O Sicilija, o Sicilija... (III dalis, centrinė, pietinė ir rytinė Sicilija)

I dalį rasite čia

II dalį rasite čia

  Atvažiuojame į nakvynės vietą netoli Kaltadžironės, į Agriresort San Bartolomeo. Lietus pila kaip iš kibiro, niekas mūsų nelaukia, skambiname šeimininkui, kuris greitai atvažiuoja ir prie mūsų puola tvarkyti kambarį, vaizdas nuotraukose gerokai skiriasi nuo realybės, o gal kaltas lietus? Kambaryje tiek pripurkšta oro gaiviklio, kad neįmanoma išbūti, o ir ką mes čia veiktume - vis tiek reikia važiuoti. Netoliese yra dar vienas UNESCO objektas, tad važiuojame į Piazza Armerina ir lankome Villa Romana del Casale.
  Žmonių nedaug, tad nusprendžiame mašiną pasilikti ne mokamoje aikštelėje, o prieš ją, nemokamai. Einame  link muziejaus, kelias veda per mokamą aikštelę. Prieš įvažiavimą į ją ženklas, kad pėstiesiems įeiti draudžiama. Keista... Atbėga garsiai rėkdamas sargas. Paklausiame, kur mums eiti? Ar eidami aukščiau esančiu keliu nueisime? Nieko neatsako, tik dar garsiau barasi, kad eiti negalima, reikia mokėti. Apsisukame ir bandome laimę eidami aukštesniu keliu. Iš viršaus matome kaip taip pat entuziastingai apibarama dar viena, tik išeinanti per aikštelę, pora. Kažkokie keisti šių apylinkių žmonės... Na, bet mes randame kasą, nusiperkame bilietus ir džiaugdamiesi, kad liovėsi lietus, kvėpdami gaivų orą lankome vos prieš 3 metus lankytojams vėl atvertus freskų grožius.

  Viską apžiūrėję trumpam stabtelime ir Piazza Armerina apžvalgos aikštelėje.

  Dar mūsų laukia Kaltadžironė, kurioje tikimės pavakarieniauti, bet kiek joje bevaikštinėjame, tik kavinės su pyragaičiais ir, geriausiu atveju, arančiniais. Miestas niūrus, žmonės irgi. Vienintelis šviesos spindulys - spalvota keramika.

  Priartėjame prie garsiųjų laiptų. 142 rankų darbo keramika išpuošti laipteliai, o šiandien čia dar ir gėlių kompozicija. Lipti? Nelipti? Lipti! Juk kiekvienas laiptelis pasakoja skirtingą istoriją.

  Čia, aukštutinėje Kaltadžironėje irgi nė vienos maitinimo įstaigos. Leidžiamės žemyn, einame į kavinę, prisiperkame dar garuojančių arančinių, pyragų ir pyragaičių ir grįžtame atgal į savo didžiulius ir vienišus šios dienos namus.
  Kitas rytas mus pasitinka saulėtas ir besišypsantis, jis turbūt žino, kad važiuosime link jūros.

  Šiandien apsistojame fantastiniuose apartamentuose B&B Baglio Degli Angeli ir skubame lankyti Agridžento šventyklų.
  Pirmiausia mus pasitinka 500 metų senumo alyvmedis ir Giunonos šventykla.

  Tolumoje - Konkordijos šventykla.

  Ir migdolų medžių parkelis. Gėda prisipažinti, bet pirmą kartą mačiau migdolus ant medžio, o vėliau jau pažinau juos ir parduotuvėje, nes čia jie parduodami neišgliaudyti.

  Šalia Konkordijos - paukštis pakirstais sparnais.

  Pusė parko apžiūrėta. Aplink nuostabios agavos ir kaktusai, o mus reikėtų atsipūsti.

  Pailsėję tęsiame kelionę po istorines vietas. Tiek teliko iš Erkolės šventyklos.

  O čia Dioskurio šventyklos likučiai.

  Gražu. Dar žvilgsnis į Kolymbetrą ir per visą parką grįžtame atgal link mašinos.

  Šiandien dar noriu aplankyti baltąją Scala dei Turchi. Absoliuti ramybė net tarp žmonių.

 Šį kartą nesusivėliname ir savame kieme laukiame, kol visiškai sutems.

  O tada ir vėl į naktinę medžioklę. Kažkokie nakties fanatai mes? :)

  Kadrai gal ir ne patys įspūdingiausi, bet emocijos buvo puikios. Fantastiška nuostabios dienos pabaiga.

  Ryte net truputį gaila išvažiuoti. Gerai, kad dar kartą galime pasigrožėti šventyklomis tiesiog pro mašinos langą.

  Šiek tiek pavažiuojame pajūriu ir sukame link aukštai kalnuose įsikūrusios pilies. Ilgais serpantinais vingiuojame aukštyn į Kaltabelotą, o pilis uždaryta.

  Tiesiog pasivaikštome po miestelį. 

  Ir pasigrožime apylinkėmis. Sako, nuo čia matosi 21 miestelis. Neskaičiavome...

   Leidžiamės žemyn ir važiuojame aplankyti Selinuntės. Po Agridžento šventyklos atrodo šiek tiek kukliau, o ir visur vyksta restauracija.

  Ir čia yra dvi atskiros teritorijos. Žinau, kad iki antrosios galima nuvažiuoti su mašina, bet mes pasirenkame kelionę pėsčiomis.

   Na, o kur toliau? Jeigu lankome antikinius griuvėsius, nereikėtų aplenkti ir šių laikų. Važiuojame į Podžiorealę. Naujoji Podžiorealė yra keli kilometrai nuo senosios, bet joje nesustojame ir štai mes jau prie vartų.

  Gerai, kad yra jau čia buvusių, tad ir mes žinome, jog drąsiai galime eiti šalia esančiu takeliu. Nejauku, bet smalsu. Viduje iš kažkur atsklinda dūmų kvapas, suskimbčioja ožkos skambaliukas ir kuo ilgiau vaikštome, tuo labiau darosi liūdna.

   Štai kaip šis miestukas atrodo iš viršaus. Graudu...

  O mes toliau kalnų keliukais traukiame link dar vieno mirusio miesto - Gibelinos. Siauras, bet asfaltuotas keliukas staiga ima ir... dingsta. 

  Šią kliūtį pavyksta apvažiuoti pieva, tačiau kitos, panašu, kad nepavyks išvengti. Tenka apsisukti ir grįžti nepamačius, vis dėlto gerai, kad rinkomės aplankyti ne jį vieną.

  Netrunkame atvykti į Marsalą. Čia apsistojame Colomba Bianca ir važiuojame link druskos ežero laukti saulėlydžio.
  Na, ką galiu pasakyti, tik pakartoti reklamą - trys žodžiai NUO-STA-BU.

  Žinoma, neapsieiname ir be naktinės Marsalos. Tyli, rami, nedidukė...

 

  Sulaukėme dar vieno ryto per šią kelionę apsukę gražų ratuką aplink visą Siciliją. Šiandien paskutinė diena su automobiliu, tad nuvežame savo bagažą į paskutinę nakvynės vietą šioje saloje B&B Garibaldi, o patys dar turime automobilį iki vakaro.
  Traukiame link Skopelo, ne, nesimaudyti, tiesiog akis paganyti.

  Iš ten atvažiuojame į Monrealę. Tai dar viena vieta, kurią privalu pamatyti būnant Sicilijoje. Tik reikia susižiūrėti darbo laiką. Mes taip susiplanavome ir atvažiavome prieš pat popietinį atidarymą.

   Kol Katedra uždaryta, aplankome vienuolyną.

 Apžiūrėjus čia jau ir į Katedrą įleidžia, tad lipame ant jos stogo.

  Nusileidę apžiūrime Katedros vidų, kur vyksta pasiruošimas vestuvėms.

  Na, o dar viena lankytina vieta - Segesta. Irgi išsidėsčiusi ne vienoje vietoje. Prie pagrindinės šventyklos greitai nueinama takučiu nuo kasų. 

 O štai link amfiteatro reikėtų kilti į statų kalną, bet kas pusvalandį kursuoja autobusas, kuris, aišku, už mokestį, užveža ir nuveža. Kadangi mes čia atvažiavome į darbo pabaigą, tai autobusas mums labai reikalingas.

  Na, ir...viskas. 8 valandą jau turime būti oro uoste ir grąžinti mašiną. Viską spėjame laiku, padėkojame ir einame į oro uostą pirkti Trapani card, manau, kad ji turėtų praversti, o tada į autobusą ir į Trapanį. Gyvename pėsčiųjų gatvėje, tad kur pavalgyti netenka toli ieškoti. Jaukus vakaras.

  Fantastiški pusryčiai jaukioje lauko terasoje, pirmi Sicilijoje, kur buvo net virtų kiaušinių. Pasistiprinę išsiruošiame į Eričę. Kadangi turime Trapani card, tai visuomeninis transportas nemokamas, taip pat ir keltuvas į Eričę, o kelia jis tikrai ilgai.

  Na, ir prasideda vaikštinėjimas virš debesų. Tiesiog. Be jokio tikslo, sukant ten, kur užsimanome.

 

  Praalkę pietauti renkamės to paties kelionių gido rekomenduotą Caffe Maria - tikrai nesigailime.

  Buvo smagu, bet namuose turime ne ką prastesnį vaizdelį. 

  Šiek tiek pailsime ir einame pasivaikščioti prie jūros. Vakaras bus ramus ir tingus. 

  Išaušta paskutinė kelionių diena, mes ne tie, kurie ją mielai praleistų paplūdimyje. Papusryčiavę mes jau einame į uostą ir plaukiame į Favinjaną - didžiausią iš salų. Lankome tuno konservų gamyklą-muziejų.

  Nuklystame ir į ne muziejaus patalpas...

  Bet vėl pargrįžtame atgal. Tiesą sakant, nieko įdomaus. Galbūt, jei suprastume italų kalbą, tai vyksta ir paskaitos, ir gidai yra, o dabar tiesiog pažioplinėjame ir viskas.

  Paplūdimyje ir čia gulėti nesiruošiame, išsinuomojame tinginių dviračius (nors Jamelios krosnimi galėtume pasinaudoti nemokamai) ir sukame ratuką aplink pusę salos - visos būtų per daug. 

   Pirmiausia privažiuojame archeologijos parką. Landžiojame po įdomių formų smiltainio olas spėliodami, kas jas tokias suformavo ir tik paskui suvokiame, kad čia turbūt archeologų darbas.

    Toliau lankome gražiausius paplūdimius. Vanduo ledinis, bet išsimaudome.

   Gal kam būsto? Štai kaip išradingai panaudojamos kasinėjimų vietos.

  Bebaigiant apvažiuoti pusę salos, nutinka netikėtas dalykas - tinginių transportas virsta įprastu dviračiu - baigėsi elektra, tad grįžę pasikeičiame į įkrautą ir dar šiek ties pasivažinėjame po miestą. 

  Važinėjimas turi tikslą - ieškau pistacijų kavos. Visose kavinėse kaip susitarę kraipo galvas, vienoje pasiūlo pistacijų ledų. Vyras irgi kantriai važiuoja, bet žvilgsnis keistokas, kaip paskui paaiškėja, niekaip nesuprato, kodėl aš ieškau kažkokios pistacijų kavos, jei noriu kavos, tai perku ir geriu tokią, kokia yra. Bet ne, jūs nieko nežinote, juk aš skaičiau, kad būtent čia yra tikros pistacijų kavos. Tiesa, rašė, kad ji uosto kavinėje, bet aš ieškojau prabangos... Neradę nusiperkame kas ledų, kas granitos ir einame link kelto. Bet mano galvoje vis dar kirba ereziškos mintys, kurių pavadinimas pistacijų kava. Tikrai taip, neišvaizdi uosto kavinukė, galbūt labiau tiktų pavadinti baru, šmurkšteliu paklausti ir - TAIP, jie turi pistacijų kavos!!! Man betiesiant ranką link cukraus griežta instrukcija - jokio cukraus, tiesiog išmaišykite ir mėgaukitės. Ne tas žodis, mėgaukitės. Vakare dar ilgai nieko neėmiau į burną, kad nenuplaučiau to dieviško skonio.

 

  Keltas netrunka parplukdyti į Trapanį. Šiandien šeštadienis, kiek čia veiksmo.

 

 

  Štai ir mūsų paskutinė vakarienė šioje saloje. Rytoj ryte skrydis namo.

 Po dviejų savaičių kelionių ir įspūdžių vėl jau mojuojame Kaunui.