Dviračių trasa Sartų regioniniame parke Tarp Zalvio ir Zalvės
ir dar vos vos į šoną
Zalvė, Zalvys, Zalvelė, Antazavė - tai sėliškos kilmės vietovardžiai. Legenda pasakoja, kad seniai seniai šiuose kraštuose gyveno didingos sėlių genties žmonės. Vadovavo jiems narsus karys – Zalvys. Su gražuole žmona Zalve jie turėjo dukrelę Zalvelę. Išėjo kartą Zalvys medžioti, o Zalvelė kartu su juo vaistingųjų žolynų rinkti. Jau gerokai nutolus nuo namų susidūrė juodu su kalavijuočių raiteliais. Aiškūs buvo jų kėslai, jau ne vieną sykį kalavijuočiai degino ir plėšė sėlių gyvenvietę. Be baimės užstojo kelią priešams Zalvys liepęs Zalvelei bėgti saviškių perspėti. Tačiau kad ir koks buvo narsus, neatsilaikė Zalvys prieš gausybę kalavijuočių. Netoli namų slenksčio žuvo ir Zalvelė, nepagailėjo kalavijuočiai nei jos motulės Zalvės, nei netikėtai užkluptų gentainių. Ėjo šimtmečiai, keitėsi kartos, tačiau ir dabar, ten, kur žuvo narsusis karys tyvuliuoja Zalvio ežeras, piliakalnio papėdėje, kur žuvo jo žmona ir visa gentis banguoja Zalvė, o tarp šių ežerų, per Antazavės šilą, kur Zalvelė tekina bėgo nešdama žinią apie pavojų, vingiuoja jos vardo upė.
Išsiruošėme ir mes šiuo legendomis apipintu taku. Truputį pakoregavome siūlomą planą ir neapžiūrėję miestelio stačiu asfaltuotu keliu jau švilpiame žemyn. Vos nepralekiame posūkio į mišką, gerai, kad rodyklės čia didelės, aiškios ir jų daug. Kiek pariedame dar rasotu miško keliuku ir jau sukame link pirmo pakeliui esančio lankomo objekto - Šilo mūšio vietos.
Viena įsimintiniausių ir didžiausių rezistencinių kovų įvyko 1944 m. gruodžio 26 dieną Zarasų rajone Antazavės šile (Antazavės šilo mūšis). Tą dieną prie Vinčežerio įvyko didžiulės kautynės tarp Lietuvos partizanų rinktinės, vadovaujamos leitenanto Mykolo Kazano-Mutkos, ir NKVD kariuomenės bei vietinių jos rėmėjų. 1944 metų Kūčių vakarą partizanai buvo įspėti, kad būrys stribų nuvyko Vainiūnų kaimo link ten, kur keletas kuopos partizanų išvyko parsinešti paruoštų Kūčių stalui valgių. Įspėti juos apie gresiantį pavojų bendražygiai niekaip nesugebėjo. Išėję šeši partizanai iš kaimo pasitraukė atsišaudydami, vienas jų žuvo, kitas, - sužeistas, pateko į stribų nelaisvę. Miške likusiems partizanams iškilo didelis pavojus, mat patekęs į stribų rankas sužeistasis, kankinamas galėjo išduoti Antazavės šile likusius kovotojus. Tuomet buvo nuspręsta pradėti ruoštis gynybai ir be mūšio nepasiduoti.
Mūšis prasidėjo Kalėdų rytą ir iki antros Kalėdų dienos vakaro vyko įnirtingos kautynės. Pasakojama, jog Šilo mūšio metu žuvo daug sovietinių kareivių, o iš partizanų tik vienas. Antazavės partizanų būryje tuomet buvo apie 80–120 partizanų.
Nors aplinkui plytėjo pelkynai ir apkasuose įsitvirtinę partizanai buvo apsupti dviem pasagų formos žiedais, tačiau vienas miškininkas sugebėjo visus partizanus nepastebimai išvesti iš priešų apsupties žiedo, sunkiai pastebimu taku. Taip Lietuvos kovotojai išvengė didelių aukų.
Antazavės Šilo mūšio vietoje dabar stovi kryžius, ąžuolinė atminimo lenta su užrašu: "Partizanų kovos su sovietų okupantais”, įrengtas informacinis stendas.
Kiek kairiau - metalinis atminimo kryžius ir lenta Šilo mūšio 50-osioms metinėms paminėti.
Stumiamės dviračius aukštyn. Štai ir pirmieji apkasai.
Na, ir, žinoma, žeminės. Ne taip lengva jas pastebėti nežinant.
Lendame į vidų. Tamsu. Berniukai į kairę, mergaitės į dešinę, nors ne, pas mus viskas buvo atvirkščiai. Bet tiek vienoje, tiek kitoje pusėje radome gultus. Dar kiek pasivaikštome, bandome kažkaip pasiekti Vincežerį, bet jokio takelio nepastebime, tad važiuojame žemyn.
Čia nusprendžiu vis dėlto paskaityti turimą informaciją: Visai netoliese rasite atrestauruotas dvi, iš penkių buvusių, partizanų žemines. Nieko nesupratau, mes matėme tik vieną... Dabar jau palikę dviračius dar kartą lipame į kalną. Na, taip, juk ir informaciniame stende rašoma, kad dabar Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir 1944 m. gruodžio 26 d. mūšio vieta Antazavės šile su atstatytomis dviem žeminėmis yra valstybės saugomas objektas, įtrauktas kultūros paveldo objektų sąrašą. Tai kur ta antroji žeminė?
Skersai išilgai išnarstę kiekvieną kalno plotelį randame sulūžusį tiltuką ir juo einame į kitą kalną - gal ten...
Deja, nieko nepešame, tik pasivaikštome palei užpelkėjusį Vincežerį. Draugiškai nusprendę, kad kairioji ir dešinioji žeminės pusės turbūt ir bus tos dvi žeminės, leidžiamės atgal.
Čia vėl ne pagal nurodytą maršrutą pasukame link Pakačinės piliakalnio, dar žinomo Dembų pavadimimu. Piliakalnio šlaitai gana statūs, siekia 10 metrų aukštį, ir apaugę medžiais. Į jo viršų veda mediniai laiptai, kur yra apvali, maždaug 35 metrų skersmens aikštelė.
Šioje vietovėje žmonių gyventa prieš daugiau kaip du tūkstančius metų. Piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr.-I tūkst. viduriu. Kasinėjimų metu čia buvo rastas akmuo su skyle kotui ir įveriamas kirvis, kauliniai dirbiniai, geležies šlako, lipdytinės brūkšniuotosios, lygiosios, grublėtos keramikos fragmentų. Dabar šie radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Traukiu iš krepšio vairuoti trukdantį arbūzo ketvirtuką ir su juo žingsniuoju aukštyn - romantiški pusryčiai ant Pakačinės - to dar nebuvo.
Iš čia grįžtame trasa atgal, kad galėtume pasukti link Marimonto. Dabartinei Marimonto vietovardžio kilmei yra keli aiškinimai. Traukiantis Napoleono kariuomenei, vietiniai gyventojai ant kalno rado sužeistą karininką. Sužeistojo pavardė buvusi Marimė ar Merimė. Nuo to ši vieta buvo vadinama Merimantu. Bet kadangi lietuviams tai neįprastas pavadinimas, jį buvo išvertę į Marijos kalną, bet kiek vėliau galiausiai ėmė vadinti lengviau tariamu Marimonto vardu.
Kitas aiškinimas yra nuo lotynų kalbos žodžių mori mont – mirusiųjų kalnas. Neva ant netoliese esančio kalno yra Napoleono kariuomenės kareivių laidojimų vieta ir ant šio kalno vietiniams gyventojams dažnai vaidendavosi raitelių šmėklos. O važiuojant per šį kalną į malūną arkliai čia kažkodėl pasibaidydavę ir lėkdami stačiu šlaitu netgi užsimušdavo. Todėl šią vietą žmonės pavadino Marimontu.
Marimonto kaimas nuo senų laikų priklausė grafams Pliateriams, vėliau Ledochovskiams, o XIX a. pab.-XX a. pr. – Ropams. Aplinkinių kaimų žmonės Marimontą tuomet vadino palivarku. Antazavės dvarą valdant grafams Ledochovskiams ant Zalvės upelio XIX a. II pusėje buvo įrengta užtvanka bei pastatyti malūnas su pikliumi bei lentpjūve. Sumūrytas iš akmenų ir plytų, tai buvo tvirtas statinys, kuriame buvo ne tik malami grūdai, bet ir karšiamos vilnos, verpiami siūlai, veliami milai. Samdomiems darbininkams buvo pastatytas ilgas namas panašus į kumetyną. Marimonto kaime buvo dar apie keturias kitas sodybas.
Marimonto malūnas, lentpjūvė ir karšykla veikė net ir pokario metais, tačiau 1946 ar 1947 metais kilus gaisrui viskas sudegė ir iki mūsų dienų išliko tik akmeninio mūro griuvėsiai bei akmenimis grįsto senkelio atkarpa.
Mediniais laiptukais nusileidžiame link upelio, bet vanduo pakankamai giliai, todėl tik pasigrožime vandens lelijomis.
Mediniu tiltu pervažiuojame užtvanką.
Na, ir sukame į jau minėtą labai statų kelią į kalną, kurio viršūnėje trykšta niekada neužšąlantis šaltinis, o vanduo sruvena žemyn nuo kalno link Marimonto. Todėl kelias visada būdavo pažliugęs, šlapias ir purvinas. Kad žmonėms patogiau būtų važiuoti į malūną, iškilo būtinybė tą kelio atkarpą kaip nors sutvarkyti. Nuo kalno žemyn kelią pradėjo grįsti akmenimis – brukavoti. Kad kelias nebūtų toks status, jį pastatė su serpantinine kilpa.
Šaltinio vanduo ir dabar dar sruvena žemyn nuo kalno link Marimonto, tik ta srovelė labai jau silpnutė.
Dar keli šimtai metrų ir išvažiuojame į magistralę. Asfaltu traukiame link jau kelis kartus lankyto Bradesių ąžuolo, kuris neretai tituluojamas Stelmužės ąžuolo broliu.
Pasakojama, kad kadaise slėnyje tarp Bradesių piliakalnio ir Sartų ežero augęs didelis ąžuolynas, kurį dabar mena tik įspūdingas ąžuolas.
Žaliuojančio ąžuolo galiūno skersmuo siekia 1,95 metrus, medžio aukštis - per 29 m, o kad apglėbti jo kamieną reikėtų šešių suaugusių žmonių. Manoma, jog Bradesių ąžuolui dabar daugiau kaip 500 metų. Šiandien, Bradesių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu.
Truputį nustembu išvydusi sausą upeliuką.
Tradicinis kadras su ąžuolu ir į kelią.
Kur toliau? Norėčiau į Bradesių pilikalnį, bet kaip iki jo nusigaut iš informacinės lentos visiškai neaišku. Už tai dviračių takas - aiškesnio nebūna. Na, sukam kiek į šoną ir... prieš mūsų akis atsiveria gražuolio naujutėlio kvepiančio kempingo vaizdas. Leidžiamės pasižiūrinėti.
Panašu, kad kol kas jis neveikia, bet... kažkas jau spėjo ir čia savo nagus prikišti...
Na, ką, atsipūtėm, Bradesių piliakalnio neradom, tad vėl su vėjeliu asfaltu link dar vieno piliakalnio.
Velikuškių II piliakalnis, dažniau vietinių gyventojų vadinamas tiesiog „Sala“. Piliakalnio šlaitai statūs, 20-25 m aukščio. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria puiki panorama į supančius ežerus ir apylinkes.
Velikuškių II piliakalnio aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, erdvi – maždaug 150 metrų ilgio ir 70 metrų pločio. Po archeologinių kasinėjimų joje buvo rasta akmeninių kirvių, lygios keramikos, geležies gargažių, gyvulių kaulų. Manoma, kad piliakalnio papėdėje senovėje egzistavo senovės gyvenvietė ir degintinių kapai.
Salos piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e.-II tūkstantmečiu. 1998 metais paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paminklu. Jis yra kone garsiausias piliakalnis šiuose kraštuose.
Legendoje pasakojama, kad senovėje ant to piliakalnio stovėjo dvaras, o per Sartų ežerą buvo nutiestas geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir geležinių stulpų. Jį sulaužė žygiuodama milžinų kariuomenė. Ponas, kuris gyveno ant piliakalnio, pasakė, kad jei tą tiltą sulaužė, lai ir jo dvaras eina po žeme. Vos ištarus tuos žodžius dvaras staiga nugrimzdo po žemėm. Iš ten vėliau išeidavo labai graži panelė. Rankose laikydama katiliuką, kartais ji vaikščiodama juokdavosi, šokdavo, žaisdavo arba verkdavo. Vieną kartą žmogus nuėjo ant piliakalnio ganyti arklių. Pavargęs buvo, tad atsigulė. Bet staiga išgirdo arklius prunkščiant – greitai pašoko ir pamatė einančią gražią panelę. Rankoje ji turėjo katiliuką. Žmogelis išsigando, greitai persižegnojo. Gražuolė garsiai nusijuokė ir nepastebėta kažkur dingo. Žmonės pasakoja, kad ten vaidendavosi pinigai – tik reikėjo sušerti per tą katiliuką, kurį mergina laikydavo rankose, ir iš jo būtų pabirę pinigai…
Deja, mes nei panelės, nei katiliuko nepamatėm, o ilgai laukti ir laiko neturėjom. Taigi dar į kalniuką asfaltu ir jau vėl sukam į mišką. Nuostabus keliukas, gaivus oras ir... spalvingas namukas.
Vaizdas į ežerą.
Ir į kitoje kelio pusėje žirgeliais puoštą klaimą.
Vėl įriedame į mišką, o vienoje proskynoje nosis sukutena be galo intensyvus žemuogių kvapas. Na, kaip nepasmaguriausi.
Smėliuku ir vėliau asfaltu sotūs pasiekiame Antazavę. Ėhė, taigi mūsų laukia tas kalniukas, nuo kurio ryte taip smagiai skriejome. Deja, dabar tenka sunkiai į jį stumtis... Ir ta bačkutė taip viliojančiai atrodo...
Na, bet negalima baigti maršruto plačiau nesusipažinus su miesteliu. Antazavės istorija neatskiriama nuo dvaro rūmų, taigi mes jau važiuojame ten.
Daug įdomių legendų ir pasakojimų supa rūmus. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, svirnas... Juos puošia gėlynai ir didelis parkas su tvenkiniais priekyje.
Antazavės dvaras, priklausęs Liudvikui Pliateriui – vokiečių kilmės grafų Pliaterių sūnui – bei jo žmonai Kunigundai Vollovič-Pliaterienei (kurios įsakymu pastatyta medinė Antazavės bažnyčia).
Dvaras įkurtas ant Zalvės ežero kranto XVIII amžiuje, tarp 1770 ir 1793 metų. Jo rūmus suprojektavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Trijų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, baltus dvaro rūmus anuomet puošė Pliaterių herbas. Šalia rūmų iš akmenų buvo sumūrytas svirnas, tvartai, rūsys ir kiti pagalbiniai ūkiniai pastatai.
Zalvės ežero šiauriniame krante įveistas tam laikmečiui būdingas taisyklingojo plano 5 ha parkas, kuris terasomis leidžiasi į ežerą. Pagrindinėje rūmų fasado pusėje įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku.
Kiek toliau buvo iškasti du tvenkiniai ir pastatytas juos jungiantis tiltas.
Kelias į dvarą buvo apsodintas kaštonais, į rytus nuo jo – pasodintas mažas sodas, o nuo parko į šiaurę, kairėje kelio pusėje nusidriekė didysis sodas. Prancūziškų manierų grafas į juos atvežė vynuogines sraiges, kuriuos paplito didesnėje Antazavės apylinkių teritorijoje.
Grafai Broel-Pliateriai išaugino 3 sūnus: Pranciškų Ksaverą, Michailą ir Kasparą. Antazavės dvarą po tėvo mirties valdė Kasparas Broel-Pliateris. Pliateriai Antazavės dvaro žemes valdė iki 1843 metų. Vėlesniais laikais per dukterų vedybas savininkai keitėsi. Dvaras priklausė Ledochovskiams, Ropams, Vainarovskiams. Paskutiniai dvaro savininkai Elžbieta ir Mikalojus Vainarovskiai 1941 metais Sovietų ištremti į Sibirą.
Šio krašto senoliai pasakodavo, kad grafas Pranciškus Ledochovskis vedęs Antazavės dvaro paveldėtoją grafaitę Liudviką Pliaterytę, buvo labai žiaurus šeimininkas. Negana, kad dvaro baudžiauninkai visus darbus laukuose ir namie dirbo be jokio atlyginimo, dvare dar buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį įguldydavo išrengtą ponams neįtikusį darbininką ir nuplakdavo rykštėmis. Kartais tie nelaimėliai lovyje kankinami net mirdavo. Kiti pasakojo, kad dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo aukštas medis: supykęs ponas nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – tą vargšą pro rūmų langą nušaudavo. Šio dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto nežinomo žmogaus griaučiai. Dvaro savininkų likimus taip pat persekiojo ilga nelaimių virtinė.
1940 metais, atėjus sovietų valdžiai, dvaras buvo nacionalizuotas. 1961 m. šalia dvaro rūmų iškilo gyvenamasis namas, o rūmuose buvo įrengta internetinė mokykla. Pritaikant rūmus visuomeninėms reikmėms buvo pakeista jų išorė: pažemintas fasadas, išnyko kolonos prie pagrindinio įėjimo. Rizalite vis dar galima įžvelgti dviejų balkonų parterių, kybojusių ant kolonų, liekanas.
Šiuo metu dvaro pastatai priklauso vaikų globos namams, tačiau rūmai stovi apleisti ir laukia renovacijos. Tik nuostabus rūmus supantis gėlynas su parku byloja apie šio dvaro didybę ir grožį. Iki mūsų dienų Išliko tiesus lyg styga kaštonų kelias vedantis nuo bažnyčios į dvarą, bet kadaise jį supę sodai sunyko.
Antazavės parką puošia keturi tvenkiniai, o apatinėje terasoje telkšo Žalvės ežeras su įrengtomis poilsiavietėmis. 1986 metais šis parkas priskirtas prie vietinės reikšmės gamtos paminklų. pasivažinėjame po jį.
Grįždami stabtelime prie idealiai sutvarkytos mokyklos aplinkos.
Netoli bažnyčios - paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Na, o pačiame miestelio centre Dievo Apvaizdos bažnyčia.
Medinė, tašytų rąstų bažnyčia buvo pastatyta 1794 metais, dvarininkės K. Valavičiūtės-Platerienės lėšomis, siekiant, kad Antazavės dvaras su kaimais būtų priskirtas Antazavės parapijai, o ne Aleksandravėlės.
Pasakojama, kad bažnyčia anuomet pastatyta nenaudojant vinių. Ji turi baroko architektūros bruožų, yra bazilikinė, kryžminio plano, su trisiene apside ir dvibokštė, su papildomais mažais bokšteliais iš šonų. 1827 m. išmūryta šventoriaus tvora ir, manoma, kad tuo pat metu pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčios varpinė.
Bažnyčios, varpinės ir vartų kompleksas dabar yra saugomas Lietuvos architektūros paminklas.
Tai ir visa mūsų kelionė, bet... dar norėtųsi tęsinio... Zarasų fontanas.
Ir vakarienė Smalvų sodyboj.
Dabar jau tikrai viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą