Kelionė be plano? Būna ir taip ;) (Lietuva, Lenkija, Čekija, Vokietija)

2013 m. birželio 22-30 d. Lietuva-Lenkija-Čekija-Vokietija

  Prisigyvenom iki to, kad artėja atostogos, o jokio kelionės plano nėra - trūksta laiko. Gerai, kad nors kryptis numatyta. Taigi krauname daiktus, kabiname dviračius ir pradėsime savo kelionę į Čekiją. Nusprendėme, kad šios trumpos atostogos bus skirtos dar nelankytai jos gamtai. Išvažiavę įsitaisome naujai nutiestame A8 kelyje - vienas malonumas, tik prieš Vroclavą keliasdešimt kilometrų prailgsta. Na, bet dar pakankamai anksti atvykstame į vienintelį nužiūrėtą kempingą pirmai nakvynei - kempingą Nr. 126.

  Kempingas 4-5 km nuo centro, apytuštis, šeimininkas kalba tik lenkiškai ir vokiškai, mes, aišku, tik rusiškai ir angliškai, bet susišnekame, kad miegosime mašinoje ir tai mums kainuos 40 zl. Klausia, ar važiuosime į miestą. Na, žinoma. Atneša kažkokį savos gamybos žemėlapiuką ir pasako, kad mums būtinai reikia pamatyti fontanus, kurie groja 10 val. vakaro.

  Sėdame ant dviračių. Dar tik po septynių, iki dešimtos dar yra laiko, todėl pirmiausiai puikiu dviračių taku miname į senamiestį: aplankysime centrą, pagrindinius objektus, dar labai noriu pamatyti skulptūras, apie kurias skaičiau, bet jų adresą palikau mašinoje, dar išgersime alaus, na, o tada ir iki fontanų. O buvo šiek tiek kitaip...

  Pirmieji vaizdai.

  Važiuojame pakrante, grožimės vakarėjančiu miestu.

  Kažkuo priminė Ženevoje matytą kėdę.

  Štai kokie mes turistai.

  Stabtelime parduotuvėje, nusiperkame ledų, suvalgome ir pasukame link pačių įspūdingiausių pastatų.

  Mieste pilna žmonių.

  Kaip suprasime vėliau, vyko kažkoks festivalis, kur miesto centre buvo ir paplūdimys, ir kalėdinės mugės...

  Bet mes labai ilgai nestoviniuojame, nes jau temsta, o mūsų laukia Sizifo darbas - rasti skulptūras. Mažų nykštukų pilnas miestas, bet apie mūsų ieškomas nerašo informacinės lentos ir nežino nė vienas užklaustas į vietinį panašus praeivis. Darosi nebejuokinga. Kažkas nukreipia link metro. Apvažinėjame ten pirmyn atgal - nieko nerandame. Viena moteriškė pasako gatvių pavadinimus, bet... nepadeda ir tai. O jau tamsu, dar reikia kažkaip surasti fontanus, kurie pagal žemėlapį atrodo ne taip ir arti, tad taip ir išvažiuojame nepamatę skulptūrų.

  Pakeliui daugybė tiltų tiltukų ir nuostabūs vaizdai nuo jų. salelėse kažkokie koncertai, ech, žavingas miestas Vroclavas.

  Apie fontanų paieškas galima būtų rašyti atskirą traktatą, kaip sukome ratus aplink bažnyčią, visai netikėtai atsidūrėme ant Griunvaldo tilto, kur vyko kažkoks maratonas, kuriame dalyvavo minios žmonių, kaip po ilgų paieškų vis dėlto atradome fontaną, nes... iš vienos pusės pasipylė minia žmonių - spektaklis jau buvo pasibaigęs. Bet tuo mūsų nuotykiai dar nesibaigė. Juk reikėjo kažkaip rasti kelią namo. Kempingo šeimininkas buvo pažymėjęs trumpiausią kelią, galbūt viskas būtų buvę paprasta, jei... ant stulpų nebūtų užgesusios visos šviesos. Dabar prisiminus  ima juokas, o tada visiškai nebuvo juokinga, kai kažkokiu žvyruotu paupio keliuku, neturėdami šviesų (na, o kam, juk su dviračiais mes išvažiavome, kai dar buvo šviesu) dardėjome pagal žemėlapį menamai teisinga kryptimi, ropštėmės ant neapšviesto tilto, paskui, bijodami pasiklysti, vėl grįžome link apšviesto senamiesčio, ten, pasiklausę policininkų, radome savo kryptį ir vidurnaktį laimingai pasiekėme savo kempingą, sukorę nei daug, nei mažai - 28 kilometrus.

  Aš, aišku, griūnu į lovą, o vyras dar vakaroja.

  Kitas rytas išaušta saulėtas ir gražus, tik neramina vakar kempingo šeimininko pasakyti žodžiai, kad lenkai nemyli lietuvių ir labai blogai, kad mūsų dviračių laikiklis be numerio. Taigi iš kempingo ne į Čekiją, bet į Kauflandą. Perkam storo kartono segtuvą, juodą spalviklį, įmaučių ir užsiimam rankdarbiais. Turiu pripažinti, kad dailės pamokos mokykloje nenuėjo veltui - numeriukas pavyko puikiai, iš toli atrodė kaip tikras. Dabar jau ramiai važiavome į kelionės tikslą - Čekiją.

  Dar neišvažiavę iš Lenkijos nusiperkame lenkiškų braškių, o toliau... kadangi kelionė be plano, tai sumąstau, kad turėtų būti įdomus miestelis, pavadintas Niemcza. Į jį ir užsukame. Simpatiškas miestukas, bet vaikščioti beveik nėra kur, viskas centre kaip ant delno.

  Toliau - siena, vargani čekų namai, siauras keliukas, beveik jokio eismo ir Bučnice automobilių kempingas. Jį pasirenku kaip esantį arčiausia Teplicės ant Metujaus. Bet kaip mes taip pamiršome nusiimti grynųjų... Važiuojame atgal į miestelį. Dar užeinu į turizmo informaciją, šiaip ne taip susikalbu angliškai, sužinau, kad šiandien dar galime spėti aplankyti Aršpachus, kad tiesioginio kelio iš ten į Teplicę nėra (keista... o internete skaičiau, kad yra...), na, ir sužinau, kur čia bankomatas. 

  Išsiimame grynųjų, grįžtame, susimokame už kempingą ir važiuojame į Adršpachus. labai nustembame, kad aikštelė prie pat įėjimo pigesnė (70 kr), nei esanti kitoje gatvės pusėje (100  kr), bet ji nedidukė, tik jau dauguma išvažiavę, gal dėl to. Ant nosies nukrenta didelis lašas. Krauname į kuprinę striukes nuo lietaus ir žygiuojame į garsųjį akmenų parką.

  Aš, kaip visada, dar nulekiu į informacijos centrą. Varge varge, ir čia nieks nekalba angliškai... kažkaip susikalbame ir sužinau, kad laiveliu galima paplaukioti iki 17 val. Dabar jau po keturių. Rodo, kad jei greitai eisime, dar galime spėti. Na, ką, į trasą. Vyrui paaiškinu, kad reikia skubėti, tad fotografuoti stojame tik tuo atveju, jei tai yra būtina. Iš pradžių jis dar bando stoviniuoti, paskui supranta, kad teks grįžti dar kartą :) Todėl tokie vaizdai pakeliui - smiltainio uolos.

  Įeiname pro vartus į įspūdingą akmenyną. Čia mes dar būtinai grįšime.

  O jau kaip aukštai tos valtelės, vadinasi, ir ežeriukas tokiame aukštume. Siaurais laiptais lipame net sušilę, bet - valio, mes spėjome. Senukas, aišku, kalba čekiškai, mes gauname angliškus lapus pasiskaityti ir išplaukiame į mikro pasiplaukiojimą.

  Realiai tai viskas tik dėl turistų ir padaryta, visokių skulptūrėlių, ir pasakojimas toks humoristinis, bet vis tiek labai smagus laiko praleidimas, kad ir baisiai trumpas.

  Pasiplaukiojame, dar rusiškai/čekiškai persimetame keliais žodžiais su vairininku ir dabar jau niekur neskubėdami einame taku tolyn.

Didysis krioklys kaip džiunglėse.

  Koplytėlė kalnuose.

  "Myšja dyra". Keista, kad niekur nebuvo parašyta, jog reikės lįsti pro tokią siaurą angą. Tikrai ne kiekvienas galėtų pro ją pralįsti. Dabar supratau, kam prie koplytėlės buvo nuoroda 'avarinis išėjimas".

  Žinoma, kad apėję visą didįjį ratą dar kartą praeiname mažąjį ratą tarp didžiųjų akmenų, o jau tada grįžtame link ežero.

  Grįžę į kempingą ilsimės su kepsneliu ir planuojame kitą dieną. Deja deja, šį kelionė, pasirodo, absoliučiai be plano, nes rytas pasitinka apniukęs, lyja. Teks apsieiti be Teplicės tako. Sėdame į mašiną ir važiuojame tolyn, kartkartėmis sustodami, jei kažkas patraukia akį.

  Turiu lankstinuką apie bunkerius, specialiai sukame į nurodytą kelią, bet jokios nuorodos į bunkerius niekur nerandame, Vadinasi, taip turėjo būti. Tik aptinkame paminklą ir patranką.

  Lietus įsismarkauja. Vėl užsuku į turizmo informacijos centrą, vėl nesusikalbu angliškai. Atvykome į Krkonošų nacionalinį parką, į Špindleruv Mlyno kempingą. Pietūs. Lyja. Reikia kažką veikti. Kažkur toliau važiuoti nėra tikslo, grįžti į netoli esantį Vrchlabį nenoriu, bet mačiau, kad visai netoli yra vandens parkas. Važiuojame ten. Parelaksavę pora valandų vėl grįžtame į kempingą. Keistai nustembu, kai moteriškė konstatuoja, kad ji kalba tik vokiškai ir, suprask, niekam čia neįdomu ir niekam tu nereikalingas. Na, bet apsigyventi pavyksta. Lietus kiek apmąžta, tad nutariame eiti papietauti į miestelį, o iki jo dar gabaliukas kelio. Besileidžiant lietus vėl stiprėja, o miestelyje tik restoranai ir picerijos, o man norėtųsi kažko ne tokio civilizuoto. 

 Keli kadrai ir grįžtame atgal, pietausime netoli kempingo esančiame restoranėlyje Diana. Dieviška vakarienė, apie kokią svajojau jau seniai seniai...

   Na, ką, sugebėjome nesusigadinti atostogų nuotaikos net lyjant. O ką veiksime rytoj?..

  Rytas ir vėl lietingas, tas važiuojame į Lenkiją, po to į Vokietiją - šiandien bus parduotuvių diena. Nakvynę planuojame Dečino kempinge Pod Zamkiem. Tokį randame navigacijoje. Pilį randame, bet jokio kempingo šalia nė kvapo. Grįžtame atgal link Vokietijos ir sukame pirmojo kempingo ženklo kryptimi. Randame mielą močiutę, visai neblogą kempingą ir jame praleidžiame naktį.

  Rytas išaušta drėgnas, nors nelyja. Į kalnus eiti nelabai tinkamas metas, tad išsiruošiame į... Karlovy varus.

  Pakeliui akį patraukia Kadanas, tiksliau, informacija DK gide, nes jis kiek šonėliau nuo pagrindinio kelio. Sudomina, koks gi tai vienas geriausiai išsilaikiusių istorinių Bohemijos miestų.
  Šį viduramžišką miestą beveik iš visų pusių supa gynybinės sienos, aišku, iki jų važiuojame pro naujai pastatytus namus, bet  gynybinę sieną randame nesunkiai.

  Įeiname į senamiestį. Pasivaikštome. Pradeda krapnoti. Užsukame į kavinukę.

  Dar kartą išlendame į XIV a. pradžioje pastatytą rotušę, kurios bokštas siekia 54 metrus.

  Lietus vėl aprimsta. Pasitikriname savo apimtis senojoje Budelio gatvelėje, kur iki XVII a. pro joje esančius vartus praeiti turėjo teisę tik vienintelis žmogus - miesto budelis..

  Ir vėl į kelią. Vyras sumąsto nusukti į XIII a. pilį Horni hrad. Reikėjo matyti, kaip nudžiugo senutėlė bilietų pardavėja, kad kalbame rusiškai. Visko pripasakojo ir vis nuolat atsiprašinėjo, kad jau pamiršo kalbą, nors kalbėjo kuo puikiausiai. Taigi pasivaikštome po jau 10 metų restauruojamą pilį.

  Darbai vyksta labai lėtai, bet jau matyti, kad noro sutvarkyti viską yra.

  Salėse nemažai eksponatų, tik dauguma dar be informacinių lentelių, tiesiog sukabinti ar kažkur padėti.

  Bet eksponatai rankomis liečiami - geras šio būgno skambesys.

  Nemažai medžioklės trofėjų.

  Ir pats medžiotojas. Gyvas :)

  Vaizdas į bokštą ir nuo jo.

  Toliau yra koplytėlė, sodas. Bilietas perkamas atskirai, bet matydami šios pilies būklę mes tokio noro nepareiškėm.

  Kieme galima išgerti kavos, suvalgyti dešrelę.

  Vyno rūsyje - nusipirkti gėrimų.

  Mums beišeinant atsisveikinimui šmėsteli gražuolio pilies gyventojo pasididžiavimas.

  Galbūt po kelerių metų šios pilies jau nebepažinsime, nes, pasirodo, ji labai mėgiama turistų, ypač mokinių grupių, nes vyksta įvairios pramogos. Be to, dalis už bilietus gautų lėšų taip pat skiriama jai atstatyti. Bet vargu ar išdailinta ir atrestauruota ji bus tokia įdomi ir viliojanti kaip dabar.

  Taigi nuo aukšto kalno ristele žemyn, o iš čia jau į Karlovy Varus. Prisipažinsiu, kad miestas man įspūdžio nepaliko. Taip, gražu, didinga, bet... kažko per daug. 

  Centrinės gatvės pilnos turistų, daugiausia rusų. daugybė suvenyrų ir kitokių parduotuvių parduotuvėlių. Nusiperku tradicinį karštą vaflį ir jį bekramsnodama bandau įžvelgti čia kažką gražaus.

  Užsukame į Becherovo muziejų. Rusi okupavę visas ekskursijų vietas. Nusiperkame mūsuose nematytų gėrimukų ir grįžtame atgal prie mašinos.

  Dar viena vieta, į kurią vyras nusprendžia mane nuvežti - jau į priekį važiuojant matyta įspūdingas pilies bokštas, esantis ant aukšto aukšto kalno. Čia turiu tarti pagiriamąjį žodį Čekijos ženklams... Pilis akivaizdžiai dešinėje, navigacija rodo, kad reikia sukti į dešinę, o ženklas su nuoroda į pilį - į kairę. Klausom ženklo, bet kai pilis vis tolsta už nugaros pasukame atgal. Dabar jau ji kairėje, navigacija rodo į kairę, o ženklas... aišku, kad į dešinę. 

  Po ilgokų klajonių ir įspūdingo pakilimo į stačią įkalnę (apie skaičiukus, rodančius kuro sąnaudas patylėsiu...) pasiekiame Hrad Hnevin. Čia viskas kaip ant delno.

  Pilis naudojama kaip apartamentai ir observatorija. Bet galima už 20 kr pakilti į bokštą, nuo kurio dar platesnė panorama. Gaila tik, kad viskas už stiklo...

  Na, dabar jau belieka susirasti kempingą. Šiuo kartu tik trečias kartas nemelavo. Oldrichove, ten, kur turėjo būti kempingas Barbora, nuosavų namų kvartalas. Ujecdeceke kempingo Pudlak irgi nėra. Mes apsistojom Usti nad Labiem esančiame kempinge Chabarovice. Nuostabus vakaras prie ežerėlio su fontanu kepant kepsnelį ir geriant... bretanišką sidrą (pajutau nostalgiją kelionei po Prancūziją).

  Rytas išaušta fantastiškas. Nuo kempingo iki mūsų planuojamo tikslo labai netoli, tad būname vietoje beveik pirmieji turistai. Čekijos Šveicarijoje, Hrenske, pasiliekame automobilį ir kol dar nėra daug turistų pirmieji skubame link Pravčicka brana.

  Tikslą pasiekiame be penkių dešimt, įėjimas - nuo dešimtos, bet mus įleidžia. Nuostabūs gamtos ir žmogaus dariniai. Ši nedidelė pilis (dabar restoranas) vadinama Sakalo lizdu, o aplink didžiulės smiltainio uolos.

  Pravčicka brana - didžiausias natūralus uolinis tiltas Vidurio Europoje. Jo ilgis 26 m, plotis - 7-8 m, aukštis - 16 m. 

 Kiek šonėliau įrengti trumpučiai pasivaikščiojimo takai, apžvalgos aikštelės.

  Nusileidę perkame alaus, becherovkos ir medituojame kalnų aukštybėje. Vėliau Kamenicės tarpeklyje esančiu takeliu, vadinamu Tyliuoju tarpekliu, keliaujame iki miestelio Mezni Louka.

  Mezni Loukoje apžiūrime kempingą, kuriame nė gyvos dvasios. Apskritai, visur taip mažai turistų, kad net suabejoju, ar dabar tikrai birželio pabaiga.

  Toliau norėtume plaukti valtele. Yra du maršrutai, Pasirenkame antrąjį, tad dalį kelio pėsti žygiuojame asfaltuotu keliu. Štai įrodymas, kad mašinas galima statyti tik tam skirtose aikštelėse (dažniausia jos mokamos arba skirtos tik tam tikriems klientams).

  Pasiekiame vietą, iš kurios turėtų būti maršrutas valtimi iki Hrensko.

  Oi, deja deja, senais laiptais leidžiamės žemyn kaip į kokią prarają. Nesimatyti tako pabaigos, jokių požymių, kad juo kažkas vaikščiojo ir, aišku, nė vieno žmogaus. Nuo minties, kad tuo taku gali tekti kilti aukštyn darosi baisu - jau geriau plauksiu upe be valties :)

  Nusileidus jokios valčių prieplaukos. Maža to, upė tokia srauni, akmenuota ir slenksčiuota, kad niekaip neįsivaizduoju ramaus (kaip visur rašoma) plaukimo valtimi. Na, ką, bent jau takelis šalia upės yra - juo ir einame.

  Pradeda lyti, bet... pamatome valtis, tik čia dar ne mūsų, o statybininkų.

  Na, o čia jau mūsiškės. Ir upė užtvenkta, rami rami... Kiek lukterime ir mes jau transportuojami namo Kamenicės tarpekliu siaura upe, vingiuojančia tarp stačių 50-150 metrų aukščio į sieną panašių uolų.

   Šioje upėje jau atrakcijų mažiau. Tik kopėčios.

 Dirbtinis krioklys (vanduo renkasi viršuje, o praplaukdamas vairininkas trukteli už virvės ir padaro štai tokį krioklį). 

   Ir kelios skulptūrėlės, apie kurias pasakojo... čekiškai.

  Atplaukiame ne tiesiai į Hrenską. Dar tenka šiek tiek paėjėti gaiviu paupiu.

  O štai ir Hrenskas. Dar yra laiko, į šiandien matytą ir planuotą apsistoti kempingą važiuoti noro nėra, be to, neturime ką kepti ant laužo. Suksime link Vokietijos.

  Pirmiausia į Bad Schandau  prekybos centrą, o tada pasivaikščioti po jaukų pasienio miestuką.

  Štai čia pirmą kartą savo akimis pamatėme neseniai siautusios liūties ir potvynio padarinius. Tiesa, meluoju, matėme išplautą kelią ir pan. Čekijoje, bet... viską pro mašinos langą, o čia jau gyvi vaizdai.

  Apsistoti sumąstau Vokietijoje, artimiausia yra kempingas Ostrauer muhle. Oras dar labiau išsigiedrija, o aš skaičiau, kad nelabai toli yra Lichtenhainerio kriokliukas, tad sėdame ant dviračių, 5,5 km ir mes jau prie jo.

   Pakeliui, kaip ir atvažiavome, grįžtame šalia geležinkelio bėgių.

    Dar vienas bėgantis kriokliukas.

   Na, ir žymusis traukinukas.

  Jaukus vakaras su kepama mėsyte ir buriamu geru kitos dienos oru.

  Rytas išaušta šiltas ir saulėtas. Kempingo kioskelyje perku duonytės (tikėjausi, kad bus garuojanti, bet...), džemo, pusryčiaujame ir važiuosime į dar vieną Šveicariją. Dabar jau Saksonijos.

  Aikštelėje netoli Bastei uolų mašinų nemažai. Pasiliekame ir mes. Iki uolų galima važiuoti arkliukais arba eiti. Einame, nors pusiaukelėje paaiškėja, kad kažkas vakar dienos žygyje buvo su ilgiems pasivaikščiojimams netinkamais batais, tad šiandien tenka lėtinti tempą.

  Bastei kalnai-salos pasirodo labai gražios, o kur dar į Elbę atsiveriantis vaizdas.

  Čia galima vaikščioti nemokamai, bet norint užeiti pasižiūrėti senovinės gyvenvietės, mūsų pramintos Flinztounų namais, reikia susimokėti.

  Kaip norėčiau tuo keltu iš vieno miestuko į kitą, iš vieno į kitą... Bet ne visi turi šiandien sveikatos ilgiems pasivaikščiojimams. Einame link mašinos.

  Štai šie du balandėliai, vežantys tinginius turistus. Reikėjo matyti, kaip jie pozavo prieš objektyvą (arkliukai, ne turistai) :)

  Nusprendžiame aplankyti tolumoje matytą pilį. Kažkaip nė vienam neateina į galvą, kad tai ta pati Kioningšteno pilis, į kurią planavome važiuoti. Abu galvojame, kad tai kažkas kito. Palei ženklus artėjame, bet... kelias baigiasi, o jokio kelio iki pilies.

  Tik tada DK gide perskaitau, kad nuorodos čia buvo į turistų lankomą Liliensteino uolą, į kurią įsilipus atsiveria nuostabi panorama į Kionigsteino pilį. Norėtųsi užlipti, bet... tik ne šiandien.

  Važiuojame į pilį. Mašiną paliekame jos papėdėje įrengtoje aikštelėje, o patys lipame aukštyn. Būtų žinojęs, mano ligonis, koks atstumas, būtume važiavę traukinuku, bet nė vienas nepagalvojome, kad jis veža į pilį... Pamažu užlipame. Perkame bilietus ir jau liftu kylame aukštyn. Pagal numeriukus suprantame, kad atsidūrėme kažkur viduryje, bet koks skirtumas ;)

  Užsukame į pirmą muziejuką.

  Graži pilis, tiksliau - tvirtovė, pastatyta antroje XVI a. pusėje senosios viduramžių pilies vietoje.

  Štai kur tas pagrindinis įėjimas.

  Status akmenimis grįstas kelias, vedantis į pagrindinę aikštę.

  Čia esančiuose pastatuose įsikūrusios kavinukės ir muziejukai, kur galima pažvelgti į šulinio dugną ir susipažinti, kaip buvo pumpuojamas vanduo.

  Arba pasmalsauti, koks tas pilies iždas.

  Sušilus - atsivėsinti vyno rūsyje.

  Gražu, nors pastatai labai jau šiuolaikiniai.

  Toks šios tvirtovės maketas.

  Na, lyg ir viskas. Dar kiek pasivaikščioję bandydami spėti prieš artėjantį debesį leidžiamės link mašinos. Metas grįžti į Čekiją ir namo, o taip nesinori. Vyras norėtų į Prahą, bet dienos jai per mažai, rūmai ar pilys kažkodėl irgi nebetraukia. Vakarėja. Stojame kempinge Hradec Kralove Stribrny rybnik. Paliekame 500 kr užstatą (keistas kempingas...) ir stojame išsirinkę vietą didžiulėje teritorijoje. 
  Kažkur dingsta nuotaika, nebesinori jokio planuoto važiavimo dviračiais į centrą (kaip ne kaip iki jo ne taip ir arti), net nesinori valgyti, nors aplink kelios kavinės ir barai, besilinksminantis jaunimas. Einu miegoti...
  Rytas išaušta vėl saulėtas ir šiltas. Nuotaika kiek geresnė. Juk važiavome į Hradec Kralove, Bohemijos sostinę, įsikūrusią dviejų upių (Labės ir Orlicės) sankirtoje, sutinku, kad reikia apžiūrėti bent senamiestį. Sako, kad tai vienas gražiausių Bohemijos miestų. 
  Vyras bando įrodyti, kad jam visiškai nebeskauda kojos, nors manęs neapgausi, bet vis tiek paliekame mašiną ir einame pėsti. Žmonių labai minimaliai, o turistai, ko gero, mes vieninteliai.

  Einame link Baltojo bokšto, perkame bilietukus ir kylame apžvelgti miesto vaizdų. Laiptų labai daug, bet kad kelias neprailgtų, galima apžiūrėti senąjį varpą ar laikrodžio mechanizmą.

  Iš bokšto atsiveria ryški apylinkių panorama.

  Išeinančius palydi piemenukas (kartoninis).

  Miestas jau kiek atgijęs. Ach taip, juk šiandien šeštadienis, vestuvių diena.

  Na, dabar jau tikrai namo. Tik vis vartau DK gidą, ką dar įdomaus galima aplankyti kažkur netoli Lenkijos sienos, kažką, kas būtų jam įdomu. Skaitau: "Josefovas - vienas svarbiausių XVIII a. karinės architektūros istorinių pavyzdžių, - tai nemažas įtvirtintas miestas, pastatytas, valdant Juozapui II. Ironiška tai, kad jis niekada neatliko jokio vaidmens kare. Jo plačiai išplėtota 45 km ilgio požemių koridorių sistema driekiasi dviem, o kai kuriose vietose - ir trim lygmenimis. 5 km ilgio kalėjimų skyrius yra atviras lankytojams, kurie turi neštis žvakes, kad pasišviestų tamsoje." Mums tai tikrai tiks. 

  Miestelis šaltas ir nejaukus. Didžiuliai akmeniniai apsilaupę pastatai, daug erdvės, bet visiška tuštuma lyg po maro ar karo. Ekskursija į požemius tik po daugiau nei valandos, tad turime laiko aplankyti netoliese esantį muziejų, įsikūrusį štai tokiame pastate.

  Aplink vėl nė gyvos dvasios, tik skambutis. Spaudžiame. Ateina moteriškė, nusiperkame bilietus ir lipame aukštyn. Iš kambariuko išlenda dar pietaujantis senolis. Eina kartu su mumis ir viską pasakoja... čekiškai. Noriu pasakyti, kad ačiū, nereikia, mes pavaikščiosime patys, bet kaip? Galiausiai, matyt, jis supranta, kad mes nieko nesuprantam, tad tik paaiškina, kur dar galime nueiti, o pats vėl dingsta į savo kambariuką.

  Vyrui čia patinka, o man ne - pernelyg jau viskas šviežia ir suplakta.

  Išėjus iš muziejaus ir miestukas nebeatrodo toks niūrus.

  Ir ekskursijos laikas jau greitai. Dar užkandame šalia esančiame barelyje, perkame bilietus, gauname informacinį lapą anglų kalbą ir ekskursija prasideda - žingsniuojame į požeminį kalėjimą.

 Kaip ir skaičiau knygoje, gauname žvakes ir gidė vedžioja bei pasakoja apie požemių labirintus. Visa laimė, kad dar lauke spėjau paskaityti apie šią vietovę, nes tokioje tamsoje nieko nematyčiau, o ir laiko skaityti nebūtų.

  Iš požemio išeiname į viršuje esančias šviesiais patalpas.

O ekskursiją baigiame ties eksponuojamomis išsaugotomis skulptūromis.

  Ir jų liejimo forma.

  Dabar savarankiškai galime pasivaikščioti virš šių požeminių labirintų.

  Dabar jau beveik be sąžinės graužaties galime važiuoti link namų, tik sustojame išleisti užsilikusių kronų. Žinoma, čekiškam alui :)

  Namo tai namo, bet labai jau anksti grįšime. O gal šią kelionę be plano pradėję Vroclave jame ir pabaikime?.. Kodėl gi ne. Navigacijoje atsiranda jau išbandyto kempingo adresas, o mus pasitinka nustebęs šeimininkas bei tolumoje kylantis didžiulis debesis. Nusikeliame dviračius (dabar jau važiuosime su šviesomis), įsimetame apsiaustus nuo lietaus, nepamirštame pasižiūrėti tikslaus adreso, kur yra prieš savaitę taip ir nerastos skulptūros, ir po gerų 6-7 kilometrų mynimo su vėjeliu mes jau prie jų. Štai ko ieškojome praeitą kartą.

  Viena iš pagrindinių gatvių važiuojame į centrą.

  Taip, mes jau čia buvome prieš savaitę, bet viskas taip stebėtinai pasikeitę, kad niekada tuo nebūčiau patikėjusi. Mažiau žmonių, aiškiau matomos smulkios puošybos detalės, o ir mes niekur neskubame.

  Ilgokai pasimėgavę savaitgalio atmosfera dar šviesiai paupiu važiuojame link fontanų. Taip taip, šiandien ir juos būtinai pamatysime.

  Griunvaldo tiltas.

  Saulėlydis nuo tilto.

  O štai ir mūsų fontanas jau visai netoli.

  Dar valanda iki pagrindinio pasirodymo, šviesu. Kiek pasivaikštome, nusiperkame alaus, biguzo ir užsiimame vietas prie tvoros, nes žmonių sparčiai daugėja.

  Naktinis spektaklis nepasakyčiau, kad buvo labai įspūdingas, nes turime su kuo palyginti, bet labai smagu, kad ir vietiniams, ir miesto svečiams yra puiki proga praleisti penktadienio ar šeštadienio vakarą (spektakliai vyksta tik šiomis dienomis).

  Jau sutemus, bet dar su šviesomis surandame ir trumpesnį kelią į kempingą. Šiandien numynėme kiek mažiau, nei praeitą šeštadienį. Kelionės be plano planas įvykdytas, baigiame ją ten, kur ir pradėjome. Kaip juokavome kitą dieną grįždami namo, kad vykome į Čekiją su dviračiais, o Čekijoje jų taip ir nenusikėlėme nuo laikiklio :)

  Trumpa kelionė be plano baigėsi. Nuvažiuota kiek daugiau nei 3500 km automobiliu, 60 km dviračiu, plaukta laiveliu, na ir, žinoma, nemažai nueita pėsčiomis.