolika minučių ir mes jau aukštu siauru keliuku riedam į viršų link mūsų tikslo – UNESCO paveldo Urnes bažnyčios. 
 Į vidų neužsukame, nes fotografuoti negalima, o mokėti pinigus už pažiūrėjimą nesusigundome, nes jau lankėmės ne vieoje... Leidžiamės žemyn ir, grožėdamiesi Lustrafjorden, judame į Skjoden ieškoti nakvynės. 
 Nuoroda į kempingą. Užsukame. Teritorija didžiulė, galybė namukų, lauke dega šviesa, bet aplink nė gyvos dvasios. Miręs kempingas. Sukame į 55 kelią ir grįžtame atgal kitu Lustrafjorden krantu, nes rytoj norėsime važiuoti į Gaupne pamatyti vieną iš ledyno liežuvių.
 Nakvynę randam Luster. Didelis, gražus, švarus kempingas, mielas ir plepus šeimininkas. Statome palapinę, vakarieniaujame, vaikštome pakrante, gėrimės fiordo skaidrumu ir džiaugiamės ramybe. 


 22 d., sekmadienis. Luster-Sande.
 Rytas išaušo gražus, šiltas ir saulėtas. Senokai tokio oro laukėme. Šiandien tikimės naujų įspūdžių, juk važiuosime prie ledyno.
 Sustojame informaciniame centre, apsižvalgome ir judame arčiau Nigardsbreen liežuvio. Už važiavimą prie jo mergaitei sumokame 25 kronas ir štai mes beveik vietoje. 
 Taip norime kuo greičiau pačiupinėti ledyną, kad renkamės greičiausią būdą prie jo patekti – plaukimą valtele. Plaukiame tik mudu abudu – kokia romantika. Žvelgi į priekį – ledynas, pasuki galvą atgal – žydras vanduo, kalnai... Fantastika. 

 Išsilaipiname krante. Ledynas, rodos, ranka pasiekiamas, bet dar gerą gabaliuką tenka iki jo eiti akmenukais. Jau iš toli stebina jo murzinumas (juk kalnuose taip švaru) ir, aišku, žydrumas. 

  Džiaugiamės kaip mažiukai, lendame po sniegu, fotografuojame. 

 Aš prisidedu prie ledyno tirpimo proceso, bet kaip nepačiupinėsi ledo vasarą... 
 Stebime, kaip apsiavę katėmis žmogučiai kopia į ledyną. Norėčiau ir aš, bet... gal kitą kartą...
 Atsibuvę ir atsidžiaugę (tada taip atrodė, o dabar noriu vėl ten) einame į laivelį, tada į mašiną ir važiuojame kuo arčiau kito ledyno liežuvio (čia jau mano užgaida, nes esu šventai įsitikinusi, kad visi liežuviai skirtingi).
 Šalia kelio rangosi srauni upė, pietūs klausantis jos šniokštimo. 
 Vėl pažįstamas 55 kelias, Lustrafjorden. 
  Rangomės aukštyn.
  Tik dabar važiuosime šiuo keliu iki galo, iki Lom, o tada į 15 kelią. Vaizdai pasikeičia greitai. Vėl akis ir širdį džiugina sniego baltumas (keista, bet čia jis nebe žydras, o raudonas, lyg kruvinas...), pakelės skulptūrų parkas, o išlipus drėgmė, šaltis ir vėjas... 


 Vėliau įsukame į rekomenduotą 258 kelią. Keliukas neblogas, tik adrenalino, kurio tikėjomės, negavome. Bet lengvą nusivylimą atpirko pasakiški vaizdai. 




  Ties Olden pasukame į priešingą Briksdalio ledynui pusę. Oras bjursta, ieškome kempingo su hyte. Laisvą kabiną randame Sande kempinge, ten ir apsistojame. 

 23 d., pirmadienis. Sande-Geiranger
 Rytas nežada nieko gera. Rūkas, debesys, lietus... O planuose buvo kitas ledyno liežuvis... Dar vakar mąstėme, kur geriau važiuoti, ar prie šalia esančio Bodalsbreen, ar prie visų turistų lankomo Briksdalbreen, išsiaiškinome, kad iki Briksdalio nuo mašinos reikia keliauti gerą valandą, o iki Bodalio – 15 minučių, bet... kaip toj dainoj „Kas iš to, kas iš to“ – TRAGIŠKAS ORAS.
 Grąžiname raktus kempingo šeimininkams, aš nukabinu nosį, sėdu į mašiną ir važiuojame. Kur? Šiandien aš visai neturiu nuotaikos, suprantu, kad prie ledyno tokiu oru nevažiuosime, bet šturmano pareigų neatlieku, tiesiog sėdžiu ir tyliu... Tik vyras kažkodėl pasuka ne ta kryptimi. Širdelė suspurda – valio, perskaitė mano mintis. Kas mums tas oras, ledyną vis tiek pamatysime. Juo labiau, kad šį liežuvį matė anaiptol ne kiekvienas.
 Pavažiavę keliolika kilometrų pamatome nuorodą. Pasukame. Šalia keliuko stovi automatas. Sąžiningai susimokame 40 kronų ir... toliau pavažiuojame vos kelis metrus. Priekyje kelias užtvertas. Užrašas ant jų prašo vartus uždaryti, vadinasi, galime važiuoti. Patys atsidarome, patys uždarome ir judame toliau be proto siauru keliuku. Tai buvo pats ekstremaliausias mūsų kelionės važiavimas. Aš jau spėju prakeikti savo užgaidą ir ledyną, nes aplinkui nė gyvos dvasios, mašina vos telpa kelyje, kuris staigiais posūkiais rangosi į kalną, į šoną pasukti geriau nebandyti, jei nenori nuslysti nuo kelio, valytuvai dirba įtemptai, o žibintai, nors įjungti ir lęšiniai, ir priešrūkiniai, ne ką tepadeda. Užkilus ant vieno iš kalnelių kelias prieky staiga baigiasi... vos spėjame išsukti... pasirodo, kažkas buvo toks protingas, kad paklojo nediduką betoninį tiltuką, tik... visiškai priešingoje pusėje, nei buvo galima tikėtis.
 Laimingai pasiekiam aikštutę. Toliau važiuoti negalima, nes kelias užtvertas grandine. Tiesa, ji nuleista, bet... gal nerizikuosime. Įsisupame į šiltus rūbus ir pirmyn. Juk tik 15 minučių. Keliukas pažliugęs, bet eiti visiškai lengva. Pakelyje ganosi palaidos karvės, avys, teka upelis... Kelias veda lauku, prieiname sodybą, toliau sekame rodykles ir įeiname į miškelį. 15 minučių jau praėjo. Na, gal mūsų žingsniai lėtesni... Bet ledyno dar nė kvapo. Keliukas akmenuotas, bet eiti lengva. Pakeliui stulpelis su užrašu 9… Keistas užrašas... Čia tiek kilometrų iki ledyno? Man jau norisi apsisukti ir grįžti. Vyrui turbūt irgi. Bet abu atkakliai einame į priekį spėliodami, kur tas ledynas ir turbūt mintyse keikdami kas mane, kas orą... dar viena lentelė su užrašu 8 beveik išmuša iš vėžių – tiek kelio ėjom, kol ją pamatėm, tai kiek tada eiti iki ledyno???
 Ačiū Dievui, išlindę iš dar vieno posūkio pamatome ledyną. 
 Tiesa, eiti iki jo dar geras gabaliukas, bet jau vis ramiau. Vyrui jis pasirodo toks pats, aš privalau įrodinėti, kad kitoks. Kelios fotografijos, nesėkmingas bandymas bent pastovėti ant jo (grynas šlapias ledas) ir šlapi traukiame atgal. 
 Pakeliui sutinkame grupelę susiruošusių šturmuoti ledyną. Tai štai kam mes ten matėme paliktus neštuvus ir kažkokį oranžinį burbulą. Tokiu oru kopimas tikrai ne iš maloniųjų, bet... oro taip lengvai nepasirinksi... 
 Grįžtame prie mašinos, persirengiame ir leidžiamės žemyn. Keliukas jau pažįstamas, pakalnė, tad riedame greičiau. Dar spėjame išmatuoti avių bėgimo greitį – 25 km/h. Mat pastarosios atsidūrė važiuojamoje dalyje, o į šoną nebuvo kur trauktis, tai skuodė priekyje kiek kojos neša visos žvangėdamos – atrakcija. 
 Nusileidžiam, vėl atsidarome ir užveriame vartus ir riedame toliau stebėdami vos ne pažeme besivelkančius debesis. 
  Važiuojant Geiranger link oras ne ką tepasitaiso. Lietus lyg kiek aprimsta, bet debesys net atsigula ant žemės, visur balta ir riedame lyg į saldžią vatą įsivynioję, nieko aplinkui nematydami. Aišku, neverta sukti ir link Dalsnibos, kai aplink toks vaizdas. 
 Leidžiantis link Geiranger vaizdas pasidaro kiek ryškesnis ir jau galime įžiūrėti tą garsųjį UNESCO paveldo objektą. 
 Nusileidus arčiau – dar ryškiau, bet mūsų laukia kempingo paieškos. Pirmi bandymai nesėkmingi: arba nėra vietų, arba dvivietės hytės kaina 850 kronų. Jei nebūčiau anksčiau susipažinusi su kitų keliautojų patirtimi, turbūt ir nebūčiau nustebusi tokiu kainų skirtumu, o dabar ieškome toliau. Užsukame į pačiame miestelio centre įsikūrusį kempingą. Hyčių jie neturi, priima tik poilsiautojus su palapinėmis ir kemperiais, bet už 350 kronų pasiūlo mums kemperį. Pasiūlymas tinka, tad įsikuriame šiame kempinge ir stebime atplaukiančius kruizinius laivus. 

 24 d., antradienis. Geiranger.
 Lyja. Diena vadinsis „eilinis nieko nedarymas“ arba „gero oro belaukiant“. Susimokame už dar vieną nakvynę, papusryčiaujame ir einame nusipirkti bilietų paplaukioti fiordu. 1,5 val. trukmės pasiplaukiojimas kainuoja 130 arba 365 kronos žmogui. Išsiaiškinę, kad maršrutas tas pats, tik kaina priklauso nuo laivo dydžio, pasirenkame pigesnį variantą.
 Lietus beveik liaujasi, kartais ir saulytė kyšteli kokį spindulį, oras vėsus, bet mes plaukiame garsiuoju fiordu. 



  Į pavakarę debesys išsisklaido. Aš jau rezgu mintį važiuoti į Dalsnibą, bet pamirštu, kad vyras gėrė alaus, o aš serpantinais vairuoti tikrai neišdrįsiu. Teks kelionę atidėti rytdienai ir tikėtis, kad oras nesubjurs. 
 Vardan to, kad galėtume pasigirti žvejoję, užmetame kelis kartus meškerę. Kadangi fiorde atoslūgis, o ir šiaip ne kokie žvejai mes, suprantama, nieko nepagauname. Aš randu kitą užsiėmimą – su fotoaparatu persekioju keistą kempingo lankytoją. Įdomus paukštis: neskrenda, bet kai prie jo artėji, tai įjungia šeštą bėgį ir taip lekia... 
 Vakare pasivaikštome po miestelį, nueiname prie vietinės reikšmės kriokliuko, pagriliuojame, kelionių agentūros tai pavadintų „laisvas laikas“.

 25 d., trečiadienis. Geiranger-Dalsniba-Geiranger-Andalsnes-Alesund.
 Laukimas pasiteisino. Rytas giedras, be debesų. Važiuojame link Dalsnibos. Kelyje tik mes ir devynios galybės autobusų. Kaip, beje, ir pačiame Geirangeryje buvo. Šitokia masė turistų, kažkoks košmaras, jokios ramybės...
 Kylant link Dalsnibos randasi debesų, bet kelio atgal nėra. 

  Viršuje -1 laipsnis, pora lengvųjų mašinų ir gal kokie 7 autobusai. Gerai, kad dauguma jau juda atgal (įdomu, kada jie kėlėsi?). Užslinkęs debesėlis plaukia pakankamai greitai, todėl vaizdas pasikeičia, pamatome Geirangerį iš aukštai. 

 Grįžtame atgal į Geiranger ir judame toliau, erelių keliu. Tradicinė visų turistų stotelė, iš kurios galima išvysti paskutinius tradicinius atvirukinius vaizdus sausakimša. Šiaip ne taip į plyšį tarp autobusų įspraudžiame mašiną ir traukiame fotoaparatą. 
 Prieš surandant geriausią vietą, iš kurios matosi gražiausias vaizdas, akis užkliūna už kitoje kelio pusėje bėgančio kriokliuko – apačioje marguoja vos matoma Vaivos juosta. Aišku, įamžiname ir ją (kažin, ar jūs įžiūrėsite...) 

 Užkilę ant kalno dar stojame aikštelėje, fotografuojame pakelės avis. Kam? Tada atrodė gražu... 
 Pakeliui vaizdai nebe tokie įspūdingi, bet vis tiek labai mieli ir gražūs. Būtina juos įamžinti. 
 Dar vienas keltas ir prieš mūsų akis atoslūgis...
 Važiuojame toliau, o mums kelią pastoja krioklys su bebaigiama įrengti apžvalgos aikštele Gudbarndsjuvet. Aišku, kad stojame.

 Taip besigrožėdami riedame į kalną, link sniego ir atriedame prie visų išgirto Trolių kelio. Vėl atslenka debesis, pradeda dulksnoti, bet aš dar spėju nulėkti į patį tolimiausią kampą, kad padaryčiau kelias nuotraukas. 

 Kadangi apie visų turistų pamėgtas vietas turime savo nuomonę, tai iš Trolių kelio jokio „ekstrymo“ ar adrenalino nesitikime. Aišku, jo ir nebūna. Vienas iš daugelio mūsų matytų serpantinų, kelias nėra siauras, vingių matėme daugiau ir staigesnių, na, bet „griekas“ būtų buvę nepamatyti. Pamatėme, nusileidome ir... viskas.
 Toliau mūsų kelyje dar vienas kriokliukas - Stigfoss.
 Priešaky Nordalsfjorden, keltas Linge-Eidsdal, Andalsnes (jaukus miestukas), kažkas panašaus į lašišų fermą, tik kvadratinės formos... 
 Dar keliasdešimt kilometrų ir mes Alesunde. Apsistojame Volsdalen Camping. 


  Pavakarieniaujame, dar nueiname pažvejoti/pažaisti, pabendraujame su vietiniu norvegu, dirbusiu Klaipėdoje, ir į lovas. Nubudusi trečią valandą nakties lekiu fotografuoti poliarinės dienos, ar kaip ten ji vadinasi, ir vėl į lovą. 

 26 d., ketvirtadienis. Alesund-Molde-Bud
 Gražus rytas. Nemelavo norvegas sakydamas, kad bus šilta ir gražu. Vėl susipakuojame daiktus ir į Alesund centrą. Statome mašiną aikštelėje ir skubame į rytinį senamiestį. Vienbalsiai nusprendžiame, kad tai pats jaukiausias, gražiausias, mieliausias miestas, o mašinos stoja dar net nepriartėjus prie perėjos. Esame ne tik be žodžių, bet ir be žado. 

 Čia vienas iš daugelio įdomių paminklų – mina. 
 Ilgai vaikštinėjame, slampinėjame, žioplinėjame. Žinoma, turime pakilti į viršų garsiaisiais 417 laiptelių. Aš beveik bėgte užbėgu, net laiptelių skaičių pametu. Neatsilieka ir vyras. Štai ir vaizdas iš viršaus. Ech... 

 Gaila atsisveikinti, bet tenka. Toliau mūsų kelyje tunelis po vandeniu ir, aišku, tuneliai virš vandens, keltas Vestnes-Molde ir mes jau Moldėje. Planuose buvo pasivaikščiojimas po šį miestą, bet pakako apžvalginės ekskursijos mašina. Po Alesundo čia išlipti nesinorėjo... 
 Važiuojame toliau. Planuose – Trolių bažnyčia (Trollkirka). Pagal informaciją – pusantros valandos kelio. Įsimetame į kuprinę atsigerti, pasiimame žibintuvėli (jo prireiks olos viduje), šiltesnius rūbus ir pirmyn. Lengvas pasivaikščiojimas virsta pakankamai sunkiu (gal ne tiek sunkiu, kiek nepatogiu, nes labai akmenuota) kopimu. Ir ilgu... Kitais kartais jau pakildavome mašina iki kalno vidurio ar pan., o čia teko kopti nuo pačios jo apačios. Ar pamatyti vaizdai buvo verti to? Sunku pasakyti... Buvo nuostabu, tik tas grožis truko labai trumpai... Maža toji „bažnytėlė“... Bet įdomi, turinti savo krioklį. 

 Nusileidžiame atgal ir važiuojame link Bud. Netoli miestelio pasukame į šoną ir kempinge gauname dviejų kambarių keturvietę hytę už 350 kronų vos ne pačiame Atlanto vandenyne. Čia ir įsikuriame, Atlante nusiplauname kojas, vakarieniaujame ir pro langą stebime kaip greitai slūgsta vanduo... 

 27 d., penktadienis. Bud-Kristiansund-Trondheim-Levanger
 Dar vienas šiltas rytas, rytinė kava, keli kilometrai ir mes garsiajame žvejų miestelyje Bud. Pirmiausiai aplankome muziejų po atviru dangumi.


 Tada sukame link prieplaukos, pasivaikštome ten. 
 Išplaukti į jūrą žvejoti nieks nepasiūlo. Čia turbūt žmonės pragyvena iš žuvies, ne iš turizmo. Na, ką padarysi, judame toliau, pakeliui vis pasukdami į siaurus keliukus, vedančius prie pat vandenyno. Deja, anaiptol ne visais galima pasiekti tikslą – dažnai kelią užtveria ženklai „Privat“... Bet vis tiek ką nors gražaus pamatome, jei ne vandenyną su daugeliu salų, tai nors paukštį... 

 Bevažinėdami vingiais nepastebime, kaip privažiuojame Atlanto kelią. 
 Daugybė mašinų pakelėje, žvejų... Bet kelio tikėjausi įspūdingesnio. Vos vienas ar du dideli įspūdingi „atvirukiniai“ tiltai ir... viskas... Kiti tilteliai labai jau miniatiūriniai. Dar važiavome toliau, stojome, žvalgėmės ir į priekį, ir atgal, bet... Nespėjęs prasidėti kelias spėjo labai greitai baigtis. 
 Vėl keltas. Dabar Bremsnes-Kristiansund. Stojame Kristiansunde, statome mašiną aikštelėje ir vėl į miestą, į senamiestį. 

 Pirmas mūsų Norvegijoje pamatytas pavargėlis. Bet toks inteligentiškas... Ir buteliukas šalia... 
 Štai ir uostas, ir senamiestis. Taip pat vertas dėmesio miestas. 

 Pakankamai, kaip mums atrodo, pamatę ir apžiūrėję vėl riedame toliau per pasakišką šalį. 
 Keltas Kanestraum-Halsa ir mes jau vadinamajame žemyne. Dabar lekiame link Trondhaim, o vėliau – link Levanger. Čia irgi atoslūgis... 


 Degalinėje, kaip sutarę, susitinkame su dar viena lietuvių šeimynėle. Ši naktis bus pas juos. Jaukus vakaras su įdomaus stiprumo (2,25 laipsnio) ir nepaprasto skonio agrastų sidru (super, tokio sidro radau ir LT), vietine sriuba (kodėl tada tiek nedaug valgiau... dabar vėl noriu), norvegiška pica ir lietuviškais pokalbiais... Labai pradžiugino malonus priėmimas ir nepaprastas vaišingumas. Visas po kelionės buvęs nuovargis išgaravo, o laikas prabėgo stebėtinai greitai. Rodos, tik prisėdome, o jau rytas... 

 28 d., šeštadienis. Levanger-Trondheim-Roros
 Rytas. Gaila, kad tenka išvažiuoti. Bet tenka. Galėjome nevalgyt pusryčių, tai būtume neišvažiavę, nes sakė, kad be pusryčių iš ten dar nieks neišvažiavo. Bet mes pusryčiavome... Ir išvažiavom... Pirmiausiai į Trondheim.
 Čia statome mašiną ir lekiame į katedrą. Deja, į bokštą nebespėjame, nes tuoj tuoj prasidės koncertas. Apsidairome viduje, prisėdame paklausyti vargonų, nufotografuojame katedrą iš išorės. 
 Aplankom visus ten esančius mokamus ir nemokamus muziejus, dar susimokame už mašinos stovėjimą, nufotografuojame ženklus... 
 O štai ir senamiestis, tiltas. Viskas taip gražu... Ir oras nuostabus... 

 Štai ir žymusis dviračių keltuvas. Pasiseka pamatyti žmogų, kylantį juo aukštyn. 
 Ilgai vaikštinėjame senamiesčiu, grožimės viskuo, net parduotuvių interjeru. 
 Grįžtame link mašinos. Dar pavažinėjame po miestą, užkylame ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į trečią pagal dydį Norvegijos miestą. 
 Viskas, kas gražu, turi kažkada baigtis. Judame toliau. Kažkodėl nebesutinkame mokamų postų, nors, rodos, grįžtame tuo pačiu keliu. Na, bet mums tik geriau. Pakeliui vėl kriokliai. Vienas iš jų – Hyttfossen. 
 Pakeliui pradeda lyti. Sutinkame daugybę lašišų mėgėjų su meškerėmis, nuorodų, siūlančių pažvejoti, bet... mūsų tikslas Roros. Įsikuriame kempinge šalia šio miestuko ir dar nulekiame “mesti” pirmą žvilgsnį į jį. Vaizdai verčia ne tik iš ratų, bet ir iš batų. 




 29 d., sekmadienis. Roros
 Išaušo diena, pašvęsta Roros, miestui, turinčiam savo dvasią. Dar vakar buvo toks jausmas, kad atvažiavome į miestelį po atominio karo ar kažkokios kitos nelaimės. Žmonės buvo ir nebėra, o viskas likę taip, kaip jiems esant. Ir mes vaikštome lyg po muziejų, lyg po kapines... Savotiškas jausmas. Žodžiais neapsakysi, bet patirti tai tikrai verta.
 Pirmiausia važiuojame į kasyklas. Jos gerokai toliau nuo miesto. Čia einame į ekskursiją su gidu. Mūsų nedaug, vos šešios poros – patinka nedidelės grupelės, o dar labiau – pačios kasyklos. 




 Nepraleidžiame progos pasižvalgyti ir po kasyklų apylinkes. 


 Visai netikėtai nusišypso laimė ir išsipildo dar viena svajonė – pamatau vietinių elnių kaimenę. 
 Dabar tikrai galėsiu ramiai grįžti namo, nes pamačiau ir nufotografavau tai, ką labiausia norėjau: avis, vaikštančias ant kelio, elnius, berages karves, vaivorykštę, kalnų ir miestų atspindžius vandenyje ir, žinoma, pačius kalnus ir fiordus, tik šie niekur ir taip negalėjo dingti…
 Štai mes ir vėl mieste. Aplankome senovinį kaimą. 

 Užsukame į dar vieną muziejų. 


 Vaizdai, jausmai… Neapsakysi, neaprašysi. Po tiek įspūdžių soti vakarienė kempinge. 

 30 d., pirmadienis. Roros-Skarnes
 Gražus šiltas rytas. Nenoromis kraunamės daiktus, nes puikiai suprantame, kad nuo čia kelias jau ves namo. Atsisveikiname su kempingo šeimininkais ir važiuojame Lillehammer kryptimi. Pakeliui dar vienas miestelio Trolis. 
 Šaliai – įdomios konstrukcijos tiltas. 
 Tradicinis Norvegijos vaizdas – avys ant kelio. (Kažkur pakeliui jau anksčiau viena, kąsdama mano siūlomą šiaudelį, įsigudrino ir nagą nukąsti, bet turbūt jau skundžiausi...)
 Grožimės pasikeitusiais vaizdais. Pamatę nuorodą sukame link etnografinio kaimo Folldal bygdetun. Kaimas uždarytas, aplink nė gyvos dvasios, bet įsidrąsiname užeiti apsidairyti. Atsikeliame vartelius ir mes jau ten. Tokie vaizdai niekada neatsibos. 


 Toliau judame nacionaliniu parku, turistiniu keliu. 
 Štai baronai ir jų karalius. 
 Dar kelios įdomios pakelės architektūrinės formos. Ech, kaip viskas protingai, kukliai, bet skoningai ir jaukiai sugalvota. 

 Dar grožimės gamta. Vis dar stabtelime prie bažnyčių... 
 Vienoje iš aikštelių aptinkame... žemuogių... Valgome kiek lenda ir dar puoduką kelionei prisirenkame. 
 Artėjant prie Lillehammer kelias darosi nuobodus, nors visą laiką vingiuoja šalia vandens. Net užtvanką spėjame užfiksuoti. Bet nebėra tų įspūdingų kalnų, serpantinų, avių... Vakarėja, tad reikia galvoti apie nakvynę. Pasižiūrime į likusius grynuosius ir nusprendžiame nakvoti hytėje. Štai čia ir suprantame, kad tikrai atėjo vasara, nes kempingai pilni (čia šis žodis turėtų tikti) turistų. Vienas kempingas, kitas, trečias... Sukame į visus, kurie pasitaiko mūsų kelyje ar kiek iš kelio, bet nė viename neatsiranda laisvos hytės – visi kempingų savininkai džiaugiasi pagerėjusiu oru ir daugybe turistų. Laisvą hytę randame Skanngrund kempinge, čia ir liekame nakvoti. 

 Liepos 1 d., antradienis. Skarnes-Stockholm
 Paskutinis rytas Norvegijoje. Godžiai ryjame paskutinius vaizdus, bet visai šalia siena. Dabar jau stojame čia, ne taip kaip įvažiuodami į šalį... Štai toji „siena“. Iš vidaus. 
 Ir mes Švedijoje. Švediškas „namelis ant smėlio krūvelės“. 
 Ilgas ir nuobodus (mes juk vis dar ištroškę vaizdų) kelias, stabtelėjimas pakelės parduotuvėse (maisto prekių kainų skirtumas tikrai akivaizdus) ir taip pasiekiame Stockholmą. Čia vėl prasideda savotiškos atrakcijos. 
 Turiu Švedijos kempingų katalogą. Susirandu priimtiniausią pagal vietą kempingą, bet... konkretus adresas ten nenurodytas, o nuorodų į jį irgi nesimato. Tenka ieškoti apčiuopimo būdu (navigacija čia menka pagalbininkė). Kiek paklaidžioję Stockholmo priemiesčiuose randame kempingą. Tik džiaugtis dar anksti. Pasirodo, kad norint jame nakvoti, būtina turėti kempingo kortelę. Visoje Norvegijoje man jos neprireikė, o čia... Kortelę turiu, bet ji neaktyvuota. Manęs paprašo papildomai susimokėti 130 kronų, nes kortelė yra patikimumo garantas, kad aš esu aš. Kaip taupi lietuvė nusprendžiu, kad pigiau bus nuvažiuoti į kitą kempingą. 
 Kol pasiekiame kitą kempingą spėjame apžiūrėti nemažą dalį Stockholmo. Čia jau matome nuorodas, todėl kempingą randame nesunkiai. Deja... šiame kempinge situacija ta pati – reikia galiojančios kempingo kortelės. Viena moteriškė įnirtingai ir piktai diskutuoja su darbuotojais dėl jos... Šis kempingas man nepatinka... Važiuojam toliau. Turim rasti dar vieną netoli esantį kemperistų kempingą. Deja, jo taip ir nesurandame, o laikas bėga. Grįžtame į pirmąjį.
 Einu susimokėti už dvi dienas ir kempingo kortelę. Registratūroje sėdi kitas žmogus, pagyvenęs, gal savininkas,  paklausia, ar turiu kempingo kortelę. Išsitraukiu, tik paaiškinu, kad ji negaliojanti. Jis nieko nesakęs paima ją iš manęs ir perbraukęs per aparatą grąžina. Už kortelę mokėti nereikia. Tada suprantu, kam jiems reikalingos tos kortelės – tiesiog tingi rašyti adresą ranka ir tiek (na, čia mes pasidarėme tokią išvadą...). Už kempingą mokėti reikės išvažiuojant. Dar nusiperkame dvi Stockholmskortet (vienai dienai) ir kuriamės palapinėje. Aplink daug turistų su savo keturkojais augintiniais – Stockholme pasaulinė šunų paroda.
 Vakarienė suvalgyta, vietinis alus išgertas. Laikas miegoti. Bet akys užkliūna už tuščių skardinių... Štai kokie gyviai atvyko alaus paragauti. (Grįžę namo per žinias išgirdome, kad jų yra ir Lietuvoje, ir kad jie taip pat mėgsta alų.) 
 Dar stebime naujus "kaimynus" kol sutemsta... 

 2 d., trečiadienis. Stockholm
 Ši diena pašvęsta Švedijos sostinei. Sako, verta ją aplankyti.
 Štai padavėja, kviečianti užsukti, pašto dėžutės... gražu...
 Pirmiausiai lankomės senamiestyje: Nobelmuseet (fantastiškas pateikimas), Skattkammaren Kungliga Slottet, Gustav III‘s Antikmuseum, Museum Tre Kronor (įspūdinga). Dar pasivaikštome aplinkui ir lauksime sargybos pasikeitimo. Tikslinausi, sakė, kad ji prasidės 12 val. ir truks 5 minutes. Žmonių prisirinko daug, bet pradžia vėlavo. Ir truko gerokai ilgiau: juokinga kariuomenės ristelė, orkestras ir pan. 



 Pastovėję 40 minučių ilgiau nebesitrukdėme. Skubėjome į laivelį, kuris perkėlė mus į Djurgen salą. 
 Lankome Vasamuseet (gal ir nieko, tas jų „pasididžiavimas”), į Junibacken neužsukame, nes pasirodo, kad skirta mažiesiems, užeiname į Aquaria vatten-museum, dar kažkokį laivų muziejų pakeliui... 
 Saloje daug paukščių. 
 Iš šios salos išvažiuojame senoviniu traukinuku. 

 Toliau pasirenkame du apžvalginius turus laivu: Royal Canal ir Historical Canal. Žinoma, spėjame apžiūrėti ir miestą.

 Dar pakylame į Tornmuseet pažvelgti į miestą iš aukštai, apžvalginis turas suvenyrų gatvelėje ir metro į kempingą. 

 Diena buvo super turininga, pilna įspūdžių. Tikrai būtų ką veikti čia dar ne vieną dieną... 

 3 d., ketvirtadienis. Stockholmas-Ryga
 Dabar jau tikrai viskas, kelionė baigta. Nerangus ropštimasis iš palapinės, pusryčiai, laiko tempimas, stengimasis dar nors kiek ilgiau čia pabūti… Tik yra taip, kaip yra. Tenka važiuoti link kelto. Susikrauname daiktus, susimokame už nakvynes, dar nusiperkame šiltų bandelių ir į kelią. Keltas ne taip ir toli, tad leidžiame sau nusukti į šoną, į parduotuvę (taip noriu agrastinio sidro…).
 Viena, kita parduotuvė. Agrastinio sidro taip ir nerandame, pasitenkinu tokiu, koks yra, ir judame link kelto – reikia pasiimti bilietus. Terminalą randame nesunkiai, bet bilietų negauname – pasirodo, kad mašinoms yra atskiras įvažiavimas. Važiuojame ten ir stojame į eilę. Devynios galybės grįžtančių namo tautiečių, dirbančių Norvegijoje. Kažkodėl man jų žodynas nepatinka… Bet su vienu iš jų labai šauniai susibendraujame, todėl laukimas neprailgsta.
 Eilė pajuda, gauname bilietus, pasistatome mašiną ir sudie, Švedija. Tiesa, keltas, turėjęs išplaukti 17 val., vėluoja tai padaryti 20 minučių, bet vis dėlto (o gal – deja) išplaukiame...
Vėl jau matyti vaizdai, archipelagai... 

 „Kruizas“ po keltą ir nakvynė kajutėje. Nakvynė tokia savotiška, nes vis kaukdavo sirenos, pranešdamos apie kažkokius gedimus (štai dėl ko vėlavome išplaukti), bet kelios taurelės mėtinio Bailays ir... sirenos nebekėlė jokio nerimo. 

 4 d., penktadienis. Ryga-namai.
 Rytas ir mes netoli Rygos. Įrodymas – tiltas. 
 Pigesni degalai ir latviškas alus lauktuvėms, tradicinis sustojimas Lietuvoje (gražuoliai stručiai, stirnos ir, aišku, meška). 

 Nebeilgas, bet tragiškai blogas kelias (gal tik išskyrus Via Baltica) ir mes namie... 

 Bendri pastebėjimai. 
 Šalis idealiai pritaikyta turistams: keliai, informacinės lentos, aikštelės, WC, kempingai… 
 Keliai tikrai geri. Jų vadinamieji šunkeliai daug kokybiškesni už mūsų gerus kelius, lygūs, be duobių ir pan. Gal tik vienintelis trūkumas – aštroki nuvažiavimai nuo asfalto, bet nėra ko nuo jo važinėt, tam specialiai juk padarytos prasilenkimo “kišenėlės”. 
 Informacinių stendų ir informacijos apstu. Piečiau lankstinukai tiesiog pakelės stenduose, tvarkingai sudėlioti į dėžutes ar sukabinti, paslėpti nuo lietaus, sniego ir kitų negandų. Kylant aukščiau lankstinukų ieškodavau turizmo informacijos centruose, o pakelės informacijoje tik šiaip apžvelgdavau regioną.
 Aikštelių sustoti irgi pakanka. Įrengtos gražiose, vaizdingose vietose, dažniausiai su visomis būtinomis komunikacijomis. Pakelių WC su šildomomis grindimis, švarūs, tvarkingi, jaukūs, ne tik su popieriumi, bet ir su kriaukle, įranga gerų firmų, kartais net sensorinis valdymas…
 Informacija, kad sekmadienio vakarais ir pirmadienio rytais benzinas pigesnis pasiteisino tik didmiesčiuose, mažesniuose miesteliuose tokių kainų skirtumo nepastebėjome.
 Nuvažiuota 5162 km. Išleista 1310 Lt už kelto Ryga-Stockholm-Ryga bilietus, 440 Lt vietiniams keltams, 47 Lt mokamiems tuneliams, 45 Lt mokamiems keliams, 220 Lt stovėjimo aikštelėms ir t. t.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą